REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Juodu kostiumu ir brandžia ramybe pasidabinęs pašnekovas, kaip sutarėme, jau lūkuriuoja teatro koridoriuje. Likus valandai iki antros jo spektaklio dienos premjeros, režisierius, rusų dramos teatro vadovas p. Jonas Vaitkus, nusišypso: „Pasistengsiu, kad mintys nepabėgtų. Ką tik baigėme repeticijas, tuo tik gyvenu dabar“.

REKLAMA
REKLAMA

Su „dramaturgijos kapitono“ titulą neoficialiai turinčiu p. Jonu Vaitkumi kalbamės apie spektaklį „Visuomenės priešas“, pastatytą pagal garsaus dramaturgo Henriko Ibseno (Henrik Ibsen) (1828-1906 m.) dramą „Visuomenės priešas“.

REKLAMA

Vakar spektaklis pirmąkart buvo atiduodas susirinkusiųjų teismui. Ar pateisinti Jūsų lūkesčiai? Ar aktoriai atidavė viską, ką sukaupėte repeticijų metu?

Pirmiausia, visada tikiesi, kad būsi išklausytas. Nebuvo daug erzelio, kuris badytų akis, kad kažkas nepadaryta, neužbaigta. Kai kuri žmonėms spektaklį apie jiems žinomus dalykus, gali netekti šviežumo pojūčio, tačiau padarėme, ką galėjome. Spektaklis daugiau spalvų, tonų ir kontrastų įgaus bevaidinamas – medžiaga tada lengviau bus suvaldoma, juk ne kiekvieną dieną aktoriai tokius išbandymus gauna.

REKLAMA
REKLAMA

O Jums, kaip režisieriui, ar dar įmanoma teatro kėdėje sėdėti tarsi žiūrovui? Pažvelgti į kūrinį iš šalies?

Aišku, kartais bandau taip padaryti, pasižiūrėti atėjusio žiūrovo akimis, ypač kai darau pirmą perbėgą. Bet visada viskas užkliūva (šypsosi). Jeigu žinai, kaip viskas turėtų būti, o staiga to nerandi, tai pats nori lipti ant scenos. Labai sunku atsiriboti, kad ir kaip pravartu tai bebūtų.

Kodėl pasirinkote statyti spektaklį pagal H. Ibseno dramą? Kuo patraukė didaktiškas kūrinys, atskleidžiantis nenuspėjamą minios elgseną bei jos palaikomos politinės sistemos ydas?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Visuomenės priešas“ jau senokai buvo mano akiratyje. Anksčiau negalėjau, o dabar, keičiantis mano, teatro situacijai ir ši idėja buvo noriai priimta. Pagrindinis pasirinkimo motyvas – ano ir šio amžiaus problemų atitikimas. Iš dalies tai skaudina, kad tos problemos vis dar išlieka aktualios – žmonės vis sukas ir sukas tame pačiame rate be jokio vertybinio aiškumo. Imi abejoti, ar žmonės išvis mokosi iš klaidų, iš istorijos... Tad kaip ir auklėjime, švietime reikia apie tai kalbėti, priminti, nenuleisti rankų ir atlikti teatro misiją. Reikalingos tai temos tiek man, tiek aktoriams, tiek mūsų valstybės gyventojams.

REKLAMA

Negi tai, kad taip seniai parašytas kūrinys nepraranda veidrodinio aktualumo, grasina, kad visuomenė išties nustojo evoliucionuoti moralės prasme?

Šeimos, mokyklos devalvacija kreipia žmogų ten, kur jį randame šiandien, formuoja jo vertybių skalę. Nepopuliarios, nepatikimos politinės partijos, kad ir kaip būtų keista, vaidina tokį svarbų vaidmenį mūsų gyvenimuose, veda mus. Kaip mus gali vesti tas, kas pats nežino kelio? Dabartinės problemos nėra neišsprendžiamos. Jos tiesiog nesprendžiamos. Reikia kalbėti apie tai, apie ką skauda kalbant. Reikia žmogiško mikroklimato, o ne destruktyvių sprendimų, paviršutiniškų aistrų, geismų, horizontalaus įgeidžių patenkinimo, kame dabar vartomės. Mums reikia nuraminimo, reikia to, kas padėtų gyventi.

REKLAMA

Tad ko siekėte spektakliu? Suteikti tą nuraminimą? Sukrėsti atėjusį? Atvirai moralizuoti?

