Jauna mama pasakoja, kad gimus vaikui ilgą laiką nė neįtarė, kad jos sūnus galėtų sirgtų kažkokia rimta liga ar jam grėstų labai didelės problemos.
Ji lankėsi ir pas šeimos daktarą ir pas neurologus, kurie ragino kūdikiui daugiau sportuoti ir judėti. Esą kūdikis daug valgė, todėl galėjo būti tingesnis.
„Jis buvo toks, kad paguldei, gan neramus, bet nedarė tų dalykų, kuriuos jau turėtų daryti. Tada mes pradėjome važinėti į baseinus, dirbti privačiai su kineziterapeutais, kad tiesiog vaikas būtų netingus ir jį išjudinti. Ir iki metų laiko mes va taip patys kažką darėme <...>. Mes tiesiog galvojome, kad kažko jam trūksta, bet baisiausia, kas įvyko, tai, kai buvo metukų gimtadienis, mes norėjome nusifotografuoti su tortu ir aš fotografuoju vaiką sėdintį prie jo ir matau, kad jo kojelės, pėdutės užsirietusios“, – pasakojo Kristijono mama, kuriai tai buvo jau antrasis vaikelis.
Diagnozę išgirdo tik po MRT tyrimo
Kad sužinotų tikrąją jo sūnų kankinančią diagnozę moteris turėjo nueiti tikrus kryžiaus kelius. Po kurio laiko Jovita atsitiktinai nuvežė savo vaiką pas masažistę Palangoje, kuri patarė nuvykti į Vaikų raidos centrą ir ten parodyti sūnų specialistams.
„Pasakė, kad ten dirba profesorė, kuri žodžių į vatą nevynios, pasakys viską, kaip yra. Man nuo tada prasidėjo ašaros, nes supratau, kad kažkas čia labai negerai“, – pasakojo neįgalumą turinčio berniuko mama.
Moteris profesorės konsultaciją prisimena kaip vieną juodžiausių savo gyvenime sapnų. Tada ji pirmą kartą išgirdo, kad jos sūnus gali niekada nevaikščioti, kad jam reikės nuolatinių reabilitacijų. Visgi net ir profesorė negalėjo įvardinti tikslios diagnozės ir liepė berniukui kuo greičiau atlikti magnetinio rezonanso tomografijos tyrimą.
Grįžus namo Jovitos vyras pats internete surado informaciją, kad jos sūnus galimai serga cerebriniu paralyžiumis, o galutinai tuo įsitikino Santariškėse atlikę MRT tyrimą.
„Man asmeniškai cerebrinis paralyžius skambėjo kaip nuosprendis, ne mirties, bet nuosprendis visam gyvenimui. Tuo metu buvo sunkiausias laikas mūsų šeimos gyvenime apskritai, nes pasijutome visiškai vieni, negavome visiškai jokios psichologinės pagalbos, mes kaip tėvai jautėmės palūžę, žiauriai bijojome ateities, mes bijojome netgi pačio fakto, kad jam yra cerebrinis paralyžius“, – juodžiausią gyvenimo dieną prisiminė Jovita.
Jovitai neleido palūžti vyras
Jovita neslepia, kad jos gyvenimas po sūnaus diagnozės visiškai pasikeitė, o nepalūžti jai padėjo jos vyro stiprybė.
„Tą momentą mes netikėjome Dievu, netikėjome visata, tarsi mus nubaudė už kažką, tarsi mes kažką blogo padarėme“, – išgyvenimais dalinosi ji.
Visgi Jovitą sunkią akimirką labai įkvepė vyro Laimono žodžiai ir pozityvus mąstymas, nes reikėjo ir toliau socializuoti vaiką, vesti jį į kiemą žaisti su kitais vaikais, kad ir kaip skaudu buvo pranešti šią žinią kitoms mamoms, jog jos sūnus yra kitoks.
„Vaikas neturi jausti, kad čia įvyko kažkokia tragedija. Nes jis yra mažas vaikas, jam reikia gyventi, jam reikia gerų emocijo, džiaugsmo, vaikų, jis neturi jausti baimės iš šeimos. Buvo labai sunku tai pasakyti žmonėms, bet labai didelį palaikymą gavome, visi labai draugiškai prieidavo su vaikučiais“, – pasakojo Jovita.
Su Kristijonu dirbanti kineziterapeutė Agnė įsitikinusi, kad berniukas gali vaikščioti ir ateityje vaikščios be įtvarų savo kojytėmis. Tačiau pasak jos visiems tėvams reikia nepamiršti, kad pirmi penki metai bet kurio vaiko gyvenime ir vystymęsi yra patys svarbiausi.
„Turint tokią diagnozę, tokią ligos istoriją reikia dirbti kiekvieną dieną. Ir namuose turi būti darbas, turi būti komandinis darbas ir visa tai duoda rezultatą. Iš esmės reikalingos tos pastovios terapijos ir intensyvios terapijos, kurių pagalba mes sukuriame kažkokį naują judesį, naują motorinį atsaką“, – teigė kineziterapeutė.
Šeimai reikalinga finansinė parama
Jovita laidos metu pasakojo, kad kiekvienas jos sūnaus Kristijono žingsnelis šeimai kainuoja tūkstančius eurų. Ji suskaičiavo, kad vien per šiuos metus šeima vaiko gydymui ir reabilitacijai išleido 24 tūkstančius eurų. Kad galėtų išlaikyti savo šeimą ir padėtų sūnui pradėti savarankiškai vaikščioti, Laimonas dirba itin daug, o Jovita prižiūri vaiką ir šiuo metu nedirba.
„Visko atsisakėme dėl vaiko. Mes gyvename neremontuotame kukliame butelyje. Viskas sustojo pas mus“, – atviravo jauna moteris.
Padėti Jovitos ir Laimono šeimai gali ir visi laidos „TV Pagalba“ žiūrovai:
Gavėjas – Labdaros ir paramos fondas „Rūpestinga širdelė“
LT80 7300 0101 4423 6452
Paskirtis – PARAMA KRISTIJONUI
Visą jaunos moters pasakojimą apie skaudžius išgyvenimus žiūrėkite straipsnio pradžioje.
VISĄ LAIDĄ ŽIŪRĖKITE ČIA:
Laidą „TV Pagalba“ žiūrėkite kiekvieną darbo dieną 16:30 per TV3 televiziją.
Straipsnis parengtas pagal TV3 televizijos laidą „TV Pagalba“.
