Prasidėjus karui Ukrainoje, tuometinis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas Joe Bidenas nedelsdamas parodė palaikymą ir teikė paramą. Vis dėlto kritikai sako, kad savo veiksmai jis sukėlė dar didesnį chaosą. J. Bidenui baigus kadenciją, stojo ekscentriškasis Donaldas Trumpas. Su jo žinia šių metų vasarį pradėtas Irano puolimas. Tik ar JAV tikslus supranta patys amerikiečiai, gynybos ekspertai? O kaip jaučiasi žmogus, kurio šaknys siekia abi valstybes?
Apie darbą J. Bideno administracijoje, paramą Ukrainai ir karą Irane – naujienų portalo tv3.lt interviu su saugumo ir gynybos eksperte, Londono karališkojo koledžo lektore Negah Angha iš 9-osios Leonido Donskio konferencijos Vilniuje.
Sureagavo į drono incidentą
Kalbamės po to, kai Lietuvoje buvo nušautas dronas. Ką galėtume pasakyti – ar mes jau gyvename atviro karo sąlygomis?
Atsakysiu keliasi aspektais. Pirma, šis įvykis parodė pagrindinę mažųjų valstybių problemą, kuri aptariama ir L. Donskio konferencijoje. Mažosios valstybės ne visada gali kontroliuoti aplink jas vykstančią didžiųjų valstybių konkurenciją, tačiau jos gali nuspręsti, kaip pasirengti, kaip glaudžiai integruotis į NATO ir kokią įtaką daryti kolektyviniam atsakui.
Kalbant apie NATO numuštą droną, situaciją vertinčiau atsargiai, nes tebevyksta tyrimas, kuris itin svarbus siekiant nustatyti visas aplinkybes. Šiuo metu žinoma, kad dronas įskrido į Lietuvos oro erdvę iš Baltarusijos, NATO orlaiviai sureagavo, o Lietuvos institucijos pranešė, kad jame galimai buvo sprogmenų. Kol tebevyksta tyrimas, nenorėčiau skubėti daryti išvadų, kas valdė droną ir ar įsibrovimas buvo tyčinis.
Nepaisant to, kokie buvo tikrieji ketinimai, svarbiausia yra tai, kad NATO šalys nebegali laikyti karo Ukrainoje vien tik reiškiniu, vykstančiu anapus sienos. Dronai, kibernetinės atakos karas, tarptautiniai trukdžiai ir tolimojo nuotolio ginklai sutrumpina sprendimų priėmimo laiką ir apsunkina atsakomybės priskyrimą.
Ramina tai, kad NATO mechanizmai suveikė veiksmingai – sąjungininkų orlaiviai aptiko ir sustabdė grėsmę. <...> Vis dėlto, nors nuo tada, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, NATO sustiprino rytinio flango oro gynybą, vien oro erdvės stebėjimo nebepakanka.
Europai vis labiau reikalinga daugiasluoksnė oro gynybos struktūra, apimanti pigesnes kovos su dronais sistemas, pažangius jutiklius ir greitus informacijos mainus. Žiūrint strategiškai, nėra prasmės skubiai pakelti brangius naikintuvus, kad jie sulaikytų palyginti nebrangius dronus, skrendančius per NATO oro erdvę – tokia tendencija pastebima ir Hormūzo sąsiauryje bei Irane. Europa privalo sukurti gynybos sistemą, pritaikytą masiniam dronų naudojimui, o ne vien tik pasikliauti prieš dešimtmečius sukurta naikintuvų sistema.
L. Donskio konferencijoje kalbama apie valstybių galią. Kas šiais laikais yra galinga valstybė? Ar tai visuomet geografiškai didelė šalis?
Ne, nes kai kurios savo teritorija mažos valstybės iš tiesų yra gana galingos. Kaip ir pabrėžiama konferencijoje, mažos šalys gali padaryti didelę įtaką didžiosioms. Tuo metu valstybė, kuri didelė savo teritorija, gali būti maža pagal bendrąjį vidaus produktą arba karinę galią.
Nors materiali galia tebėra esminė, o Lietuva negalėtų prilygti Rusijai savo mastu, tokia maža valstybė ji gali tapti nepakeičiama didesnėse struktūrose, tokiose kaip NATO, Europos Sąjunga, Šiaurės ir Baltijos šalių sąjunga (NB8) bei dvišaliai santykiai. Mažos valstybės stiprina savo įtaką, būdamos pasirengusios, patikimos, įsigilinusios į kokią nors sritį ir puikiai įgudusios kurti koalicijas.
Mažos valstybės gali formuoti naują geopolitinę tvarką, kuri nepriklauso nuo jų dydžio. Nors Lietuva negali sukontroliuoti, ar aplink ją vyksta konkuruos didžiosios valstybės, ji gali pasirinkti, ar susidurs su ta konkurencija viena, ar bus pačių stipriausių demokratinių aljansų dalimi.
Angha dirbo Bideno administracijoje
Jūs dirbote J. Bideno administracijoje. Kaip prisimenate šį laikotarpį?
Darbas J. Bideno administracijoje buvo išskirtinis laikotarpis. Ten praleidau apie 18 mėnesių, nuo 2021 m. sausio iki beveik 2022 m. vidurio.
Dirbau Nacionalinio saugumo taryboje, kur rūpinausi daugiašalių iniciatyvų ir demokratijos sritimis. J. Bidenui inicijavus Demokratijos viršūnių susitikimą, padėjau jį organizuoti.
2022 m. mano Darbo kryptis stipriai pasikeitė – įsitraukiau į užsienio politikos veiklą, įskaitant darbą su diaspora ir specialistų bendruomenėmis (angl. think tanks). Aptarėme platų spektrą įvairių temų, aktualių kritiniu laikotarpiu, kai pasaulis bandė spręsti koronaviruso krizę ir susidūrė su Sausio 6-osios įvykiais JAV, kurios tapo svarbiu lūžio tašku demokratinėms institucijoms
Nepaisant to, kad palaikė Ukrainą, J. Bideno administracija sulaukė Kritikos, kad netinkamai sprendė šį karą ar net, cituojant „The Atlantic“, „Iš Ukrainos padarė jovalą“. Ką galėtumėte pasakyti kaip buvusi šios administracijos narė? Ar buvo padaryta viskas, kas įmanoma?
Nė viena valdžia neturėtų teigti, kad kiekvienas jų sprendimas buvo tobulas. Didžiuojuosi, kad dirbau J. Bideno administracijoje, bet mano darbo kryptis Nacionalinio saugumo taryboje buvo labiau orientuota į daugiašalius santykius ir demokratiją, nei į ginklų tiekimą Ukrainai. Nors nesėdėjau kiekviename kabinete, kuriame buvo priimami sprendimai dėl ginklų Ukrainai, kai kurie visos tos kritikos aspektai verti rimtų apsvarstymų.
Kita vertus, buvo pasiekta svarbių strateginių laimėjimų. Jungtinės Valstijos subūrė ir palaikė itin plačią tarptautinę koaliciją, įsteigdamos Ukrainos gynybos kontaktinę grupę („Ramšteino grupę“), kurią sudarė apie 50 valstybių. Šios grupės užduotis buvo koordinuoti karinę pagalbą Ukrainai. Be to, šiuo laikotarpiu stipriai išsiplėtė NATO – į ją įstojo Suomija ir Švedija, o tai iš esmės pakeitė strateginę Šiaurės Europos padėtį.
Daugiau kritikos sulaukiama kalbant apie paramos teikimo laiką ir prioritetus. Vašingtonas dažnai priimdavo teigiamus sprendimus dėl pažangiųjų pajėgumų, pavyzdžiui, tolimųjų nuotolių sistemų, šarvuotų transporto priemonių, orlaivių ir karinės jėgos naudojimo leidimų.
Visa tai būdavo įgyvendinama tik po ilgai trukusių diskusijų, ar nerizikuojame eskalacija. Vėliau parengtose ataskaitose nurodyta, kad susirūpinimas dėl Rusijos eskalacijos, ribotų vidinių atsargų ir kitų operatyvinių suvaržymų lėtino paramos perdavimą.
Nuogąstavimai dėl eskalacijos nebuvo dirbtinai sukurti: Rusija yra branduolinė valstybė, todėl kiekvienas JAV prezidentas yra įpareigotas apsaugoti nuo tiesioginio NATO ir Rusijos karo.
Tačiau esminis skirtumas yra tarp eskalacijos, kaip strateginio apribojimo, valdymo ir leidimo eskalacijai pačiai virsti strategija.
Atsidavę valstybės tarnautojai priimdavo itin sudėtingus sprendimus, siekdami suderinti JAV interesus, Europos saugumą ir paramą Ukrainai.
Karą Irane mato iš dviejų pusių
Karas Ukrainoje tęsiasi beveik 5 metus. Kokius žingsnius turėtų žengti Vakarai, kad visi judėtume karo pabaigos link?
Analizuojant, kokia buvo šių penkerių metų konflikto eiga, matyti, kad Rusija turėjo milžiniškus išteklių rezervus, o Ukraina veikė su akivaizdžiais apribojimais. Be to, visoje Europoje ir JAV nuolat vyko politiniai pokyčiai.
Viena iš pagrindinių išvadų yra susijusi su savarankišku atgrasymu: kai priešininkas nuolat nustatomos „raudonos linijos“, o strategija nuolat orientuojama į tų linijų vengimą, priešininkui iš esmės leidžiama nustatyti politikos ribas.
Kita vertus, teigti, kad Vakarų šalys turėjo nedelsdamos suteikti visas pažangias sistemas, yra primityvu, jei neįvertiname eskalavimo rizikos, mokymo poreikių, techninės priežiūros logistikos ar šaudmenų tiekimo grandinių. JAV ir Europa turėjo reikalavo suderinti sudėtingus kintamuosius.
