Kaip ir tūkstančiai kitų, šeštadienį su žmona dalyvavome Kauno eglės įžiebimo šventėje, viskas buvo labai gražu ir smagu, bet vos įžiebus eglę minios žmonių pradėjo judėti link Laisvės alėjos ir buvo kraupu matyti, kaip elgiasi žmonės.
„Gyvuliai, ne žmonės“
Visi grūdosi, stumdėsi, vaikai verkė ir klykė, nes judėdama minia net nežiūrėjo, kas prieš juos eina – vaikas ar senyvo amžiaus žmogus, svarbiausia buvo kuo greičiau išeiti lipant kitiems per galvas. Ir nieko negali padaryti, minia nešė kaip kokia banga.
Neįsivaizduojate, kokia baimė buvo tų vaikų akyse, kai juos iš visų pusių spaudė ir stumdė žmonės. Tėvai kas kaip galėjo, taip gelbėjosi – nešė vaikus ant rankų, sodinosi ant sprandų, kad tik jų nesutryptų.
Šioje situacijoje man kilo vienas vienintelis klausimas – kur dingo žmogiškumas? Išėjome numindžiotais batais ir alkūnėmis aptrankytais šonais. Nors šventė ir praėjo smagiai, bet neįsivaizduojate, kaip geras emocijas sugadino šis įvykis. Spėju, ne mums vieniems.
Tikrai buvo galima net visai miniai tvarkingai išeiti, bet, pasirodo, tai buvo per sunki užduotis, buvo būtina viską daryti kuo greičiau, net nepažiūrint, kas stovi priešais. Būkim žmonės, ne gyvuliai, nors ir tie, matyt, taip baisiai nepasielgtų.
Autorius: skaitytojas Rimas
