Pilietinis karas
„Trans World Group“ (TWG) griuvimo metu kiekvienas iš verslo dalyvių bandė gauti savo dalį, ir tai tam tikrais momentais virsdavo tikru karu. Vienas iš jo epizodų – Kačkanarsko kalnakasybos kombinato istorija. Jo kontrolę 1999 metų pavasarį pabandė perimti Michailo Černojaus statytinis Džalolas Chaidarovas, Iskandero Machmudovo bendrakursis, su kuriuo jie draugavo nuo 16 metų. Dž. Chaidarovas pradėjo vadovauti kombinatui M. Černojaus ir partnerių vardu ir tuo pat metu pats supirkinėjo akcijas. Kažkuriuo momentu vyresnieji partneriai nusprendė, kad jis vagia jų pinigus. Dž. Chaidarovas (pagal dokumentus – savininkas) nusprendė priimti iššūkį. Aiškintis buvo paskirta I. Machmudovui: nes jis savo laiku ir atvedė į grupę Džalolą.
„Mūšis dėl Kančakaro“ įsiminė savo detalėmis: į miestą vedantys keliai buvo blokuojami, akcininkų grupė bandė patekti į Kančakarą užsimaskavę slidinėtojais ir dėl to surengė savo neeilinį susirinkimą miške žiemą, milicija turėjo nuginkluoti palaikymo pajėgas. Teisininkai skendo dešimtyse vienas kitam prieštaraujančių teismo sprendimų.
Būtent tada visuomenė pirmą kartą ir išgirdo I. Machmudovo vardą – jis iškovojo pergalę. Konflikto įkarštyje milicija sulaikė Dž. Chaidarovą vienoje iš Maskvos kavinių, jo kišenėje buvo rasta heroino. Netrukus po to jis pabėgo į užsienį, JAV teisme padavė ieškinį prieš „nusikalstamą grupuotę“, kurią, pasak jo, sudarė M. Černojus, Olegas Deripaska, Antonas Malevskis, „Jevraz“ ir, žinoma, jo senas draugas I. Machmudovas. Dž. Chaidarovas apkaltino juos šimtais nusikaltimų, nuo žmogžudysčių organizavimo ir reketavimo iki gubernatorių papirkinėjimo ir pinigų plovimo. Bet JAV teismas nusprendė, kad byla nepriklauso jo jurisdikcijai. Bylas Rusijoje Dž. Chaidarovas pralošė, dabar pasikeitęs pavardę gyvena Izraelyje. „Forbes“ su juo susisiekti nepavyko.
„Chaidarovas nusprendė, kad jam reikia būti savarankiškam. Būtų atėjęs normaliai, pasakytų, tebūnie – išsipirk, ir išsiskirstytume.Bet jis nuėjo kitu keliu. Teko jam įrodinėti, kad viskas ne taip“, – prisimina „Forbes“ pašnekovas iš artimos I. Machmudovo aplinkos. Dž. Chaidarovo kaltinimus jis vadina „išgalvojimais“: „Akcijos [į kurias pretendavo Dž.Chaidarovas] buvo mūsų, mes jas susigrąžinome, o tie 20 proc., kuriuos jis pats nusipirko, jam ir liko, jis jas vėliau pardavė „Jevraz“.
„Broliškas karas“ tarp M. Černojaus ir Levo Černojaus bei brolių Rubenų TWG 1990-ųjų pabaigoje buvo pačiame įkarštyje, kai scenoje pasirodė „Sibneft“ akcininkai – Romanas Abramovičius, Borisas Berezovskis ir Badri Patarkacišvili, visiems netikėtai staiga supirkę TWG dalis aliuminio gamyklose. Kilo sumaištis. I. Machmudovas troško karo tęsinio, M. Černojus dvejojo. O. Deripaskai, kuris užmezgė romantinius santykius su Valentino Jumaševo dukra Polina, pažadėjo, kad bendras verslas su R. Abramovičiumi (kuris buvo artimas V. Jumaševo draugas) pakels jį į kitą lygmenį. Jis įkalbinėjo visus taikytis. M. Černojus sutiko sukurti naują, bendrą kompaniją „Rusal“.
„Karo partijos“ atstovas I. Machmudovas liko nuošalyje, kas nesutrukdė jam dar keletą metų išlaikyti dalykinius santykius su M. Černojumi. Tuo metu vario ir anglies versle I. Machmudovas buvo jau nebe jaunesnysis, o lygus Michailo partneris.
