Sutikime, kad ideologijos ir korupcijos sugretinimas yra netikėtas ir nenatūralus. Nebent kalbėtume apie korupcijos ideologiją arba ideologijos korupciją. Ir vienas, ir kitas reiškinys teoriškai yra įmanomas, bet šis komentaras tikrai ne apie teorijas.
Ideologija ir korupcija yra skirtingos prigimties dalykai. Vienas susijęs su pasaulėžiūra, o kitas, bendrai paėmus, -su valdžia ir pinigais. Vienas labiau dvasinis, kitas- medžiaginis. Tuos du dalykus Lietuvoje skiria net ir tokia paradoksali savybė: apie ideologijas šnekama it per laidotuves, o štai korupcija yra visuotinė. Ideologijos, anot stebėtojų, beveik mirusios, o korupcija, priešingai - amžina ir visagalė. Ar gali būti daugiau argumentų, kad parodytume, jog nėra ir niekaip negali būti tie reiškiniai tarpusavyje susiję?
Žmonių pasaulėžiūra, partijų ideologijos, žiniasklaidos pakraipa ir privaloma valdžios (arba biurokratijos) indiferencija - tai vis dalykai, kurie dalyvauja privalomame politinės kasdienybės žaidime. Turėti tvirtas pažiūras ir jomis vadovautis yra dorybė. Niekas to neneigia. Politinėms partijoms nuolat bandyti peršviesti savus veiksmus išpažįstamos ideologijos šviesa - taip pat yra pagirtinas dalykas. Lietuvos praeityje būta laikų (o ir dabar pastebima daugelyje brandžios demokratijos šalių), kada laikraščiai nevengė puoselėti, pabrėžti savo tapatybę. Visi žinojo, kurie yra kairesni, kurie dešinesni, o kurie liberalūs. Vakaruose taip yra iki šiolei. Laikraščio pozicijos nuoseklumas leidžia geriau susigaudyti ir nušviečiamų reiškinių interpretacijose. Tai yra pavydėtina savybė.
Žinoma, nieko panašaus nėra Lietuvoje. Jau praėjo laikas, kuomet iki peštynių buvo ginčijamasi dėl pasaulėžiūros. Politiniai perėjūnai partijose net fiziškai neturi laiko idėjinėms svarstyboms. Nėra kada nei skaityti, nei rašyti. Spauda skiriasi ar panašėja tik geltonos spalvos intensyvumu. Televizija dar labiau spalvota. Tikrai naujas lietuvis ideologijas palieka lūzeriams, spuoguotiems paaugliams ir keistuoliams. O vertybės yra saugomos tik specialiose įstaigose. Atrodo, kad lietuvis lietuviui tiesiog yra (arba norėtų, jeigu galėtų būti) valdininkas. Jis turi valdžios galią, o dėl jos reikia aukoti viešą pasaulėžiūros teisę. Biurokratijai ideologijos nereikia. Dar blogiau- ji kratosi ideologijos it velnias kryžiaus. Pamenate, kuo baigėsi vienos svarbios įstaigos pareigūnams bandymas priminti sistemai, kad pareigūnas turėtų būti pirmiausiai pilietis?
Vis tik šiame sarkastiškame ir gal net pamėkliškame piešinyje atsiskleidžia galimybė susieti ideologiją ir korupciją. Jau tapo įprasta, kad korupcijos žemėlapyje, o ypač žiniasklaidoje, įtartina būna, kuomet tas pats leidinys vieną mėnesį ant šakių kelia vienus herojus, o po mėnesio jau juos mala į dulkes, įskandalindamas faktus, kurie buvo žinomi ir prieš pirmąjį epizodą. Reklaminių paklodžių chronologijos sutapimai čia nemažai padeda. Palygintini ir politiniai veikėjai, kurie vieną mėnesį balsuoja vienaip, o po kiek laiko- ir nieko svarbaus viešumoje neįvykus- jau priešingai.
Dabar įsivaizduokime laikraštį, kurio redakcinė linija yra aiškiai pozicionuojama. Jis, tarkim, yra nuoseklios kairiosios orientacijos. Argi nėra taip, kad esant tokiam skaidriam atpažįstamumui korupcijos įtakoti judesiai (straipsniai, antraštės, retoriniai triukai) tampa labiau suvaržyti, pastovesni. Kairysis laikraštis, kuris imtų pulti mokytojų streiko organizatorius, būtų pasmerktas savo auditorijos praradimui. Su politinėmis partijomis ir jų partiečiais galimai atsitinka tas pats. Štai kodėl yra tikėtinas ryšys tarp ideologijos (arba jos nebuvimo) ir korupcijos. Idėjinės tapatybės išsitrynimas yra didelis palengvinimas elgtis bet kaip: štai tada tikslas tikrai ima pateisinti priemones.