Ilgalaikiuose konfliktuose, kuriems gresia „įstrigti“ laike, kariaujančios šalys susiduria su kintančia politine situacija, rizikos tolerancijos lygiu ir konkuruojančių pasaulio valstybių poreikiais, kurie apsunkina ilgalaikį rizikos ir finansų planavimą.
Jūs esate iraniečių kilmės amerikietė. Ar Irane dar turite artimųjų?
Ten dar yra artimų draugų, bet giminių – ne.
Kaip pamatote naujienas apie karą Irane, kokios emocijos ir mintys kyla?
Matau tai iš dviejų pusių: ir kaip iraniečių kilmės amerikietė, ir kaip ekspertė, analizuojanti strateginį planavimą.
Pirmųjų viešų protestų, kuriuos paskatino ekonominiai sunkumai, metu buvo skaudu stebėti, kaip kovoja Irano piliečiai, tačiau tuo pat metu tai suteikė vilties dėl galimų pokyčių. Situacija buvo sudėtinga ir išeiviams, kurie dažnai jaučiasi bejėgiai padėti Irane likusiems žmonėms. Emociškai pradinis karo etapas buvo ypač sudėtingas dėl neaiškumo, susijusio su kariniais smūgiais ir pareigūnų elgesiu su protestuotojais.
Kaip iranietė-amerikietė, absoliučiai neromantizuoju Islamo Respublikos. Pripažįstu, kad vykdomos vidinės represijos, išnaudojamos moterys, slopinama opozicija ir destabilizuojama padėtis regione. Tačiau Irano tauta, civilizacija visuomenė skiriasi nuo valdančiojo režimo. Milijonai Irano piliečių visgi nėra vieninga jėga, nulemianti vyriausybės veiksmus.
Kaip nacionalinio saugumo ekspertė, stebinti augančią karinę kampaniją, aš atkreipiu dėmesį į pagrindinius strateginius klausimus: kas yra laikoma sėkme, koks numatomas galutinis politinis rezultatas, kokių reikalavimų turi laikytis priešininkas, kokios garantijos siūlomos už šių reikalavimų laikymąsi ir kokia valdymo struktūra stos pasibaigus kariniams veiksmams?
Labai svarbu atskirti pasipriešinimą režimui nuo iraniečių gyvybių sumenkinimo. Daugelis piliečių priešinasi režimui, tačiau nenori nuolatinių bombardavimų, žlugusios ekonomikos ar hiperinfliacijos, dėl kurios būtiniausi daiktai taptų nebeįperkami.
Kokie tikrieji JAV tikslai Irane?
Lietuvoje jaučiama, kad šis karas yra tolimesnis, nei, pavyzdžiui, karas Ukrainoje. JAV, tiksliau D. Trumpas, šį karą vaizdavo kaip būtiną, siekiant sužlugdyti Irano režimą. Ajatola Ali Khamenei nužudytas, o karas toliau tęsiasi. Ar jums suprantami JAV tikslai Artimųjų Rytų regione?
Vis dar sudėtinga pasakyti, kokio politinio rezultato siekia JAV administracija. Iki šiol nėra neaišku, ar pagrindinis tikslas yra priešininkų kapituliacija, tranzito užtikrinimas Hormūzo sąsiauriu, ar branduolinis atgrasymas, ar raketų sustabdymas ar priešininko tarpininkų tinklų išardymas.
Nors dėl vykdomų represijų ir regiono destabilizavimo Khamenei nesulaukė beveik jokios užuojautos, užsienio politika negali apsiriboti vien jo pašalinimu – būtina atsižvelgti į tai, kokias pasekmes tai sukels.
Regiono istorija rodo, kad pašalinus diktatorių dar nereiškia, jog į valdžią ateis liberalus ir provakarietiškas lyderis. Dažniausiai tokie pokyčiai veda prie susiskaldymo, saugumo struktūrų susijungimo arba sustiprėjusio nacionalizmo.
Po A. Khamenei mirties valdžią įtvirtino jo sūnus ir saugumo struktūros. Todėl nepriklausomai nuo to, ar JAV siekia užkirsti kelią branduolinio ginklo platinimui, atgrasyti grėsmes ar pakeisti režimą, vis dar kyla esminių klausimų dėl karinių susitarimų patikimumo, išmatuojamų atgrasymo rodiklių ir to, kas valdys pasikeitus lyderiams.
Turbūt sunku pasakyti, kiek šis karas dar gali tęstis?
Norint suformuluoti aiškią strategiją, reikia nustatyti pagrindinę grėsmę, įvertinus, ko iš tiesų galima pasiekti karinėmis priemonėmis, nustačius priimtinas diplomatines sąlygas ir apibrėžus pasitraukimo sąlygas – atsakymai į šiuos klausimus šiuo metu vis dar nėra aiškūs. Dabar strateginja daugiausia sutelkta į karinių veiksmų suderinimą, siekiant užkirsti kelią platesnio masto karui regione, kuris galėtų virsti užsitęsusiu konfliktu.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
