Tekstas, kurį parašė istorikas Markas Soloninas skirtas Rusijai, bet praktiškai viskas tinka Lietuvai. Pas mus tik mažiau aktuali antikomunistinė retorika, bet visais kitai aspektais "ZAKų" apibūdiname nesunkiai atpažįstame mūsų libertarinius fundamentalistus, kurie visais kanalais skundžiasi, kaip "varguolių išlaikymas" trukdo "turtingiems ir energingiems" vystyti ekonomiką.
Pastaruoju metu teko įsijungti į audringą diskusiją tokiomis temomis, kaip Čilės revoliucijos istorija, Aljendė, Pinočetas, fašizmas, marksizmas, kurios metu kelis kartus pavartojau terminą „zoologinis antikomunizmas“. Panaudodamas šį visiškai tinkamą rusų kalbai išsireiškimą, nė neįtariau, kad jis sukels tokį aktyvų priešiškumą. Paaiškėjo, kad kai kam (daugeliui?) „zoologinis antikomunizmas“ (trumpinys – ZAK) – ne terminas, bet keiksmas. Publika nuliūdo (nustebo, pasipiktino) dėl to, kad „Markas Soloninas leidžia sau tokius grubius išsireiškimus“. Mano manymu, ši smulkmena nusipelno rimto aptarimo, kadangi už termino ZAK nesuvokimo slypi gilus pasaulėžiūrų konfliktas. Kad būtų patogiau, toliau vartosiu naują, kiek žinau, anksčiau nenaudotą terminą „protingas antikomunizmas“ (trumpinys – PAK).
Taigi, kas yra ZAK? Kuo jis skiriasi nuo PAK? Iš karto skubu atmesti giliai klaidingą traktuotę: ZAK ir PAK – anaiptol nėra skirtingi vienos spalvos atspalviai. Skirtumai tarp šių pasaulėžiūrų yra principiniai, o kai kuriais aspektais ZAKai ir PAKai yra visiškos priešingybės.
Prieš pradėdamas formuluoti abstrakčias kategorijas, siūlau paklausyti gyvo ZAKo, nes dabar Internete jų nors tvorą tverk. Štai, pavyzdžiui:
„Kaip jie save bevadintų (socialdemokratai, „raudonieji khmerai“, maoistai, demokratai, afrikiečių, palestiniečių, vietnamiečių tautos išlaisvintojai, socialistai ir t. t.), visa šita šutvė – komunistai. O komunistai – tai žvėrys, tiek TSRS, tiek Kinijoje, Kambodžoje, Rytų Vokietijoje, Rumunijoje, Zimbabvėje ir t. t. Jie sunaikino milijonus savų piliečių, o kitus paliko be kąsnio duonos ir ryžių. Soloninas bando ginčytis su Latynina, reikalauja iš jos skaičių, ir pateikia savus, kaip kozirį. Nereikia man jokių skaičių! Jei Tarybų Sąjunga tiesiogiai ir per Kubą padėjo Aljendei, jei sovietiniuose laikraščiuose ir per radiją trimitavo, kad generolas Pinočetas – fašistas ir diktatorius, tai kam man kažkokie skaičiai?“
Vaizdas labai iškalbingas. Vienoje pastraipoje supresuoti iš karto keli charakteringi ZAKo požymiai. Pats svarbiausias iš jų: ZAKui nereikia racionalių argumentų, nereikia „jokių skaičių“, jis iš principo nenori nagrinėti ir aptarinėti reiškinio. Kaip tik ši savybė (kategoriškas atsisakymas naudoti smegenis) ir yra pagrindas naudoti būdvardį „zoologinis“ – gyvūnai nemąsto. Čia svarbu pažymėti, kad ZAKai anaiptol nėra kvailiai (nors pasažas apie Rytų Vokietijos piliečius, neturinčius kąsnio duonos ir ryžių, suprantama, daro įspūdį...). Visais kitais atžvilgiais ZAKas gali būti protingas, sąmojingas ir gerai išsilavinęs žmogus. Problema ne tame, kad ZAKas nesugeba mąstyti – jis sugeba, bet kategoriškai draudžia sau (o jei pasiseks – ir aplinkiniams) naudoti galvą tam, kad įvertintų reiškinius, galimai artimus komunizmui.