Partnerystės galas
Tūkstantmečių sandūroje I. Machmudovas ir M.Černojus primena grobuonius, sustojusius paskutinę akimirką prieš lemiamą šuolį. Jie pradėjo iš karto keletą karų: tik ką iš šalies išstūmė Michailą Živilo, perėmę didžiąją dalį jo aktyvų, įėjo į „Nižnevartovskneftegaz“(„TNK“ „dukra“), išvedę iš jo visus aktyvus, „Alfa“ iš po nosies, nusipirko 30 proc. „Magnitkos“ ir ruošėsi kovai su Viktoru Rašnikovu.
Ir staiga per kelerius metus viskas keičiasi: M. Živilo aktyvus pardavė „Jevraz“, naftos – „Alfa“, karas su V. Rašnikovu taip ir neprasidėjo. Galbūt esmė buvo tame, kad šalyje pasikeitė valdžia, ir M. Černojus nusprendė nerizikuoti. Be to, jis jau turėjo didelius projektus už Rusijos ribų – Izraelyje, Bulgarijoje ir kitose šalyse – jam buvo reikalingi pinigai. 2001 metais jis susitarė dėl savo „Rusal“ dalies pardavimo O. Deripaskai – dėl seno įpročio sutartį užrašęs ant popieriaus gabalėlio, dėl ko visa tai vėliau virto daugybės metų teismine kova.
2002 metais M. Černojus nusprendė parduoti savo dalį „Kuzbasrazrezurgl“: su tokiu pasiūlymu į jį kreipėsi Filaretas Galčevas, kurį buvo pasiryžęs finansuoti „Sberbank“. Sužinojęs apie tai I. Machmudovas, pasakoja jo artimas pažįstamas, pateikė savo pasiūlymą: išpirkti visas M. Černojaus dalis jų bendruose aktyvuose. Pagalvojęs, M. Černojus sutiko. Kiek jis už juos gavo nėra žinoma, bet vienas ių Michailo pažįstamų tikina, kad 2001-2002 metais O. Deripaska ir I. Machmudovas jam iš viso išmokėjo daugiau nei 2 milijardus dolerių, kurių didžiąją dalį pasiskolino iš bankų. Dabar M. Černojus dėl nesėkmingų užsienio investicijų prarado beveik viską, tvirtina jo pažįstami.
2002 metais M. Černojus gavo pinigus, o I. Machmudovas tapo pagrindiniu vario holdingo UGMK ir „Kuzbasrazrezugl“ savininku. Abiejuose jis jau turėjo jaunesniuosius partnerius – Andrejų Koziciną ir Andrejų Bokariovą, kuriems naujas savininkas patikėjo valdymą. M. Černojus iš verslo pasitraukė ne laiku, nes vos po metų prasidėjo staigus augimas: varis per kitus ketverius metus pabrango maždaug penkis kartus, koksinė anglis – beveik tris kartus. Pinigų užteko ir kreditų išmokėjimui, ir naujoms investicijoms. Jos I. Machmudovui davė visai kitokį rezultatą. Į 2004 metais pirmą kartą „Forbes“ sudarytą turtingiausių Rusijos verslininkų reitingą I. Machmudovas pateko su 2,1 milijardo dolerių.
Rytų ekspresas
Susitikimu su „grobikų“ grupės atstovų Maskvos verslininkas Piotras Baumas liko labai nepatenkintas. Atvirai savimi pasitikintis jaunuolis už gamyklą Brianske, gaminančią 65 proc. Rusijos šilumvežių, pasiūlė viso labo 6 milijonus dolerių, pareiškęs, kad gamykla faktiškai bankrutavus. P. Baumas, kuris tikėdamasis užsakymų augimo gamyklą 2000 metais nusipirko už 8 milijonus dolerių, dabar už ją tikėjosi gauti mažiausiai 15 milijonų. Su tokia suma sutikta nebuvo. P. Baumas nežinojo, kas susidūrė su gerai suderinta I. Machmudovo aktyvų surinkimo mašina – būtent jį tame susitikime atstovavo Dmitrijus Komisarovas, atsakingas už naujo holdingo projekto kūrimą. P. Baumas nespėjo sureaguoti, kaip jo priešininkai supirko dalį Briansko gamyklos skolų, inicijavo vidinį valdymą ir iki 2003 metų išvedė jo aktyvus į naują kompaniją „Transmašholding“ (TMH). Gamyklos su kasmetiniu 50 milijonų dolerių pelnu kontrolės perėmimo operacija tekainavo kelis šimtus tūkstančių dolerių. P. Baumas bandė teistis, bet sėkmės nesulaukė. Dabar jis atsisako viską komentuoti.
Nenori tos istorijos prisiminti ir D. Komisarovas – buvęs TMH vadovas ir bendrasavininkas. Dabar jis rimtas ponas su solidžiu postu valstybinėje kompanijoje – Rusijos geležinkelių direktorių tarybos narys. „Nenoriu aptarinėta buvusį savininką, bet prie jo skolos dydis tris keturis kartus viršijo gamybos apimtis, o galingumo apkrova siekė 12-15 proc.“, – teigia D. Komisarovas. Mechanikos inžinerija jį sudomino 2000 metais, iki tol jis dirbo komercinėse struktūrose, nesusijusiose su geležinkeliais.
Pasak jo, tūkstantmečio pabaigoje baiginėjosi senųjų taisyklių epocha, geležinkelio transportas seniai nebuvo atnaujintas, ir buvo aišku, kad užsakymai ir pinigai netrukus pradės keliauti į geležinkelių transporto gamintojų rankas, kurie ilgus metus buvo ant bankroto ribos. Vienas iš D. Komisarovo draugų pasakė, kad jo „labai rimti“ pažįstami galvoja apie tą patį, ir netrukus D. Komisarovą suvedė su I. Machmudovu ir A. Bokariovu.
I. Machmudovas nuolatos bendravo su geležinkeliečiais, dar nuo 1990-ųjų pradžios. Jo bendros su M. Černojumi kompanijos buvo stambiausios jų klientės ir nuolatos ginčijosi su Rusijos geležinkeliais dėl tarifų. „Planas buvo paprastas, – pasakoja vienas iš I. Machmudovo partnerių. – Mums nepatiko monopolinė geležinkelio padėtis, kai visas verslas priklauso nuo to, kokias kainas jie nustatys. Idėja buvo okia, kad reikia sukurti kompanija, kuri monopoliškai įtakotų Rusijos geležinkelius“. I. Machmudovas ir A. Bokariovas jau turėjo bendrą su Estijos verslininkai Sergejumi Glinka ir Maksimu Liksutovu kompaniją, geležinkelių operatorių, kuris gabeno anglį iš Kuszbaso į Talino uostą. Visi šie partneriai kartu pradėjo kurti „Transmašholding“.
2003 metais, praėjus metams po kompanijos įkūrimo, holdingas supirko Novočerkasovo gamyklą NEVZ iš MDM grupės ir tapo šio krovininių elektrovežių gamintojo monopolisto savininku. Vėliau – kontrolinį Tverės vagonų gamyklos paketą, dar po metų – Demichovo elektrinių traukinių gamyklos kontrolinį akcijų paketą.
Naujų žaidėjų atsiradimas neliko nepastebėtas. Tuometinis susisiekimo ministras Genadijus Fadejevas buvo kategoriškai prieš privačios monopolijos sukūrimą ir kišo naujokams pagalius į ratus. Su „Transmašholdingu neatsiskaitinėjo po pusę metų, prisimena I. Machmudovo partneris.
Netikėtai I. Machmudovas ir jo partneriai gavo pirmojo G. Fadejevo pavaduotojo Vladimiro Jakunino pritarimą. Pastarasis nesutarė su ministru. „Jakuninas irgi nelabai norėjo, kad mes konsoliduotume šią šaką, sakė, kad nenori, kad visi kiaušiniai gulėtų vienoje pintinėje“, – pasakoja „Forbes“ pašnekovas. Bet po ilgų kalbų V. Jakuniną vis dėlto pavyko įtikinti. 2003 metų pabaigoje Rusijos geležinkeliai pasirašė su „Transmašholdingu“ partnerystės sutartį iki 2010 metų. Ir pasipylė magistralinių ir pramoninių elektrinių traukinių gamyba. 20 2002 metais, 50 – 2003, dar po metų – 114, 2012 metais – 217 traukinių. Kodėl V. Jakuninas palaikė I. Machmudovą?
„Jie atėjo pas mane su Novočerkasovo gamyklos problemomis. Reikia suprasti, kas tai buvo per kompanija prieš 10 metų – sugriauta, praktiškai sustabdyta gamyba. Dėl to [kontraktas su „Tranmašholdingu“] pas mus šalyje pavyko išsaugoti sunkiojo transporto gamybą“, – sprendžiant pagal V. Jakunino atsakymą „Forbes“, jis neabejoja savo teisumu.
