Tradiciškai prie šventinio stalo sėda visa šeima – mes su žmona, jos tėvai, mano tėvai, broliai ir sesės. Susirenka tikrai nemažai žmonių, visada smagu, nes namuose būna daug šurmulio, netyla kalbos.
Bet kaipgi šventės gali apsieiti kam nors nedriokstelėjus kokio nepatogaus klausimo? Apie klausimą „kada vaikai?“ jau net nešneku, čia – švenčių ar bet kokio giminės susitikimo klasika. O praėjusiais metais sulaukiau tokio klausimo iš uošvienės, kad vos neužspringau.
Uošvienės klausimas paliko be žado
Ramiai pietaujame, atsisuka uošvienė į mane ir klausia: „Na, ženteli, tai kada pirksi naują automobilį?“ Pasimečiau ne tas žodis, visi prie stalo tik nutilo, žmona žiūri į mane ir nieko nesako, o ką man atsakyt? Išvis, ką ji sau leidžia?
Sėdžiu ir galvoju – nejau tas mūsų automobilis toks prastas? Nevairuojam naujo automobilio iš salono, bet nė vienas nesiskundžiam – negenda, kur reikia, ten nuvažiuojam, gal ir ne naujausias modelis, bet tikrai patvarus.
Vos susilaikiau neišrėžęs, kad čia visai ne jos reikalas, tik numykiau, kad neplanuojam ir nereikia, kai ateis laikas, tada ir galvosim. Tai dar užmetė, kad jau gal dabar laikas... Visas net išraudau, bet susilaikiau – kam tie pykčiai per šventes.
Sako, nėra kvailų klausimų, bet visi turi tinkamą laiką ir vietą. Man išvis atrodo, kad šitas klausimas buvo nereikalingas. Tad pamokslas paprastas – kartais geriau palaikyt liežuvį už dantų, kad ir kaip niežti ko paklausti, nes baisiai nesmagu papult į tokią situaciją.
Autorius: skaitytojas Giedrius