ZAKui susimąstyti tokiose situacijose reiškia pasiduoti velniškam gundymui, „užleisti pozicijas“, „pilti vandenį ant priešo malūno“ ir pan. „Komunistai – tai žvėrys“. Taškas. Argumentų nereikia, jie tik silpnina valią ir gali užlieti žvilgsnį, liepsnojantį pykčiu. „Raganos ir burtininkai neabejotinai egzistuoja. Bet kuris, leidžiantis sau viešai tuo suabejoti, yra Šėtono parankinis, nusipelnantis sudeginimo“. „Neutralus požiūris į komunizmą yra bendrininkavimas pačiuose baisiausiuose žmonijos istorijoje nusikaltimuose“ (paskutinė citata – iš A. Ilarionovo blogo). O čia pasisakymas „veiksmo žmogaus“- Argentinos karinės chuntos vado generolo J. Videla: „Mes pribaigsim ardomuosius elementus, jų draugus, gimines ir, jei bus būtina, pribaigsim ir abejinguosius“.
Beprotiškas pyktis yra pagrindinis ZAKo rūšinis požymis. Galime pasekti, kaip šis esminis bruožas reiškiasi įvairiais aspektais.
„Komunizmo“ identifikavimas
PAKas yra mąstančio žmogaus porūšis, todėl supranta, kad už sąvokos „komunizmas“ slypi aibė pačių įvairiausių teorijų ir praktikų. Jei remtis konkrečia termino reikšme, komunistai yra bendros nuosavybės šalininkai. Jei neskaitysime inkų imperijos ar „Miunsterio komunos“ tipo kruvinos viduramžių egzotikos, pastebėsime, kad civilizuotame („vakarietiškame“, „europietiškame“) pasaulyje nieko panašaus netgi nebuvo bandoma įgyvendinti.
Vienintelis priartėjimas prie „komunizmo“ buvo ankstyvasis sionistų judėjimas, kada statistiškai reikšminga mažuma žydų persikėlėlių „mandatinėje“ Palestinoje visiškai laisva valia gyveno kibucuose. Golda Meir savo atsiminimuose rašo, kad jų kibuce buvo karštai diskutuojama, ar leisti sutuoktinių poroms turėti nuosavus arbatinukus ir gerti arbatą savo kambariuose? Įdomu, bet šioje visuomenėje, pačioje „komunistiškiausioje“ iš visų realiai egzistavusių, neatsirado nei GULAGo, nei Gosplano, nebuvo masinių represijų ar išbuožinimų, o spec. tarnybos nė iš tolo neprisiartino prie slaptos aukščiausios valdžios statuso. Pastarasis faktas itin įspūdingas, atsižvelgiant į tai, kad žydų persikėlėliai ir vėliau sukurta Izraelio valstybė dešimtmečius gyveno „apsiaustos tvirtovės“ sąlygomis.
Jei remtis leniniečių pozicija, tai proletariato diktatūros pripažinimas yra svarbiausias indikatorius, parodantis tikrąjį marksizmą. Puiku. Tokiu atveju jokių marksistinių partijų (organizacijų, judėjimų), neskaitant visiškai marginalinių mikrogupių, civilizuotame pasaulyje seniai nėra – mažiausiai pusę amžiaus. O komunistinės ir socialistinės partijos pagal pavadinimus – yra. Ir jie (socialistai) daug metų stovėjo prie klestinčių Europos valstybių (Austrija, Vokietija, Suomija, Švedija) valdžios vairo. Taip pat jie susitvarkė su sunkiu Ispanijos ir Portugalijos fašistinių diktatūrų palikimu. O absoliučiai „buržuazinėje“ Anglijoje ištisus dešimtmečius valdė Leiboristų partija. O ir Goldos Meir partija vadinosi nė kiek ne geriau – „Avoda“ ivrite reiškia „darbas“. Ir visi jie – „žvėrys, palikę savo piliečius be kąsnio ryžių“?
ZAKai tvirtai žino atsakymą į šį klausimą, jiems net ir klausimo jokio nekyla: „Aljendės sėbrai ir bendražygiai – vien teroristai ir kiti niekšai: komunistai, sacialistai, RADIKALAI“ (citata paraidžiui). Skirtumų tarp Aljendės, Brežnevo, Gevaros, Dubčeko, Pol Poto jie nemato ir matyti nenori. Bet koks socialistas, marksistas, komunistas ZAKo akyse yra slaptas Pol Potas, būsimasis Pol Potas, potencialus Pol Potas ir Pol Potų gynėjas.
„Realaus socializmo“ laimėjimų vertinimas
Žodžių junginys „socializmo laimėjimai“ ZAKui skamba kaip siaubinga šventvagystė. Kokie gi čia gali būti „laimėjimai“. ZAKas be jokio šešėlio abejonės tiki, kad socializmas – tai košmaras. Ne šiaip košmaras, o „košmaras, košmaras, košmaras...“. Ir šiam jo tikėjimui jokie skaičiai nereikalingi.
PAKo požiūris į „realaus socializmo“ praktiką gerokai sudėtingesnis. Visų pirma, PAKas suvokia kiek daug įvairių variantų slypi už sąvokos „realus socializmas“. Visiškai nevienodai žmonės gyveno Tito Jugoslavijoje, Fidelio Kuboje, draugo Kim Ir Seno ir jo ištikimų įpėdinių Šiaurės Korėjoje. Netgi toje pačioje Rusijoje 1927-ųjų, 1937-ųjų ir 1967-ųjų socializmai ženkliai skyrėsi vienas nuo kito. Taip ženkliai, kad galima kelti klausimą, ar neįvyko tarp tų metų „šliaužiantis“ santvarkos pasikeitimas? Ir ar galima teigti, kad pagrindiniais bruožais 1967-aisiais Jugoslavijos ir TSRS visuomeninė-politinė sandara buvo vienodos?
Antra, PAKas suvokia, kad „realaus socializmo“ šalių atsilikimas (nuskurdimas) buvo santykinis: Rytų Vokietija beviltiškai atsiliko nuo Vakarų Vokietijos, Vengrija – nuo Austrijos, sovietinė Karelija – nuo Suomijos ir t. t. Šie faktai neginčijami, tačiau „atsilikusioje“ socialistinėje Vengrijoje žmonės neliko be kąsnio ryžių – po 1956-ųjų, kai stalininis socializmo modelis buvo vienaip ar kitaip demontuotas, eilinio Rytų Europos valstybių darbininko gyvenimas nebeturėjo nieko bendro su „košmaru, košmaru, košmaru“. Ir neturėjo iki to laipsnio, kad dabartinėje Vokietijoje reguliariai vykdomos visuomenės nuomonės apklausos fiksuoja neįmanomą (ZAKo požiūriu) faktą: statistiškai reikšminga (dešimtys procentų) buvusios Rytų Vokietijos gyventojų dalis „nori atgal“ – tai irgi žmonės, kuriems Sutvėrėjas suteikė neginčijamą teisę siekti laimės, kaip jie ją supranta...