2006 metais po „Tranmašholding“ vėliava buvo apie dešimt mechaninės inžinerijos statybų kompanijų. 2006 metų kovą D. Komisarovui jau teko atsakinėti į Federalinės antimonopolinės tarnybos klausimus. Pareigūnai ne per daugiausia kabinėjosi prie verslininkų, ir jau po dviejų mėnesių pritarė kompanijos prašymą dėl gamyklų, kurias ji valdė, konsolidavimo. O 2007 metų gruodį V. Jakuninas pasirašė sandorį, pagal kurį Rusijos geležinkeliai įsigijo 25 proc.+1 šio holdingo akciją už 9,3 milijardo rublių.
Kam reikėjo parduoti šią dalį? „Mums nesinorėjo, kad Rusijos geležinkeliuose mus linksniuotų. Mes pasiūlėme [V. Jakuninui]: nusipirkite 25 proc. – ir visada matysite, kas vyksta viduje. O pinigus mes investuosime į kompaniją”, – pasakoja I. Machmudovo partneris. Geležinkelių buvimas tarp akcininkų pridėjo kompanijai svorio Vakarų investuotojų akyse, įsitikinęs V. Jakuninas. 2009 metų kovą prancūzų koncernas „Alstom“ susitarė nupirkti 25 proc.+1 holdingo akciją. Sandorio suma sudarė 422 milijonus dolerių.
Dabar V. Jakuninas vadina „Transmašholding“ „mūsų dukterine kompanija“. Taip holdingą gali vadinti ir I. Machmudovas: jis kontroliuoja 22 proc. kompanijos, o su savo partneriais – kiek mažiau, nei 50 proc. „Monopolija monopolijai“ jiems pavyko sukurti beveik be kovinių veiksmų, 2000-ųjų viduryje pusiau negyvos gamyklos mažai ką domino. Užtat dešimtmečio pabaigoje šios gamyklos laukinių 1990-ųjų herojui leido be kovos paimti Maskvą.
Maskvos paėmimas
2011 metų kovo 28 dieną, perėjęs patikrinimo postus Šeremetjevo oro uoste Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas kartu su Maskvos meru Sergejumi Sobianinu, transporto ministru Igoriumi Levitinu ir Rusijos geležinkelių vadovu V. Jakuninu įdėjo į „Aeroekspres“ verslo klasės salioną. Beveik visas 45 kelionės iki Maskvos minutes V. Jakuninas pasakojo V. Putinui apie greitojo geležinkelių susisiekimo tarp Maskvos ir jos oro uostų vystymo planus. V. Putinui patiko ir planai, ir „Aeroekspres“, ir jo generalinis direktorius Maksimas Liksutovas, I. Machmudovo partneris TMH, „Transgrup“ ir „Aeroekspres“ kompanijose.
Po mėnesio M. Liksutovas buvo paskirtas Maskvos mero patarėju transporto klausimais, o netrukus – ir meto pavaduotoju ir pagrindiniu sostinės transporto vystymo kuratoriumi, su 2,2 trilijono rublių biudžetu. Jis numatė metro parko atnaujinimą, naujų greitųjų tramvajų linijų sukūrimą ir keleivių judėjimo Mažuoju Maskvos geležinkelio žiedu projekto organizavimą. Viskas bus įstatymų rėmuose ir atviruose konkursuose, pareiškė Maskvos valdžia.
Pirmasis konkursas turėjo įvykti 2012 metų birželį, bet antimonopolinį tarnyba jį atšaukė: konkurentai, „Uralvaginzavod“ ir „Sinara“, pareiškė, kad konkurso dokumentacija buvo sukurta pagal „Alstom“ ir „Transmašholding“ modelį. Gruodį šį 8,46 milijardo rublių kontraktą laimėjo valstybinis „Uralvagonzavod“. „Jie paskyrė savo žmones į kertines pozicijas, bet tai nereiškia, kad jis visada bus įtakingi“, – svarsto vienas iš specialistų. – Šiandien ji šiose kėdėse, rytoj – ne“.
