Žurnalisto Vladimiro Laučiaus pokalbis su ISM universiteto rektoriumi Daliumi Misiūnu – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Lietuvą toliau drebina baltarusiškų kalio trąšų skandalas. Kaltinami politikai, užsienio reikalų ministras, susisiekimo ministras, jie patys save kaltina. Kiti sako, kad atsakinga premjerė, dar kiti sako, kad atsakingas Klaipėdos uostas ir Lietuvos geležinkeliai. Ar matote, kas iš tiesų atsakingas šitoje situacijoje?
Akivaizdu, kad galima išskirti porą momentų. Pirma, tai pats apsisprendimas dėl to, kokio rezultato buvo siekiama, net ir iki šios dienos lieka iki galo neaiškus – ar pagrindinis tikslas buvo sustabdyti krovinius, ar tokio tikslo nebuvo. Po truputėlį matome tam tikras mozaikos dalis, kurios leidžia atsakyti į šį klausimą.
Matome, kad įmonė tikslo sustabdyti krovinius neturėjo. Galima sakyti, kad atvirkščiai – stengėsi sudaryti sąlygas tuos krovinius vežti. Negaliu pasakyti, kiek ilgai vežti, nes vėlgi, jeigu žiūrėtume į valdybos pateiktą informaciją, tai buvo planuojama kitais metais pajamų nebiudžetuoti, nors paimti avansai jau suponavo, kad sausio mėnesį bus vežama.
Antras svarbus dalykas, kad net jei politikai turėjo tikslą, kad kroviniai nustotų važiuoti, tai su įgyvendinimu darbas nebuvo pakankamai atliktas. Šiuo atveju, Susisiekimo ministerija, būdama įmonės akcininke, konkretaus sprendimo nebuvo priėmusi ir galbūt tikėjosi, kad įmonės reaguos vienaip, o įmonės pasielgė kitaip.
Ar čia tas atvejis, kai akcininkai turi priimti sprendimą? Nejaugi nebuvo visiškai jokios valdybų atsakomybės?
Turbūt šitoje situacijoje, žiūrint iš valdybų perspektyvos, valdyba, neturėdama kitų lūkesčių iš akcininkų, galėjo traktuoti situaciją kaip 100 procentų komercinę ir siekti, kad įmonė toliau išlaikytų pajamas. Todėl, jeigu politinis, vertybinis ar dar kažkoks apsisprendimas buvo griežtai stabdyti tuos krovinius, toje situacijoje įmonei būtų pravertęs aiškus akcininko sprendimas.
Jūs vis dėlto matote pirmiausia politikų atsakomybę?
Manau, kad taip, nes tai yra politinis klausimas, kuris, žiūrint iš verslo pusės, nėra savaime suprantamas. Vertybiškai verslas taip pat negali ignoruoti šitos situacijos, ir Lietuvos geležinkeliai, kaip įmonė, nei valdyba, kurioje yra nepriklausomų narių, ir kuri turėtų rūpintis įmonės reputacija, galėjo suvokti, kad jeigu neįvyks sprendimai, mes „atvažiuosim“ iki tos gruodžio 8-osios ir įvyks ta įtampa.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