Trečia, daugeliu aspektu „realiam socializmui“ galima priskirti visai realius laimėjimus. Be jokių kabučių. Kai kuriose pusiau-azijietiško (o taip pat ir visai azijietiško) tipo valstybėse socializmo epochoje ir pagal socialistines „matricas“ buvo įgyvendinta modernizacija – visuomenės perėjimas nuo tradicinio prie industrinio vystymosi etapo. O modernizacija – tai ne tik gamyba milžiniškų ekskavatorių, skirtų išgauti rūdą plienui lydyti ir iš jo gaminti ekskavatorius. Tai taip pat skurdo ir bado likvidavimas, skiepai nuo raupų, masinis vaikų mirtingumo sumažėjimas, elektra ir vandentiekis būstuose, visuotinis nemokamas švietimas, nemokamos bibliotekos ir kiekvienam prieinamas teatras. Be abejo, socialistinės Rusijos ir Kinijos modernizacijos kaina buvo siaubingai aukšta, bet sąžiningai aptariant problemą, būtina atsakyti į klausimą, ar įmanoma buvo modernizuoti tokias azijietiškas despotijas mažesne kaina? Ir jei įmanoma, kodėl nepavyko? Kas kaltas – nejaugi Londone lindėjęs barzdotasis Karlas Marksas?
ZAKui šie „sudėtingumai“ nereikalingi. Springdamas riksmu, jis pradės pasakoti, kad „sovietinės mokyklose rengė bukus vykdytojus, nemokamose ligoninėse gydydavo vien jodu, nemokami butai buvo vargingos „chruščiovkės“, mokyklos bibliotekoje netgi Henry Miller nebuvo įmanoma gauti, o nesibaigiantis „Revizorius“ provincijos teatrų scenose įkyrėjo iki šleikštulio...“ Tokie klyksmai labai naudingi Ziuganovo komunistams. Jų paklausęs, tūlas pilietis pasikasys pakaušį, prisimins, ko ir kaip „moko“ dabartinė Rusijos mokykla, kaip ir kas „gydo“ mokamoje poliklinikoje, ką (vietoj „Revizoriaus“) televizoriuje mato jo vaikai, kiek milijonų reikia sumokėti šiandien 50 metų senumo „chruščiovkę“ – ir bėgte nubėgs balsuoti už Komunistų Partiją.
Požiūris į privačią nuosavybę ir kapitalizmą
PAKo požiūrį į kapitalistinę tvarką galima pilnai apibrėžti trumpa formule: „Kapitalizmas turi aibę trūkumų, ir tik vieną privalumą – visa kita yra gerokai blogiau“. Gerokai blogiau. Pleiskanos negydomos giljotina, ir atsisakymas rinkos savireguliavimo „anarchijos“ vardan totalinės valstybinės monopolijos neišvengiamai reikš ekonomikos nuosmukį ir kareivines valstybiniams vergams. PAKas dėl to neturi jokių abejonių.
Bet PAKas neturi ir jokių iliuzijų, kad „rinka pati viską sutvarkys“. Sistema, kurioje vienintelis optimalumo kriterijus yra maksimalus pelnas nuo investuoto dolerio, savo veiksmais anaiptol ne visada atitiks ilgalaikius visuomenės interesus. PAKas neabejoja, kad būtina neekonominiais, administraciniais metodais reguliuoti tokias specifines rinkas, kaip darbo jėgos, medicininių paslaugų, būsto. PAKui gerai žinoma, kad civilizuotose šalyse toks reguliavimas atsirado gerokai anksčiau, negu buvo įkurta pirmoji Rusijos socialdemokratų kuopelė, ir ne dėl Karlo Markso įtakos, o gal greičiau kaip atsvara marksizmui, parazituojančiam ant „kapitalizmo skaudulių“.
PAKui privačios nuosavybės neliečiamybės principas yra viso labo įrankis – vienas iš daugelio, reikalingų sukurti gerai sutvarkytą visuomenę. Jokio švento jaudulio tardamas žodį „nuosavybė“ PAKas nejaučia. Jo požiūriu, sudievinti įrankį reiškia degraduoti iki pirmykščio laukinio, besimeldžiančio mediniam balvonui. Jei kas ir gali sukelti PAKo širdyje jaudulį, tai nebent žodžiai iš JAV Nepriklausomybės Deklaracijos: „Visi žmonės sukurti lygūs ir Sutvėrėjo apdovanoti prigimtinėmis neatimamomis teisėmis, prie kurių priskiriamos gyvybė, laisvė ir laimės siekimas“.
