REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Grandinis Dmitrijus apie tai, kad kario tarnyba niekada nesibaigia

Kas yra atsidavimas ir pasiaukojimas Lietuvai bei jos žmonėms? Tai – ištikimybė. Tik būnant savo šalies patriotu galima apsiginti nuo bet kokių grėsmių ir nepasiduoti kovoje, kad ir kiek aukų ji pareikalautų. Kas tai? Patriotizmas.

Kas yra atsidavimas ir pasiaukojimas Lietuvai bei jos žmonėms? Tai – ištikimybė. Tik būnant savo šalies patriotu galima apsiginti nuo bet kokių grėsmių ir nepasiduoti kovoje, kad ir kiek aukų ji pareikalautų. Kas tai? Patriotizmas.

REKLAMA

Aukšti moralės standartai, galintys išgelbėti gyvybę, byloja apie sąžiningumą. Sugebėjimas nugalėti baimę ir daryti tai, kas yra reikalinga, tvirtai laikytis vertybių, principų ir daryti tai, kas teisinga net tada, kai tai yra nepopuliaru – štai kas yra drąsa. O garbingas elgesys su kiekvienu žmogumi yra pagarba.

Pasiaukojimas. Tai – apsisprendimas tarnauti Lietuvai bet kur ir bet kada, nesvarbu, su kokiais pavojais ar sunkumais tektų susidurti. O kas yra garbė? Tai charakterio ir asmeninio elgesio kelrodė žvaigždė kiekvienam kariui. Garbė yra ta jungtis, kuri jungia visas kariuomenės vertybes. Tik garbingai gyvenantis ir tarnaujantis karys rodo pavyzdį kiekvienam ir prisideda prie bendro karinio vieneto geros vidinės aplinkos ir moralės. Garbė suteikia stiprybės ir noro gyventi pagal vertybes.

Štai kas yra besąlygiška meilė savo šaliai. Šaliai, kurioje gimei, augai, pamažu siekei išsilavinimo, kopei karjeros laiptais, kūrei šeimą. Šaliai, kurioje įleidai savo šaknis taip giliai, jog prireikus galėtum už ją paaukoti savo gyvybę.

REKLAMA
REKLAMA

Kario tarnyba prasideda, bet niekada nesibaigia, keičiasi tik jos statusas. O tarnybos metu išugdytos vertybės dažniausiai išlieka visą likusį gyvenimą.

REKLAMA

Kiekvieną rytą su pasididžiavimu vilkdamasis profesinę uniformą Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos Kėdainių poskyrio specialistas grandinis Dmitrijus Tekunovas prisimena ne tik savo pareigą, bet ir atsakomybę už save bei visą lietuvių tautą. „Kiekvienas išaušęs rytas man suteikia pilnatvės jausmą“, – šypsosi pašnekovas ir kviečia iš arčiau susipažinti su kario profesija.

Po palaikymo seka pasididžiavimas

Dmitrijau, kario kelias – tai ne tik pareiga žmogui, visuomenei, tautai, šaliai, tai didelė atsakomybė, reikalaujanti būti ryžtingu, doru, drąsiu piliečiu. Kodėl pasirinkote tokį kelią?

REKLAMA
REKLAMA

Visą gyvenimą stebėjausi savo seneliu, jo ištverme, žiniomis ir išmintimi. Kai paklausdavau, iš kur visa tai, jis man visuomet atsakydavo, jog tam daug įtakos turėjo tarnavimas armijoje, jūrų laivyne. Pamenu, ant rankos jis turėjo nedidelę tatuiruotę. Inkarą... Jo pasakojimai visada vertė mane žavėtis žmonėmis, kurie atlieka pareigą ginti savo artimuosius, savo šalį.

