Visą mėnesį Irako pajėgos vykdo operaciją mieste ir deklaruoja, kad miestai šiuo metu bent jau laikinai išsilaisvino nuo Islamo valstybės smurto. Tą patį bando sakyti ir Vyriausybė, anot kurios, šiuo metu kruvinų susirėmimų ženkliai sumžėjo. Vyriausybė sako siekianti kaip įmanoma greičiau sumažinti smurto kiekį ir padaryti viską, kad tūkstančiai civilių gyventojų grįžtu į savo gimtąsias vietas.
Tačiau kraugeriška IS kova nesibaigia jau mažų mažiausiai keletą metų. Tironiškas Islamo valstybės režimas suniokojo ne tik pajėgų kontroliuojamus miestus, bet ir daugelio žmonių gyvenimus. 42 metų Ummah turi penkerių metų sūnų ir teigia, kad jos gimtajame mieste paprasčiausiai net nebėra, ką valgyti.
„Mano sūnus paprašė, kad nužudyčiau jį, nes jis buvo toks alkanas, kad daugiau nebenori net gyventi, jis nebeiškentė. Tuo metu jam buvo penkeri“, - apie skaudžią realybę kalbėjo moteris.
Prieš kelis mėnesius moteriai teko išlaikyti dar vieną sunkų gyvenimo išbandymą – ji patyrė persileidimą, būtent tuo metu, kai mieste vyko patys aršiausi streikai, o ginklų šūviai aidėjo visai netoliese tos ligoninės, kurioje gulėjo Ummah.
„Man buvo labai baisu. Aš buvau sužlugdyta. Buvo visiškas chaosas. Buvau ligoninėje, kurioje net nebuvo maisto. Tikėjausi, kad gims dvyniai“, - pasakojo daugiavaikė motina.
Miestui suskubo padėti viena pabėgėlių taryba, esanti Norvegijoje. Ji parūpino, kad į šį IS sužlugdytą miestą būtų atsiųsta maisto davinių. Tiesa, žmonės buvo aprūpinti ne tik maistu, bet ir čiužiniais, palapinėmis, virtuvinėmis kepimo plytelėmis, šviestuvais ir kitais būtiniausiais daiktais.
„Čia labai karšta, dulkėta. Nėra pakankamai vandens ar maisto, bet vis dar galime išgyventi“,- sakė Ummah.