PAKas mano, kad žmonių santykių sistema, reguliuojanti materialių ir nematerialių aktyvų valdymo ir disponavimo reikalus (sutrumpintai vadinama „privačia nuosavybe“), yra antraeilė svarbiausių, fundamentalių vertybių – gyvybės ir laisvės – atžvilgiu. Ir jei kovojant dėl laisvės bei gyvybės prireikdavo pažeisti kai kurių piliečių turtines teises, netgi pačios liberaliausios kapitalistinės šalys rekvizuodavo arklius ir automobilius armijos reikmėms, įvesdavo talonus benzinui ir nugriaudavo privačius pastatus (kompensuodamos popieriniais pinigais, ne itin patikimais karo metu), įvesdavo užsienio prekybos monopoliją ir įvairiausiais kitais būdais trypdavo „šventąją“ privačios nuosavybės teisę.
PAKo įsitikinimu, šventa ir neliečiama yra bet kurio gimusio vaiko teisė į riekę duonos su sviestu ir mokyklinį vadovėlį. Ir jei dėl kažkokių ekonomikos mechanizmų sutrikimų (kuriuos būtina identifikuoti ir kuo greičiau pašalinti) dirbantys tėvai negali pamaitinti savo vaikų, valstybė privalo įsikišti ir priversti turtinguosius pasidalinti su vargšais. Gerai sutvarkytoje visuomenėje bolonkės šeimininkas turi neginčytiną teisę vežioti savo šunelį pas kirpėją „Linkolnu“ su asmeniniu vairuotoju ir šuns prižiūrėtoju – bet ne pro badaujančius vaikus.
ZAKo požiūris į privačios nuosavybės idėją yra gana prieštaringas. Na, žodžiais jie, žinoma už nuosavybės neliečiamybę ir griežtai prieš „šarikovus“. Panagrinėjus įdėmiau paaiškėja, kad ZAKams nepatinka tik antroji Šarikovo šūkio dalis: „ir padalinti“. Būtent viską padalinti visiems ZAKai kategoriškai nenori. O „atimti“ ZAKai visada sutinka. Ir bet kas, ką jie visai neseniai pavogė, nedelsiant pavirsta į „kruvinu prakaitu uždirbta“. Jei kas abejoja dėl tokio ZAKų apibūdinimo, gali, sukaupę drąsos ir apsirūpinę kariniu cheminės gynybos komplektu, atlikti eksperimentą. Prieikite prie ZAKo ir negarsiai ištarkite tris žodžius „Privatizacijos rezultatų peržiūrėjimas“. Ir jums viskas paaiškės.
Apie darbą ir bedarbius
Darbininkus ZAKas pakenčia sunkiai. Būtent „pakenčia“ ir tik tol, kol jie dirba tylėdami ir dėkoja šeimininkui už leidimą stovėti prie staklių. Jei duotume ZAKui visišką laisvę, jis atimtų iš darbininkų visas politines teises, tačiau rasti tam formalių priežasčių yra pernelyg sunku, todėl ZAKas priverstas pasitenkinti niūriu murmėjimu apie „visiškai neišsilavinusią, buką ir atsilikusią visuomenės dalį, kuri remia komunistų kėslus“. Su bedarbiais paprasčiau – čia formali priežastis atvirai reikšti neapykantą yra („tinginiai ir veltėdžiai, parazituojantys iš mokesčių, paimtų iš protingų ir energingų“). Idėja, kad iš bedarbių reikia atimti rinkimų teisę (ir pašalpas šiaip laikas nustoti mokėti!), tampa dar vienu bendru šiuolaikinių ZAKų požymiu.