Bet I. Machmudovo planas neapsiriboja technikos tiekimu. 2011 metų birželį užregistruota įmonė „MKŽD“, bendra geležinkelių ir Maskvos merijos kompanija, skirta mažojo Maskvos geležinkelio žiedo vystymui. Investicijų mastas buvo vertinamas 100-150 milijardų rublių. Jai vadovauti paskirtas Michailas Chromovas, nuo 2003 metų buvęs įvairiuose svarbiuose postuose „Transmašholding“. Jis taip pat yra ir „Centrinės priemiesčio keleivinės kompanijos“ (CPPK) generalinis direktorius, kurios po 25 proc. akcijų priklauso Maskvos ir Maskvos srities valdžiai, o kitos akcijos – I. Machmudovo, A. Bokariovo, S. Glinkos ir D. Komisarovo struktūroms. CPPK dalis Maskvos priemiesčio pervežimuose sudaro 80, visoje Rusijoje – 56 proc.
Kam I. Machmudovui keleivių pervežimai, kuriuos Rusijos geležinkeliai visada vadina nuostolingais? CPPK 2011 metais gavo 5 milijardų rublių grynojo pelno, atsako M. Chromovas. Ne mažiau turėjo būti ir 2012 metais – kompanija iš viso pervežė 568 milijonus žmonių.
„Visi galvojo, kad dotuojamame versle daug neužsidirbsi, – pasakoja vienas iš I. Machmudovo partnerių. – Bet kai priėjome prie skaičių, visų akys užsidegė: 500 milijonų žmonių per metus, plius mažasis žiedas – dar 200-250 milijonų.”
Maskvos valdžia planuoja išleisti geležinkelio infrastruktūrai 55 milijardus rublių ir pritraukti 15 milijardų rublių privačių investicijų. CPPK turi viską, kad atitiktų sąlygas ir laimėtų konkursą, įsitikinęs M. Chromovas. Jeigu ji nugalės, supirkinės viską, ko reikės. Iš ko? „O kokie dar yra variantai?“, – juokdamasis klausia I. Machmudovo partneris. O kaip gi interesų konfliktas? M. Chromovas atsako, kad kol projekto realizavimas neprasidėjo, jokio konflikto ir nėra. „Kai atsiras, aš išspręsiu šiuos klausimas“, – tvirtina jis.
Nauji draugai ir naujos idėjos
1990-ųjų veteranas I. Machmudovas įsipaišė į naujas realijas. Dabar jis turi naujus, „teisingus“ partnerius, tokius kaip V. Jakuninas. Pavyzdžiui, 2012 metais I. Machmudovas ir A. Bokariovas nusipirko 13 proc. geležinkelio operatoriaus „Transoil“, kurį kontroliuoja Genadijus Timčenko. O 7,5 proc. „Kuzbasrazrezugl“ priklauso Vitalijui Jusufovui, pasakoja „Forbes“ šaltiniai, artimi abiems sandorio pusėms.
Kam jam nauji partneriai? I. Machmudovo pažįstamas, išgirdęs šį klausimą, nusijuokė: „Negi patys nesuprantate?“ Dėl „senų draugų“ iš 1990-ųjų I. Machmudovas gerai pasimokė: jokių neaiškių susitarimų, viskas oficialiai, netgi patys smulkiausi partneriai turi teisiškai įformintas dalis.
O. Deripaskos ir M. Černojaus, R. Abramovičiaus ir B. Berezovskios teisminiai ginčai buvo kupini ryškių detalių. O kas girdėjo apie M. Černojaus ginčus su I. Machmudovu? O juk taikos susitarimą su M. Černojumi O. Deripaska ir I. Machmudovas pasirašė vienu metu. „Forbes‘ duomenimis, O. Deripaska išmokėjo buvusiam partneriui 200 milijonų, I. Machmudovas – 150 milijonų dolerių. Įdomu tai, kad pats I. Machmudovas buvo derybų tarpininkas.
Kas bus dabar, kai 1990-ųjų karai baigti paskutiniu „taikius susitarimu“? „Machmudovas ir IPO? Jūs ką, to nebus niekada, ne toks jis žmogus“, – prieš kelerius metus tvirtino I. Machmudovo pažįstamas. Bet jo partneriai tvirtina, kad mažiausiai dvi kompanijos – UGMK ir „Kuzbasrazrezugol“ – bus sujungtos į holdingą, kuriame dalis gaus kiekvienas iš smulkesnių Iskanderio partnerių. 2015-2016 metais gali atsirasti kalbų apie dalies verslo pardavimą. Jau dabar jis kainuoja daugiau nei 10 milijardų dolerių.
