Kas laukia tų, kurie nesiryš renovacijai, ir ar saugumo situacija gali tapti papildoma paskata atnaujinti daugiabučius, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilnius TECH Aplinkos inžinerijos fakulteto docentė dr. Rūta Mikučionienė ir Aplinkos ministerijos kancleris Povilas Poderskis.
Iš tų direktyvų, kurios šiuo metu yra grindžiamos Europos mastu, anksčiau buvo kalbama, kad Europa gali taikyti dideles baudas neįgyvendinus tam tikrų normatyvų. Apie tai buvo diskutuojama transporto sektoriuje, jeigu nebūtų pasiekta reikiama pažanga. Ar, kalbant apie šią direktyvą, taip pat galėtų grėsti baudos?
P. Poderskis: Taip. Už visų direktyvų vienokį ar kitokį neįgyvendinimą arba per mažų pastangų įdėjimą jas įgyvendinant tikrai gali grėsti įvairios baudos.
Tačiau šiandien, pagal tai, ką turime susiplanavę, atrodo, kad judame teisingu keliu ir bent jau dabar mums neturėtų grėsti kažkokios baudos.
Jeigu viskas judės pagal planą. Bet su planais taip jau būna. Niekada nežinai, kada prasidės koks karas ar atsitiks dar kažkas.
Pati renovacija yra toks procesas, kuris turi būti labai gerai suderintas. Nuo gyventojo iki projekto valdytojo, savivaldybės, administruojančios institucijos, ministerijos ir net Seimo priimamų teisės aktų.
Viskas turi veikti kaip gerai suteptas laikrodis, nes jeigu kur nors pritrūksta, tarkime, putplasčio, gali sustoti visa eilė projektų. Bet šiandien bent jau apsiklausę dėl to putplasčio matome, kad viskas juda ir viskas turėtų būti gerai.
Minėjote, kad dar gali būti pokyčių kalbant apie šią direktyvą. Tačiau bandau suprasti situaciją. Jeigu gyventojai neišreikš noro nei renovacijai, nei geresnio būsto statybai ir gyvens taip, kaip gyvena dabar, kas jų laukia tokiu atveju?
P. Poderskis: Iš tikrųjų tas abejingumas yra gana didelis. Kaip ir kolegė minėjo, tai yra socialinis reiškinys. Tas nenoras gyventi gražesnėje aplinkoje vienaip ar kitaip gali būti sprendžiamas.
Galų gale galima prieiti ir prie drastiškų priemonių. Kai kurie seni, nerenovuoti pastatai ilgainiui taps ir avarinės būklės.
Jeigu jie taps avarinės būklės, gyventojams ten elementariai bus nesaugu gyventi. Tada turėsime labai sudėtingų klausimų, į kuriuos reikės atsakyti, nes daug pastatų gana greitai gali pasiekti tokią būklę.
Kaip matėme Vilniuje, kai nukrito balkonas, ilgainiui gyventojams nesirūpinant turtu, o kai kurių gyventojų tas rūpestis turtu tiesiog nėra pakankamas, to turto būklė prastėja. Jis gali netekti jokios vertės.
Manau, kad reikia daugiau kalbėti apie tai, jog turtas turi savo gyvavimo ciklą. Tas gyvavimo ciklas gali būti pratęstas arba gali užsibaigti. Kartais labai tragiškai.
Idėja seną daugiabutį nugriauti ir pastatyti naują. Ar tokia praktika apskritai taikoma kitose valstybėse?
R. Mikučionienė: Visokių praktikų yra visur. Tačiau aš, kaip mokslininkė, visada sakau, kad turime vertinti visą pastato gyvavimo ciklą.
Jeigu kalbame tik iš energetinės pusės arba iš vystytojo patogumo perspektyvos, tada taip – jiems tikrai yra patogiau nugriauti ir pastatyti naują.
Bet jeigu žiūrime plačiau, globaliau, turime vertinti ir bendrą poveikį aplinkai. Dabar ir pati pastatų direktyva dėmesį kreipia ne tik į emisijas naudojimo metu, bet ir į vadinamąjį įkūnytąjį pėdsaką, kuris atsiranda statybų metu.
Šiandien medžiagų žiediškumas vis dar yra gana žemo lygio. Jeigu ateityje galėsime pastatą nugriauti, panaudoti visas jo medžiagas ir iš jų pastatyti naują, efektyvesnį pastatą, tada galbūt ir aš sakysiu kitaip.
Tačiau šiandien, mano asmenine nuomone, pastato griovimas turėtų būti jau pačiu blogiausiu atveju. Žinoma, yra išimčių – pavyzdžiui, stipriai pažeistos konstrukcijos ar labai prastos būklės pastatai.
Bet pirmiausia turėtume panaudoti tai, ką jau turime, ir vertinti ne tik eksploatacijos metu atsirandančias emisijas, bet ir tas, kurios susidaro statybų procese.
Paskutinis klausimas. Pastarųjų dienų įvykiai, susiję su geopolitine situacija, vėl sugrąžino diskusijas apie slėptuves. Gyventojai pamatė, kad dalis jų nėra tinkamai įrengtos. Ar matote gilesnių perspektyvų keičiant įstatymus ir reikalavimus naujai statomiems pastatams?
P. Poderskis: Šiandien slėptuvės reikalavimas jau yra taikomas statant naujus pastatus. Tačiau problemą vis tiek turime ne tiek su naujais, kiek su esamais pastatais. Čia galima pasidžiaugti tuo, kad renovuojant pastatą galima gauti finansavimą ir slėptuvės įrengimui. Gal tai taps dar viena paskata sudominti gyventojus renovacija.
Jeigu mūsų planeta, energinis efektyvumas ir visi kiti argumentai nesudomina, tai gal bent saugumo klausimas padės tą traukinį išjudinti.
Nugriautų seną daugiabutį, o šalia pastatytų naują
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad dar 2024-ųjų pradžioje tuometinis aplinkos ministras Simonas Gentvilas kalbėjo apie radikalų sprendimą seniems, prastos būklės daugiabučiams – griauti ir vietoj jų statyti naujus.
O 2025 m. aplinkos ministro pareigas kurį laiką užėmęs P. Poderskis minėjo, kad pastaroji idėja galėtų būti tęsiama.
„Idėja labai paprasta – jeigu yra didesnis sklypas, kuriame telpa kitas daugiabutis ir ten yra daugiabutis, kuris yra avarinės būklės, tai galime suteikti vystytojui galimybę pastatyti ten kitą, aukštesnį, daugiabutį, suteikiant to avarinio daugiabučio gyventojams atitinkamo dydžio, ploto butą ir likusį kiekį butų parduodant. Tada pastatomas tas namas, gyventojai persikrausto ir tas avarinės būklės namas yra nugriaunamas.
Tai čia, kaip sakoma, ant servetėlės piešiant planas būtų toks, bet jam yra begalė kliūčių, nes reikia 100 proc. visų gyventojų sutikimo daryti tokį projektą. Dabar žinome, kad renovacija Lietuvoje apskritai vyksta tik dėl to, kad mes nereikalaujame 100 proc. gyventojų sutikimo, tai rasti tokią vietą, tokį daugiabutį, kuriame šitą pavyks įgyvendinti, manau, kad čia tikrai bus labai sunkus uždavinys, bet sieksiu jį padaryti“, – dar pernai naujienų portalui tv3.lt kalbėjo P. Poderskis.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