Svarbu, kad mane išgirstų. Ne tik klausytų, bet ir išgirstų, susijaudintų, pajustų, kad deklaruojamos problemos paliečia kiekvieną iš mūsų tiesiogiai. Aš noriu žmones paskatinti mąstyti, analizuoti, prisiimti atsakomybę už savo, savo kiemo, savo valstybės santykius. Noriu, kad jiems kraujas sujudėtų, užvirtų! Reikia blaivaus žvilgsnio ir teatras gali jį suteikti. Tuo visada jis ir užsiėmė – tikrojo kelio parodymu, skaudulių priminimu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O kada žmogus prisimena kelią į teatrą? Kai turi savy kažko per daug? Ar priešingai – jausdamas kažko stygių?

Nori ar nenori, žmogus yra linkęs į išpažintį. Linkęs būti išklausytas, išgirstas ir suprastas. Jam trūksta dėmesio, trūksta panašių minčių daigų turinčių žmonių aplink. O teatras visada priims. Teatras išklausys. Ir čia slypi teatro nemirtingumas – žmogui, kol jis gyvas, visada reikės partnerio ir teatras pasiruošęs visada juo būti. Pabūk kartu su veikėju, jo kailyje. Pritark, nepritark jam, bet komunikuok. Nebeina žmogus į bažnyčią, nebekalba su kaimynu, nebetiki, bet noras išsisakyti išlieka. Juk didžiosios tragedijos ir nutinka, kai žmogus lieka vienas, nesuprastas. Tad man svarbu įsitraukti į žmogaus vidų, suprasti jo nuotaikas, baimes ir lūkesčius... (susimąsto)

REKLAMA

Teatras laukia žmogaus. Laukia padėti suprasti save, savo likimą, savo misiją – ką tu čia veiki, ko tu lauki...

Čia ir iškyla pagrindinio veikėjo – idealisto, maištautojo gydytojo Tomo (aktorius Dainius Gavenonis) svarba? Kaip manote, ar Lietuvai reikia tokių ydingą visuomenę peikiančių „daktarų“?

Reikia. Gyvenimas nėra tik juodas ir baltas, tik pozityvus ar negatyvus. Jei žmogus nestato sau aukšesnių tikslų, jei jo pagrindinė vertybė nėra tiesos ieškojimas arba vertybių laikymasis, tai mums neapsakomai reikia tokių herojų. Jų ir yra. Tik ne taip dažnai jie pasireiškia, ne taip dažnai atsiranda tokių drąsių žmonių, sugebančių peržengti tą baimę prieš masę, prieš valdžią, prieš politikus, prieš partijas. Tokių žmonių egzistavimas įrodo, kad dar turime vilties išlikti savimi. Kodėl buvo taip žiauriai išnaikinta mūsų inteligentija? Išsiųsti į Sibirą, sušaudyti...Nes inteligentas - tai žmogus, turintis tam tikrą vidinę kultūrą, humanistas – jis rūpinasi ne tik savo gerove – jis yra skriaudžiamo, vargšo, nelaimingo žmogaus užtarėjas. Ir tokie žmonės sudaro pagrindinę terpę, kurioje dar įmanoma gyventi. O dabar matome gyvenimą, kai tokių žmonių trūksta...

REKLAMA

Pagrindinio veikėjo likimą spektaklyje pažymėjo begalinių pasirinkimų ruletė. Ar manote, kad daktaras Tomas rado atsakymą, kas žmogui svarbiausia?

Aš manau, kad ir pats Ibsenas nelabai rado atsakymą. Visvien einant į aktyvų visuomeninį gyvenimą, visada nukenčia artimieji, nukenti pats. Tad koks rezultatas? Ar jis pasiteisina, ar tik pakimba ore, atnešdamas daug skausmo šeimai, vaikams? Žmogus turi suvokti, kad kartais už jo buitinę gerovę ir patogumą yra aukštesnių, etiškesnių dalykų. Kompromisai įgauna viršų ir patenki į spąstus, kai pats savo vertybes parduodi, išduodi ir netenki tos galios – nei moralinės, nei fizinės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar sutiksite, kad šis spektaklis labai atvirai ir gana tiesmukai rėžia tai, kas norima pasakyti? Be to, smerkdamas mases, H. Ibsenas sukūrė tekstą, kuris patinka masėms...

Keisčiausia, kad tada parašytos dramaturgo frazės, mintys, dėl kurių jam skaudėjo širdį, šiandien yra vis dar tos pačios. Gaila, kad visi žino jas, tačiau nieko nevyksta! Ar partijose vyksta kažkas, kas pakeltų jų patikimumą? Priešingai! Tada ir reikia būti tiesmukam. Galima atrasti ir kitokių kalbėjimo būdų, bet autoriaus parašytą tekstą mėginau pateikti nekeistą. O kaip priims? Norėčiau, kad susimąstytų. Galbūt žmonės, kurie spręs, ar eiti į partinį gyvenimą, į tą tokį savisaugos instinktų guolyje besiglaudžiančių naudos siekėjų guolį, susimąstys, ar to reikia. Ar pas mus tik partinis valdymas įmanomas? Ar tik partijos gali sudaryti sąlygas demokratijai? Aš labai abejoju. Nori nenori, tie žmonės, kurie tiki partija kaip vieninteliu demokratijos garantu, turi susimąstyti. Partija – tik naudos ir valdininkijos perykla. Ji neįtikina.

REKLAMA

Į ką nukreiptas spektaklis? Kokį mintyse piešiate žiūrovą, kuriam Jūsų žinia aktualiausia?

Aišku, norėčiau, kad apsilankytų tie, kurie niekada nelanko teatro. Ir jauni žmonės. Ir ypatingai – partijų dalyviai, valdininkija. Ateitų, pamąstytų apie tai, kas yra kalbama. Bet, kaip taisyklė, tie, kuriems reikėtų labiausiai – nelabai ir mėgsta teatro (nusijuokia). Tikiuosi, kad teatras nuoširdžiai sujaudins, sudomins tuos, kurie atėjo.

O kaip Jūs pats, gerb. p. Jonai,  suvokiate visuomenės priešą?

Plačiąja prasme priešas yra valdininkijos siautėjimas, kasta, kuri, kiek aš pats patyręs ir tarybinę, ir nepriklausomybės laikotarpio valdininkiją – neturi nei religijos, nei moralinių kriterijų. Toks įspūdis, kad jie turi vienintelį dalyką – naudos siekimą. Jie nemato žmogaus, vargšo, jo rūpesčių – tai ir yra baisiausia.

REKLAMA

Ar tikite galįs juos, valdininkijos atstovus, pabudinti?

Jei partijos nori išsigelbėti ir pakelti savo prestižą ir patikimumą – pirmiausiai jos pačios turi priimti tokius įstatymus: partietis, išrinktas į Seimą, Vyriausybę, turi atsisakyti partijos ir atstovauti liaudžiai. Antra, žmogus, valdininkas, kuris nevykdo savo pareigų, turi būti prilygintas kišenvagiui, prievartautojui ir būti baudžiamas. Nes kas dabar išdarinėjama su žmonėmis, kai jie ieško pagalbos, tai yra tyčiojimasis. Jeigu sugebėtų partijos priimti tai, ką čia išvardinau – ir partijų prestižas pakiltų, ir valdininkija nustotų siautėti.

REKLAMA
REKLAMA

Svarbi spektaklio kryptis, masių ir individo santykis, net ištrynė teatro dalyvių ir stebėtojų ribą. Kuo ši tema yra aktuali šiandien?

Masės yra baisios. Jos yra neprognozuojamos ir su jomis yra pavojinga prasidėti. Tai kataklizmų pagrindinė smogiamoji jėga - jas valdant galima labai daug žalos padaryti. Kur pas mus vyksta karas? Sporte. Agresyvu, energetiškai stipru, patrauklu ir tokia gausybė besidominčių žmonių, fanų – tai irgi yra masių valdymas, smurto ir agresijos dauginimas. Jau tas laikas turėtų praeiti, kai žmogus žmogui vilkas. Jei mes žmonės, metas pradėti propaguoti kitas vertybes, nes kolkas kalbų net nesigirdi apie tai. Konkurencija, priešprieša, kova skatinama iš aukščiau. Įtartinos tos masės... mat individas, su jomis susidūręs tampa visišku bejėgiu. Jis netenka savęs – tampa paveikslu ant sienos, kurį galima apspjaut, nutraukt, sutrypt...

Kokių savybių reikia individui, kad jis atsilaikytų?

Sunku stoti siena prieš mases. Minia beveidė – juk ne ji kalta, kad aš gyvenu tokiomis sąlygomis. Bet minią galima suorganizuoti. Ir partijos, ideologiniai atstovai gali naudotis miniomis... Jie tą ir daro.

Ar tik netapote pesimistu? Girdžiu Jūsų balse tarsi nusivylimą...

Yra tai... tačiau jei aš visiškai nusivilčiau, jau seniai nebedirbčiau teatre. Kol yra aklų ir kurčių žmonių, tol man yra noras su jais kalbėti. Kiekvienas žmogus, kol dar neatsisveikino su šiuo gyvenimu, jis gali pasikeisti, transformuotis. Aš nesitikiu staigių pokyčių. Tiesiog mano sukeltas minčių sujudėjimas, tikiuosi, turės įtakos vėlesniems sprendimams, pojūčiams. Tikiu, kad jei aš sąžiningai, aistringai ir nemeluodamas kalbėsiu - sukelsiu atgarsį. Turiu dar to tikėjimo, kuris mane ir palaiko, suteikia prasmę mano darbui.

Tad visuomenė dar turi prošvaisčių susidoroti su tikraisiais vidiniais priešais?

Tikrai turi.

Giedrė Armalytė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų