Į Lietuvą atkeliavo Vilniuje gimusio ir Amerikoje gyvenusio dailininko I. Normano paveikslas „Aukso veršis“. Žydų muziejus vienintelis eksponuos jo darbą.
I. Normano paveikslas „Aukso veršis 2“
1957 m. nutapytą Irvingo Normano paveikslą „Aukso veršis“ („The Golden Calf“) Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui padovanojo dailininko našlė Hela Norman.
Pasakojo tiesą apie savo laikmetį
„Normano siunčiama žinia niekad nebuvo tokia aktuali kaip yra šiandien. Menininko tamsūs ir aiškiaregiški paveikslai ne tik atspindi neramų ir nuolat skubantį pasaulį, jie taip pat suteikia viltį, kad viskas gali pasikeisti. I. Normano darbai tuo pačiu siūlo žiūrovui paguodą, kad gal dar ne viskas prarasta – viskas priklauso nuo mūsų“, – sako žydų muziejaus mokslinė darbuotoja Vilma Gradinskaitė, besidominti žydų kultūra ir tradicijomis.
Kaip yra pastebėję menotyrininkai, I. Normanas visą savo kūrybą paskyrė tiesai: jis maištavo prieš visuomenės vartotojiškumą ir kolektyvinį gobšumą, prieš XX a. naftos karus, religinį fanatizmą ir politinę korupciją pasaulyje.
Savo kūryba I. Normanas norėjo atkreipti visuomenės dėmesį į vykstančius dehumanizacijos procesus tiek darbe, tiek žmonių statomoje architektūroje, tiek pačiame žmonijos gyvenimo būde.
„Menininkas kūrė epinius didelio formato darbus, atspindinčius pragariškas sąlygas, kuriose gyvena moderni visuomenė. Jis tapė perkrauto ir skubančio gyventi miesto vaizdus, kur žmonių miniose individas netenka savo asmenybės: žmonės gyvena užsidarę mažose miestų erdvėse, ribojami sausakimšų didmiesčių gatvių ir perpildytų metro stočių, išnaudojami galingojo „elito“ ir naikinami šiurpių karų“, – pabrėžia V. Gradinskaitė.
I. Normanas laikomas socialinio realizmo atstovu dėl sukurtos savitos meninės vizijos ir unikalaus stiliaus. „Ženklai, simboliai, rodyklės, planai ir vektoriai parodo žiūrėjimo kryptį, sugrupuoja nesuprantamas detales ir perduoda mums dailininko siunčiamą informaciją“, – atkreipia dėmesį V. Gradinskaitė.
Monumentali kūryba
Irvingas Normanas (1906–1989) gimė Vilniuje, kur jo tėvai laikė krautuvėles.
I. Normanui buvo devyneri, kai 1915 vokiečiai užėmė miestą. Jis tuo metu gatvėje pardavinėjo laikraščius, siekdamas privilioti pirkėjus išpuošdavo mamos parduotuvėlės langus savo piešta reklama. I. Normanas tuo metu yra sakęs: „Mano dėdė manė, kad aš esu daug žadantis dailininkas. Jis net norėjo, kad mokyčiausi dailės mokykloje, tačiau atėjo karas ir planai žlugo, tai buvo pamiršta“.
Siekdama išsigelbėti šeima persikraustė į Kauną. 1923 m., būdamas 17 metų, Irvingas su seserimi emigravo į JAV, vėliau prie jų prisijungė likusi šeimos dalis. 1929 metais Normanas tapo JAV piliečiu.
1938 metais jis įstojo į armiją savanoriu kovoti prieš fašizmą Ispanijoje. Tai, anot paties I. Normano, buvo karas tarp demokratijos ir fašizmo – tarp gėrio ir blogio ir jis privalėjo tame kare dalyvauti. Kaip pastebi menotyrininkai, ši kova tęsėsi visą I. Normano gyvenimą, vėliau – jo tapyboje. Anot I. Normano brolio Henrio, jam patiko piešti. Jau jo ankstyvojoje kūryboje atsispindėjo armijos okupuotas miestas ir žmonių kančios.
Tik 1970 m. I. Normano menas sulaukė visuotino dėmesio. Jo monumentalus, gausus vaizdų, politizuotas menas, ilgai atrodęs ne vietoje ir ne laiku, pagaliau tapo pripažintas. 1973 m. kritikas Alfredas Frankenšteinas rašė: „Iki dabar mes buvome nepajėgūs suprasti Irvingo Normano. Ilgą laiką Normano paveikslai mums atrodė per dideli, per detalūs, per daug kritikuojantys Amerikos visuomenę...“