PAKui šiuo klausimu apsispręsti sunkiau – trukdo smegenys, priverčiančios matyti toliau savo nosies. PAKas suvokia, kad seniai į užmarštį nuėjo tie laikai, kai 90% suaugusių žmonių augino neabejotinai naudingus kviečius, rugius ir avižas, o dar 5% darydavo būtinus plūgus, dalgius ir malūnus. Šiandien svarbiausių materialinių visuomenės poreikių (maistas, rūbai, būstas) patenkinimui pakanka kad dirbtų žmonių mažuma, kurios procentinė dalis nenumaldomai mažėja. Ir kyla didžiulė problemą: kuo užsiimti likusiems? Civilizuota žmonijos dalis jau atsidūrė situacijoje, kai gamybinis darbas nebėra teisinė ir moralinė pareiga („savo prakaitu pelnysi duoną kasdieninę“), o deficitinė teisė, kurią galima suteikti toli gražu ne visiems, o tik geriausiems, kurie sugeba dirbti efektyviau už kitus. Kaip šį principą realizuoti tikrovėje – kol kas niekas nežino.
Todėl šiuo metu esame situacijoje, kai kiekvieną rytą milijonai „specialistų“ iš reklamos optimizacijos frančizingo ir marketingo vystymo srities skuba „į darbą“, užkimšdami savo automobiliais visas didelių miestų gatves. Ką naudingo visuomenei sukuria šie žmonės? Kam reikalinga 100 dantų pastos rūšių reklama? Kas skaito 99 iš 100 ataskaitų, parengtų „problemų ir iššūkių tyrimo ir prognozės analitinių centrų“? Ar ne geriau visiems būtų, jei šitie „darbuotojai“ tyliai sėdėtų ant suolelio parke, nedegintų benzino, nenuodytų žmonių ir paukščių gyvenamosios aplinkos, neužgriozdintų savo ofisais anaiptol ne guminių miestų plotų? Kapitalistinė ekonomika, orientuota į pelno gavimą rinkoje, gali tik nepaliaujamai atnaujinti ir gilinti šią problemą.
Ir jei problema apsiribotų vien nereikalingu darbu! O kiek milijardų dolerių, šimtų milijonų žmogaus darbo valandų eikvojama žalingai veiklai? Remiantis atvira informacija, JAV buvo pagaminusios maždaug 500-800 tonų prisodrinto „karinio“ urano, o TSRS – dar daugiau. Kam? Kam tiek daug, jei 20 tonų su kaupu pakaks paruošti 1000 „Hirosimos galingumo“ bombų. Kur, kokiame požeminiame bunkeryje ruošėsi pasislėpti „nugalėtojai“ po tūkstančio branduolinių užtaisų sprogimo? Kur jie ruošėsi dėti šimtus tonų atsargai likusio karinio urano? Ir dėl tokios beprotybės buvo eikvojama energija, gaudė centrifugos, šimtai tūkstančių žmonių vaikščiojo „į darbą“, į negyvą nuodingą dykumą virto tūkstančiai kvadratinių kilometrų branduolinių poligonų...
Beprasmiško „ekonominio aktyvumo“ apribojimo problema – itin sudėtinga. Sprendimo kol kas nematyt netgi suvokiamame teoriniame lygmenyje. Bet kokiu atveju, XXI-ame amžiuje jau laikas suvokti, kad visiški bedarbiai visuomenei kainuoja gerokai pigiau, negu didžioji dalis vadinamųjų „darbuotojų“.
Požiūris į lygybės ir socialinio teisingumo idėjas
Tipinį ZAKą žodžiai „socialinis teisingumas“ veikia, kaip bulių raudonas skuduras. Smegenų sprogimas ir stogo nukėlimas įvyksta nedelsiant. „Socialinis teisingumas“ – tai komunizmo žymeklis, leniniečių terminas. Jis reiškia valdžios ir visos nuosavybės užgrobimą jų užvaldytoje šalyje, arba buržuazinės visuomenės dalino apiplėšimo etapą kelyje į leniniečių ruošiamą genocidą“. Čia tai bent! Net jei ZAKas sutiks jus išklausyti, jis vis tiek nepatikės, kad Žemės planetoje JTO sprendimu vasario 20-oji paskelbta Socialinio Teisingumo Diena, kad Tarptautinė Darbo Organizacija 2008 metais priėmė „Socialinio Teisingumo Deklaraciją“, kad idėjos, atitinkančios šiuolaikinę socialinio teisingumo sampratą, buvo išdėstytos dar Toroje, Evangelijoje ir Korane. Protą akinantis pyktis trukdo ZAKams suvokti, kad visuomenė, atmetanti solidarumo, tarpusavio pagalbos ir atjautos principus, nustoja būti savimi ir tampa beždžionių gauja.
Pažymėtina, kad šiuo klausimu ZAKai praktiškai pažodžiui kartoja pačių begėdiškiausių komunistų demagogiją. Pastarieji visada teigė, kad tik CK ir ČK valdžia gali sukurti tokį „stebuklą“, kaip nemokamas švietimas ir senatvės pensijos. ZAKai teigia, kad tik „žvėrys komunistai“ galėjo sugalvoti tokią „kvailystę“, kaip nemokamas aukštasis išsilavinimas virėjų vaikams ir pensijas pasenusioms virėjoms.
PAKų požiūris į problemą yra visai kitoks. Čia pertrauksiu savo monologą ir suteiksiu žodį Jurijui Nesterenko – tai žinoma ir neeilinė asmenybė, jo politinių pažiūrų charakterizavimui teks įvesti dar vieną terminą – NAK (nuožmiausias antikomunistas). Savo poziciją jis formuluoja taip: „Aš griežtai prieštarauju idėjai, kad bet kuris žmogus, gavęs turtą, nepažeidžiant įstatymų (jų dabartiniame netobulame pavidale), jo nusipelno. Be abejo, aš nepasisakau už lygiavą ir manau, kad geriau dirbantis turi uždirbti daugiau (ir aukštesniųjų vadovų darbas bei intelektualinis darbas apskritai turi būti apmokami geriau, negu darbininko darbas prie staklių), bet manau, kad kiekvieno žmogaus pajamos turi būti proporcingos jo darbo naudai visuomenei, ir joks žmogus neatneša tokios naudos, kad gautų milijardines išmokas... Aš taip pat prieš didžiulių turtų paveldėjimą ir kitokį nepelnytą jų įgijimą. Didžiulėms pajamoms turi būti didžiuliai mokesčiai... Aš už nemokamą mediciną (tik sveikai gyvenantiems) ir už nemokamą išsilavinimą, įskaitant aukštąjį (tik gerai besimokantiems).
ZAKui viskas, kas nors iš tolo primena raginimą sušvelninti skirtumus tarp turto ir skurdo, yra nekenčiamų „komuniagų“ pikti kėslai. Labiausiai apsiskaitę ZAKai dar pridės, kad kaip termodinamikoje skirtingų sistemos elementų temperatūrų sulyginimas sąlygoja bet kokių procesų sustabdymą („šiluminės mirties“ fenomenas), taip ir visuomenėje pajamų sulyginimas reikš visuotinį dykinėjimą ir ekonomikos nuosmukį.
Skirtingai nuo ZAKų, PAKai suprantas, kad viskam reikia saiko. Jei gėlių nelaistysim, jos nudžius, bet jei liesim vandenį nuo aušros iki sutemų, klomba pavirs į pelkę su varlėm. Pernelyg dideli pajamų skirtumai sukelia žemesniuose visuomenės sluoksniuose socialinę ir profesinę apatiją („kurių galų plėšytis, jei butui vis tiek neuždirbsiu, o naminės aš ir taip išvarysiu“), o „viršuje“ gimdo vis didėjantį visiško nebaudžiamumo jausmą. Bėda yra ne vien moralinė-politinė žala, atsirandanti dėl neriboto prarajos tarp turtingų ir vargšų gilinimo strategijos. Situacija, kai direktoriui moka šimtą kartų daugiau, negu valytojai, yra ūkinio mechanizmo išsiderinimo simptomas, aiškus požymis, kad laisvoji konkurencija yra prislėgta kažkokio šlamšto, kuris yra lyg feodalinės, lyg socialistinės kilmės.
Dabartiniame pilnaverčiame kapitalizme - kurio tvirtu šalininku yra PAKas – nebūna niekieno gamyklų ir niekieno bankų. Kiekvienas aktyvas turi realų savininką, kuris nemokės 120 tūkstančių ten, kur už 20 tūkstančių per mėnesį galima pasamdyti kvalifikuotą specialistą. Aukščiausių vadovų skandalingai aukšti atlyginimai yra ne kas kita, kaip lengvai užmaskuotas įmonės grobstymas, vykstantis su nominalaus savininko žinia (o jei rimtai, tai yra abipusis savanaudiškas suokalbis). Iš kitos pusės, gerai sutvarkytoje visuomenėje (kur yra nemokamas profesinis išsilavinimas ir nėra nelegalių imigrantų) neįmanoma rasti valytojos, kuri sutiktų už grašius šveisti svetimus unitazus. Galų gale, laisvosios rinkos, sąžiningos konkurencijos ir antimonopolinės valstybės politikos sąlygomis (šio idealo pasiekti neįmanoma, bet prie jo reikia atkakliai artėti) dideli gyventojų pajamų skirtumai negali atsirasti dėl grynai ekonominių priežasčių. Nieko bendro tai neturi nei su morale, nei su politika, nei su Marksu ir Engelsu.
Išvados
ZAKams būdingas pažiūrų ir vertybių kompleksas anaiptol neatsitiktinis. Tai būtent kompleksas, turintis savo vidinę logiką ir socialinę priešistorę. Zoologinis antikomunizmas yra dar viena reinkarnacija to pasaulėžiūros tipo, kuris XIX-ame amžiuje buvo vadinamas „nyčizmu“, o XX-ame amžiuje – „fašizmu“. ZAK – tai ideologija „stiprios asmenybės“, sėkmingai išsilaisvinusios iš „chimeros, vadinamos sąžine“ ir atvirai skelbiančios lozungą „Trinktelėk silpnam!“
Kitas „įkvėpimo šaltinis“ ZAKams yra daugiaamžė konservatyvi, „apsauginė“, antirevoliucinė tradicija. Ne trupučio neabejoju, kad į „teroristų ir kitų niekšų – komunistų, socialistų, radikalų“ tarpą teisingas ZAKas įtrauks ir Nepriklausomybės Deklaracijos autorius, turėjusius neatsargumo pareikšti: „Jeigu daugybė susijusių piktnaudžiavimo ir smurto atvejų liudija apie klastingą sumanymą priversti žmones susitaikyti su neribotu despotizmu, tokios vyriausybės nuvertimas ir naujų ateities saugumo garantijų sukūrimas tampa tautos teise ir pareiga“. Beje, teisingas ZAKas pradeda žvėrėti, jei žodis „tauta“ („liaudis“, „žmonės“...) yra tariamas su pagarba.
Šiame kontekste kažin ar reikia smulkiai aiškinti, kodėl dabartinėje Rusijoje zoologinis antikomunizmas tampa vis populiaresnis, kam jis reikalingas ir kokių politinių uždavinių sprendimui bus panaudotas. Ir šiuo atveju visiškai nesvarbu, kas verčia eilinį „teisingų dešiniųjų diktatūrų“ apologetą griebtis plunksnos: sielos šauksmas, įgimtas kvailumas ar apmokėtas užsakymas.
Vertė Giedrius Kliaulakis