Pamažu augau, tačiau apie tai, kad noriu būti karys, dar nesvajojau. Apie tai susimąsčiau tik tuomet, kai baigiau aukštąjį mokslą, susietą su automobilių inžinerija. Baigęs studijas tiesiog susimąsčiau, jog galbūt jauni žmonės su aukštuoju išsilavinimu bus reikalingi Lietuvos kariuomenėje. Ryžausi tokiam žingsniui. Tiesa, tąkart turėjau tik du pasirinkimus – pėstininkų batalionas arba pėstininkų batalionas (juokiasi). Niekam mano išsilavinimas nebuvo įdomus (šypsosi), tik paklausė manęs, ar noriu, kad būtų sunkiau ar lengviau. Pasirinkau pirmąjį variantą. Teko padirbėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotame pėstininkų batalione Rukloje. Tai buvo neįkainojama patirtis, kurią galiu realizuoti dabartiniame darbe su Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės Kėdainių Povilo Lukšio šaulių 205-osios kuopos jaunaisiais šauliais. Kadangi pačiam teko paragauti pėstininko duonos, manau, jog ir vaikai visai kitaip žvelgia ir mokosi, kai prieš juos stovi gyvas pavyzdys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip jūsų pasirinkimą po studijų rinktis kario profesiją vertino artimieji?

Šeimoje, išskyrus senelį, daugiau šios profesijos žmonių nebuvo. Žinoma, kai nebeliko kelio atgal, mama ir močiutė stebėjosi, nerimavo, kodėl priėmiau tokį sprendimą, vis klausė, na o kas gi bus, jei įvyks konfliktas. O aš vis atsakydavau, kad jei taip nutiktų, šiaip ar taip būsiu pakviestas, o dabar turiu progą tam pasiruošti (šypsosi). Taigi, nors iš pradžių ir buvo šiokios tokios sumaišties, vėliau artimiausi žmonės su tuo susitaikė, o dabar didžiuojasi ir džiaugiasi tokiu mano pasirinkimu.

Tiesą sakant, jei ne artimųjų, o ypač šeimos, palaikymas ir supratimas, dabar nebūčiau tas, kas esu (šypsosi). Esu dėkingas jiems už tai.

REKLAMA

Matomas pavyzdys

Dmitrijau, kas jus iš Ruklos atvedė į Karo prievolės Kėdainių poskyrį ir P. Lukšio 205-osios kuopos jaunųjų šaulių vado pareigas?

Kai eilinę darbo dieną dirbau Rukloje, mano kolega prasitarė, jog Kėdainiuose reikalingas specialistas su aukštuoju išsilavinimu. Buvau eilinis pėstininkas, todėl nė nenutuokiau, ką konkrečiai turėčiau dirbti ir kokios būtų mano naujosios pareigos. Tačiau mintis apie naujas pareigybes viliojo. Po darbo pokalbio viskas tapo gerokai aiškiau, todėl ryžausi naujovėms, kitokiai savęs realizacijai.

Tiesa, turbūt viena svaresnių priežasčių, paskatinusių mane imtis šio darbo, buvo darbas arčiau namų, gimtajame mieste, bei galimybė nuolat bendrauti su žmonėmis, šviesti kario profesiją, skleisti apie ją žinią.

REKLAMA

Šiuo metu esate ir Kėdainių jaunųjų šaulių vadas. Kaip įsiliejote į šaulių sąjungą?

Turbūt neatsitiktinai. Žmonos kolegė turi jaunųjų šaulių būrelį mokykloje, kartą ji pakvietė mane sudalyvauti viename užsiėmime, pravesti vaikams paskaitą, pasidalinti patirtimi. Na o jau rugpjūčio mėnesį gavau pasiūlymą stoti už jaunųjų šaulių būrelio vado vairo.

Esu tas žmogus, kuris nuolat siekia mokytis, tobulėti, gilinti profesines žinias. Taigi susidomėjau, nes švietėjiškos praktikos su vaikais neturėjau, pamaniau, jog bus ne tik įdomu, bet ir naudinga įgyti ir kitokios patirties, patobulinti kitus savo įgūdžius, pavyzdžiui, oratorystės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kokia buvo naujųjų pareigų darbo pradžia?

Pradžia buvo tikrai nebloga. Su jaunaisiais šauliais, 11–18 metų vaikais, dirbu jau pusmetį ir matau, jog mano žinios ir patirtis jiems yra tarsi žvilgsnis į realybę pro padidinamąjį stiklą: jie gilina žinias apie tai, kas yra kariuomenė, kas jų laukia, kai jie užaugs, kas yra kiekvieno piliečio pareiga, pilietiškumas, patriotiškumas, bendravimas su svarbiais rajono ir šalies žmonėmis.

Taip pat nuolat raginu jaunuosius šaulius dalyvauti įvairiose veiklose tam, kad visuomenė matytų, jog mes tokie esame, jog mes gyvuojame, kad esame aktyvūs ir iniciatyvūs, esame pavyzdys. Dalyvavome ir bėgime Sausio 13-ajai paminėti. Lengva bėgti su sportine apranga, tačiau ši diena Lietuvai ypatinga, todėl bėgome pasipuošę uniformomis – norime būti matomi, vertinami ir, žinoma, didžiuotis tuo, kas esame.

REKLAMA

Kviečia papildyti gretas

Dmitrijau, kokiais būdais pritraukiate jaunimą į jaunųjų šaulių būrelį?

Šiuo metu turime 45 vaikų grupę. Kai atėjau, jų buvo gal 14. Vieni atėjo draugų ir bendraklasių raginami, kitus kvietėme per pažįstamus, taip pat socialiniame tinkle rašėme skelbimus ir siūlėme prisijungti, pats lankiausi įvairiose rajono mokyklose, bendravau su skirtingo amžiaus vaikais, pristačiau jiems vaizdinę medžiagą, atspindinčią mūsų veiklą ir užsiėmimus, vėliau pačios mokyklos ėmė skambinti, kviesti į svečius, kad pristatyčiau jaunųjų šaulių veiklą. Žinoma, būna ateina ir tėveliai, kurie nori išmokyti vaikus drausmės, kad šie daugiau laiko praleistų prasmingai, o ne prie telefonų ar kompiuterių ekranų.

REKLAMA

Vaikų kaita – normalus procesas. Vieniems veikla patinka – jie pasilieka, kiti išeina.

45 vaikai, beje, nėra riba. Jaunųjų šaulių būrelio lankymas yra nemokamas, todėl mes kviečiame ir labai laukiame visų, kurie nori prie mūsų prisijungti.

Dalyvavimą jaunųjų šaulių būrelio veikloje riboja amžius?

Jaunuoju šauliu gali tapti bet kuris Lietuvos Respublikos pilietis nuo 11 iki 18 metų. Tiesa, mes turime ir jaunesnių, kurie lanko būrelį ir nekantrauja, kai, sulaukę 11 metų, galės tapti jaunaisiais šauliais.

Jaunieji šauliai duoda šaulio pasižadėjimus, o jau tuomet yra tam tikros pareigos. Kokios jos?

Čia, kaip ir kariuomenėje, pradedi nuo mažiausio ir sieki didžiausio (šypsosi).

Kiekvienas jaunasis šaulys, davęs pasižadėjimą, pradeda nuo paprastojo šaulio pareigybės, vėliau, jei jis rodo iniciatyvą, gali pakilti iki skyriaus, kurį sudaro nuo 8 iki 12 šaulių, vado pavaduotojo, o jei jam šios pareigos puikiai sekasi, jis gali tapti ir skyriaus vadu, vėliau laiko jaunojo šaulio pakopos egzaminus ir gali pretenduoti į būrio vado pavaduotojo ar net būrio vado pareigas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Griežtos, bet teisingos taisyklės

Ko išmoksta jauni žmonės, atėję į būrelį?

Svarbiausia yra tvarka ir pagarba vienas kitam. Čia negali būti jokios kalbos apie prasivardžiavimus, įžeidinėjimus, stumdymusis ar kažką panašaus. Taip pat svarbu disciplina ir paklusnumas, kaip ir kiekvienoje struktūroje, nes tai yra valstybės remiama sukarinta visuomeninė organizacija, reikalaujanti tam tikrų įgūdžių, sąmoningumo.

Taisyklės yra griežtos, jomis reikia vadovautis. Tiesa, jauniesiems šauliams taip pat tenka pavadovauti, stengiuosi, kad kiekvienas sužinotų, kas yra vadovaujančiojo vaidmuo – taip mokomės lyderystės.

Be to, nepropaguojame jokių žalingų įpročių. Jei sužinome apie tokius atvejus mokykloje ar visuomenėje, imamės atitinkamų sprendimų. Pirmiausia, žinoma, bendraujame su tėvais, jei tai nepadeda – sprendžiamas klausimas apie tolimesnę šaulio ateitį.

REKLAMA

Kokias veiklas apima jaunųjų šaulių būrelis?

Apie veiklas manęs dažnai klausia ne tik šaulių sąjungoje, bet ir kariuomenėje (šypsosi). Yra labai daug įdomių vaizdo medžiagų, parodančių, kaip prasideda kario diena ir kaip ji baigiasi, tačiau kalbant apie šaulius, mūsų užsiėmimai vyksta kiekvieną trečiadienį. Turime dvi grupes pagal pajėgumus. Todėl tam, kad visi turėtų užsiėmimų, susitikimai yra suskirstyti valandomis. Vieną arba du kartus per mėnesį organizuojame įvairius užsiėmimus miške, kurių metu praktiškai įtvirtiname teorines žinias. Taip pat dalyvaujame minėjimuose, bėgimuose ne tik Kėdainiuose, bet ir, pavyzdžiui, sostinėje. Štai šiemet Vilniuje artėjant Sausio 13-osios minėjimui įveikėme 9 kilometrus.

REKLAMA

O ko pats per šį laiką išmokote dirbdamas su jaunimu?

Turbūt pradžioje daugiausiai nerimo kėlė paskaitų vedimas. Matyt, turėjau šiokią tokią scenos baimę (šypteli), tačiau, vesdamas paskaitas jauniesiems šauliams, įveikiau ją. Be to, kai išėjau iš Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono, mano kario pėstininko karjera nutrūko, tad tam, kad neprarasti žinių ir įgūdžių, juos tobulinu ir gilinu, perduodamas jauniesiems šauliams. Taip pat tai, žinoma, puiki galimybė skleisti kuo daugiau informacijos apie kario profesiją.

Žinote, didžiausia viso to grąža yra žinojimas, kad vaikams tai yra įdomu ir patinka (šypsosi).

Auginate sūnų. Jis taip pat jaunasis šaulys. Raginote jį imtis tokios veiklos ar visgi matydamas tėčio pavyzdį jis pats ėmė sekti jūsų pėdomis?

REKLAMA
REKLAMA

Niekada sūnui nesistengiau primesti savo valios, kad jis privalo būti kariškis. Visuomet leidau jam rinktis pačiam. Žinoma, jo nuomonė keitėsi, tačiau dabar gana tvirtai sako, jog labai norėtų būti kariškis.

Kai pats įstojau į kariuomenę, jis matė ir puikiai suprato, kad tai nėra lengva profesija. Jis daug klausinėjo, atsakydavau į visus jo klausimus. Gali būti, jog mano užsivedimas, patriotiškumas natūraliai paskatino jį domėtis būtent tokia profesija. Tai mane išties žavi ir džiugina (šypsosi).

Profesija, keičianti žmones

Dmitrijau, apie tokius dalykus kaip disciplina ir atsakomybė, kurias išsiugdo kariškiai, jau nė neverta kalbėtis. Tačiau įdomu, ar tokia profesija išties keičia žmones teigiama linkme?

Žinote, tampi statutiniu tarnautoju, kuriam yra priskiriami ir tam tikri apribojimai, nesuderinami su tarnyba. Yra nubrėžtos ribos, kurių negali peržengti.

Žinoma, kas nedirba, tas ir neklysta. Tačiau karinė uniforma įspraudžia į rėmus, iš kurių negali išeiti, o jei išeini, laukia atitinkamos bausmės. Jei tai, pavyzdžiui, civilinis nusižengimas, bauda yra dviguba – ir kariuomenėje, ir civilinėje aplinkoje.

Kita vertus, kai tampi kariu, kai prisiimi atsakomybių, daugeliu atvejų negali netgi išlikti abejingas. Pavyzdžiui, kalbant apie pirmąją pagalbą, greitį kelyje ir panašius dalykus. Ne kartą teko važiuojant automobiliu sustoti ir padėti parkritusiam žmogui, namo parvest neblaivius, blogai besijaučiančius. Aš dirbu savo šaliai, jos žmonėms, tad negaliu būti abejingas kito nelaimei ar tiesiog piktnaudžiauti valstybės įstatymais. Ką jau kalbėti apie tai, jei įvyksta eismo įvykis – mes esame įpareigoti padėti, suteikti pirmąją pagalbą ir kt.

REKLAMA

Reikia būti visapusiškai stipriu ir ryžtingu žmogumi, nes tikriausiai ne kiekvienas, kaip jūs sakote, gali įsprausti save į rėmus ir neperlipti jų.

Taip. Visi, kurie ateina, puikiausiai žino, jog negali būti prasižengęs, nesvarbu, tu karys, policininkas ar ugniagesys. Turi turi būti doras pilietis.

Ar niekada nekilo minčių, jog reikėjo rinktis kitokį kelią?

Žinote, kai į darbą atvažiuoji visada anksčiau, o prireikus pasilieki ir po darbo valandų, manau, tai reiškia, jog šis kelias yra skirtas man (šypsosi). Aplinkiniai taip pat mato mano pasitenkinimą, džiaugsmą ir pilnatvę. Būtent tokią meilę tėvynei akcentuoju ir jaunimui.

Laisvės suvokimas ir prasmė

Atšventėme Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, tad negaliu nepaklausti, ką jums, jaunam žmogui, reiškia laisvė?

Patriotizmo jausmas neateina iškart. Tik tuomet, kai suvoki, kad yra galimybė laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą, profesiją, darbą, ateina supratimas, kas iš tiesų yra toji laisvė. Man laisvė yra pasirinkimas. Pasirinkimas rinktis gyvenamąją šalį, savarankiškai planuoti savo gyvenimą, pildyti svajones, užsibrėžtus tikslus.

Meilė valstybei taip pat atsiranda tik tuomet, kai giliai širdyje ir mintyse suvoki mūsų protėvių, gynusių šią šalį, aukojusių savo gyvybes dėl jos ir savo artimųjų, pasiaukojimo prasmę . Todėl ir mano pareiga, įvykus konfliktui, būtų apsaugoti savo šeimą, savo artimuosius, draugus ir kitus Lietuvos žmones. Iš to susideda meilė Lietuvai.

REKLAMA

Kiekvieną rytą apsirengti uniformą ir suprasti, kad mano pareiga mylėti ir ginti Lietuvos žmones, teikia žodžiais sunkiai nusakomą jausmą. Tai jausmas, kuriuo gyvenu.

Lietuva... Tai pati gražiausia šalis žemėje. Kol vieni planuoja atostogas Turkijoje ar Ispanijoje, man maloniausia ilsėtis čia, Lietuvoje. Nuvažiuoti prie jūros, užmerkti akis ir klausytis vėjo ir bangų ošimo, kartu su šeima ilsėtis mūsų pamėgtoje vietoje prie Šušvės. Myliu Lietuvos gamtą, prie kurios yra mažai prisilietęs žmogus. Tokią meilę jaučia ir mano šeima. Ačiū jiems už tai.

Na, o kadangi artėja dar viena graži valstybės šventė, noriu paraginti visus: gerbkime vieni kitus, gerbkite valstybę, būkime supratingi, tikėkime savimi, savo žmonėmis, stenkimės iškovotą laisvę išsaugoti, branginti ją ir vertinti.

Taip pat kviečiu Lietuvos valstybės atkūrimo dieną švęsti kartu. Vasario 16-ąją po šv. Mišių Kėdainių šv. Juozapo bažnyčioje kėdainiečiai ir svečiai iš Kauno žygiuos iki Kauno gatvės kapinių pagerbti kovotojų už Lietuvos laisvę. Taip pat tėvų ir svečių akivaizdoje iškilmingos ceremonijos metu jaunieji Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kėdainių Povilo Lukšio 205-osios kuopos jaunieji šauliai duos pasižadėjimą. Tai jaunų žmonių pagarbos atidavimas valstybei. Ar gali būti kas nors už tai iškilmingiau, jautriau ir pilietiškiau?

Ačiū už pokalbį, įkvėpimą ir padrąsinimą kiekvienam būti doru ir savo šalį mylinčiu piliečiu.

Autorė: Judita GAIŽIUVIENĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų