Sėkmingo lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlanto vandenyną laukė tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Deja, tautos didvyrių pilotuojamas lėktuvas „Lituanica“ taip ir nepasiekė gimtosios žemės. Lėktuvas sudužo dabartinėje Lenkijos teritorijoje, kai iki išsvajoto tikslo buvo likę vos apie 650 km. Po kelių mėnesių bus minimos 80-ios lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno žūties metinės, tačiau iki šiol nėra aišku, kas įvyko tą 1933-ųjų liepos 16 naktį.
Būtent dėl artėjančių „Lituanicos“ sudužimo metinių su Balsas.lt susisiekė Druskininkuose gyvenantis Juozas Naujalis. Neseniai knygą išleidęs pensininkas norėjo papasakoti apie tai, ko leidėjai nesiryžo spausdinti parašytoje knygoje.
J. Naujalis pateikė dar vieną lietuvių lakūnų žūties versiją, kurią teigė išgirdęs iš vieno Lietuvoje 1952 metais besislapsčiusio vokiečio Gustavo Berningo.
Ankstesnės versijos
Po įvykusios katastrofos buvo pateiktos kelios lėktuvo sudužimo versijos, tačiau, kaip pripažįsta istorikai, nė viena iš jų nebuvo įtikinama. Oficialiai buvo pranešta, kad katastrofa įvykusi dėl audros ar sugedus motorui. Tačiau ekspertai nustatė, jog katastrofos metu lėktuvo variklis veikė, kuro taip pat buvo pakankamai.
Buvo kalbama apie pilotavimo klaidas, tačiau S. Darius ir S. Girėnas buvo patyrę pilotai. Pavyzdžiui, S. Darius, skraidydamas karo aviacijoje, nepadarė nė vienos avarijos. Tačiau katastrofos naktį siautė smarki, viena didžiausių per kelerius metus audra. Svarstyta, kad lakūnai nutarė nusileisti ir palaukti ryto prieš baigdami skrydį į Kauną. Netoli nuo „Lituanicos“ sudužimo vietos buvo dirbamos žemės laukai. Gali būti, kad bandydami leistis lakūnai skrido per žemai ir kliudė miško pakraštyje augusius medžius.
Po ilgų svarstymų vėl grįžta prie išvados, kad greičiausiai lakūnai katastrofą patyrė dėl blogo oro: buvo audra, perkūnija ir labai blogas matomumas. Kai kuriuose informacijos šaltiniuose teigiama, jog lėktuvas galėjo praskristi virš slapto vokiečių karinio objekto ir būti numuštas, palaikius jį priešų žvalgybiniu lėktuvu. Tačiau nei lėktuvo korpuse, nei pilotų kūnuose kulkų pėdsakų nerasta.
Planuota iš anksto?
J. Naujalis pasakojo, kad iš pradžių teko dirbti žemės ūkyje. Būtent tada jį paskyrė į Šakių rajoną. 1952 m. rugsėjo mėnesį jis sutiko iš vokiečių užgrobto Klaipėdos krašto pabėgusį vokietį. „Jis buvo nešnekus, bet praėjo šiek tiek laiko ir mes susidraugavome. Sakiau, kad Vokietija gamina kokybiškas prekes. Vokiečiui tas patiko. Jis apie Adolfą Hitlerį daug papasakojo, išvadino jį durniumi. Kalbėjome ir apie Lietuvos istoriją“, - sakė J. Naujalis.
Tačiau vieną vakarą, anot J. Naujalio, vokietis išsipasakojo. Jis sakė: „Matote, jūsų maža šalis, tačiau labai norėjo didžiuotis savo lietuviais S. Dariumi ir S. Girėnu. Bet jų likimas jau buvo nuspręstas iš anksto. Vokiečių valdžia nenorėjo leisti Lietuvai patirti dar vieną Žalgirio mūšio euforiją.“
Pasiteiravus iš kur jis tą žino, G. Berningas teigė, kad jo pusbrolis dirbo lakūnu. „Jiems buvo duotas įsakymas, kad pasirodžius „Lituanicai“, reikės lėktuvą sunaikinti. Iš pradžių galvojo, kad bandys nušauti, tačiau tokiu atveju būtų kilęs tarptautinis skandalas. Todėl jie nusprendė padaryti stiprų tinklą ir jį pritvirtino prie dviejų lėktuvų. Kai lietuvių lakūnų pilotuojamas lėktuvas pasirodė horizonte, vokiečiai taip pat pakilo. Jie skrido ištempę tinklą, bet šiek tiek per žemai. Tada jie grįžo atgal ir pabandė dar kartą. Šįkart, deja, viskas pavyko. Lėktuvo propeleris įsipainiojo į tinklą ir „Lituanica“ nukrito. Vėliau tas tinklas buvo supjaustytas. O vokiečiai paskelbė, kad pilotai patys kalti, nes per žemai skrido“, - vokiečio žodžius prisiminė J. Naujalis.
Balsas.lt pašnekovas teigė, kad G. Berningo pasakojimas buvo toks išsamus ir tikslus, kad abejoti jo žodžiais nematė pagrindo. Suprantama, dabar galima tik užduoti klausimą, o kas galėtų paneigti?
Minia laukė Kaune
Balsas.lt primena, kad sulaukę geresnio oro, 1933 m. liepos 15 d. apie 6.24 val. lakūnai pakilo iš Niujorko Floido Beneto oro uosto. Įsibėgėdamas sunkiai pakrautas lėktuvas du kartus vos nenuslydo nuo tako ir atsiplėšė nuo žemės tik pačiame gale. Žinią apie „Lituanicos“ skrydį po visą pasaulį greit išplatino telegramų agentūros. Tą pačią dieną tai sužinojo ir Lietuva. Liepos 16 d. vakare buvo uždegti Kauno radijo stoties stiebų žibintai, ore patruliavo karo aviacijos lėktuvas, susirinkusi apie 25 tūkst. žmonių minia Aleksoto oro uoste laukė pasirodančių didvyrių. Į Kauną lėktuvas turėjo atskristi apie 2–3 valandą nakties.
Liepos 17 d. „Lituanica“ nepasirodė, paryčiui žmonės pradėjo skirstytis. Lietuvai apie tragediją pranešė ELTA atstovas Berlyne – liepos 17 d. apie 11 val. 30 min. atėjo žinia, jog netoli Soldino sudužo lėktuvas. Vokiečių oro policija patvirtino, kad sudužo „Lituanica“. Vokiečių lėktuvą nuo sienos iki Aleksoto lydėjo 9 lietuvių lėktuvai. 16 val. 10 min. lėktuvas su Dariaus ir Girėno karstais, triskart apskridęs miestą, nusileido Aleksoto aerodrome.
Žuvusių lakūnų laukė apie 50 tūkst. žmonių. Bažnyčių varpai ir fabrikų sirenos laidotuvių procesiją palydėjo iki Arkikatedros bazilikos, kur visą naktį žmonės ėjo atsisveikinti su tautos didvyriais. Iš Soldino į Kauną taip pat buvo atvežtas maišas su laiškais. 14 val. 30 min. Centriniame pašte jie pažymėti specialiu antspaudu: „Nugalėję Atlantą žuvo Lietuvos garbei“.
