REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Irano jaunimas: kalba revoliucijos vaikai (II)

Vakaruose Iranas dažnai piešiamas kaip fanatiška „blogio ašies“ šalis. Tačiau kaip gyvena jos jaunimas? Žurnalistė Angeles Espinosa pasakoja savo įspūdžius.

REKLAMA
REKLAMA

Pirma straipsnio dalis


20-metis matematikos studentas Kazemas Haghanianas įsitikinęs, kad „islamiška vyriausybė – pati geriausia išeitis“ ir kaltina dėl jaunimo bėdų reformatorius. „Prieš 10 ar 12 metų jaunuoliai neturėjo tokių problemų, ir revoliucija įtvirtino jų tikslus“, – kalba vaikinas. K. Haghanianas, kurį fotografas Fernando Moleres sutiko vienoje solidarumo su Gazos ruožo palestiniečiais demonstracijoje, tikina, jog yra pasirengęs savižudiškai operacijai prieš Izraelį (tačiau patikslina, kad tai priklauso ne tik nuo jo), ir užtikrina, kad jo svajonė yra „sionizmo galas ir islamo vyriausybės įsitvirtinimas visame pasaulyje“.

REKLAMA

„Ne visi manome taip“, – tikina Kambizas, palaikydamas Peimano ir Keivano nuomonę. Neaišku, kuris požiūris paplitęs labiau, tačiau net ir K. Haghanianas gailisi, kad „daugelis jaunuolių eina į naktinius vakarėlius, tačiau nedalyvauja islamiškų organizacijų veikloje“. Kodėl tuomet primetamos mažumos taisyklės? „Nes negalime rinktis“, – unisonu atsako trys draugai. „Mums pateikiamas jau patikrintų kandidatų sąrašas ir sakoma: rinkitės iš jų. Bet juk jie visi vienodi“, - aiškina jie. Vaikinai nepasitiki politika ir didžiuojasi tuo, jog neįteisina jos savo balsais. „ Vieną sykį balsavau už Jatamį, bet tai nieko nepakeitė“, – prisipažįsta Peimanas.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau konservatoriai sugeba mobilizuoti svarbius visuomenės sluoksnius – jie eina į demonstracijas bei religines ceremonijas. „Taip yra todėl, kad jiems nuo pat mokyklos plauna smegenis“, - piktinasi Kambizas ir jo draugai. Intelektualių sluoksnių kritikai sutinka. Pasak vieno represuoto žurnalisto, jau nuo vaikystės vaikai „prikemšami“ religinių bei politinių pamokų, jie nežino savo tikrųjų šaknų.

Galbūt dėl to Iranas yra religinga šalis, kurioje... mažiausias religijos radikalizmo pavojus. „Čia turime islamo vyriausybę, pavirtusią neigiamu pavyzdžiu ir keliančia jaunimui neigiamą reakciją“, – tvirtina sociologas Hoseinas Ghazianas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kambizas turi savo motyvu trokšti menkesnio religijos vaidmens visuomenėje. Dėl to, kad priklauso religinei mažumai, jis Irane negali susituokti su savo mergina, šiite. „Ir trukdo ne tik įstatymai. Šeima ir visuomenė taip pat daro įtaką. Jei būtų gyvas mano tėvas, taip nebūtų“, - skundžiasi jaunuolis, kuris po trejų metų draugystės ima netekti kantrybės. Jam pasisekė – merginos tėvai pakankamai liberalūs, tačiau kol kas apie ryšį žino tik jie. Jei sužinotų Kambizo tetos – kiltų skandalas.

„Vienintelė išeitis – emigracija. Norėčiau grįžti į JAV, kur kurį laiką gyvenau, tačiau jai būtų sunku palikti savo šeimą“, - užbaigia Kambizas.

REKLAMA

Tiek dėl laisvės trūkumo, tiek dėl vis sunkėjančių darbo paieškų ir sustingusios ekonomikos emigracija virto daugelio jaunuolių svajone. Panorama – nedžiuginanti. Remiantis oficialiais duomenimis, 25,6 proc. jaunuolių – bedarbiai (miestuose tokių 28,85 proc.). Kiekvienas metais bedarbių gretas papildo dar apie milijoną. Pasak ekonomisto ir laikraščio „Sarmayeh“ redaktoriaus Saido Leilazo, kasmet šalį palieka 250 000 jaunuolių.

„Visose savo gyvenimo srityse jaunuoliai nesijaučia savimi. Juos varžo socialinės taisyklės, besiremiančios praeities vertybėmis, primetamos ne tik valstybės, bet ir šeimos, draugų. Jie mano, kad Vakarai yra laisvi, tai juos traukia“, - apibendrina terapeutas Baheras. Daugelis trokšta išvykti studijuoti tam, kad galėtų realizuoti savo gabumus. Dėl to jaudinamasi dėl „protų nutekėjimo“. „Daugelis negrįžta“, – tvirtina du jauni universiteto profesoriai, vis dėlto nusprendę grįžti į tėvynę.

Tie, kurie lieka, laukia politinių, ekonominių ar socialinių galimybių. Kas nutinka, kai tokių neatsiranda? Baheras, kurio konsultuojamų jaunuolių skaičius per trejus metus padvigubėjo, išskiria dvi reakcijas. Viena – gyventi laužant visus barjerus – geriant, vartojant narkotikus ir pan. Kita – pasiduoti apatijai, kuri kraštutiniais atvejais veda prie savižudybės.

REKLAMA

Nors Iranas nėra vienintelė valstybė, sprendžianti narkotikų problemą, 3,5 mln. narkomanų (vienas didžiausių skaičių pasaulyje, remiantis JTO duomenimis) privertė valdžios institucijas imtis priemonių. Savižudybių statistika oficialiai neskelbiama. Tačiau, specialistų teigimu, kasmet jų daugėja ir pasaulio vidurkis jau viršytas. Ši tyla savižudžių šeimas palieka nesuprastas ir be jokio dėmesio.

Ir nors daug jaunuolių nėra patenkinti, jie nėra politiškai aktyvūs. Tokių nedaug ir tarp 3,5 mln. studentų. O juk čia kilo Islamo revoliucija bei 1999-2004-ųjų demonstracijos. Valdant Mahmudui Ahmadineyadui, net ir čia iniciatyva nuslopo. Nusivylimas reformomis bei represijos praktiškai sunaikino studentų judėjimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Anksčiau mobilizavomės kovodami už akademinę laisvę ir asociacijų teisę. Dabar tiesiog saugome savo vietas ir tęsiame studijas“, – pasakoja Soleimanas Mohammadis, 23 metų kurdas, išmestas iš Alame Tabatabai universiteto. „Galime tik priešintis, tačiau nėra laisvės niekam“, - priduria. Jis ruošiasi pasipriešinti karinei tarnybai, o tai gali baigtis kalėjimu. Daugeliui jo draugų asmeninis gyvenimas daug svarbesnis.

Prie įeigų į seniausią ir didžiausią Teherano universitetą – pilkos, uniformas primenančios rūbų spalvos. Tačiau mieste spalvų paletė kur kas platesnė. Konformistai ir maištininkai, socialiai aktyvūs ir pasyvūs, darbuotojai ir studentai – jauni iraniečiai vis dar juokiasi laisvai, nepaisant to, jog savo ateitį piešia gana niūriai. Ir kitaip nei jų kaimynai Artimuosiuose Rytuose, jie jau „pasiskiepijo“ nuo religinio radikalizmo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų