Tremtiniai prisimena istorijas, kaip savaitėmis keliavo į nuošalius Sibiro rajonus, o valstybės vadovai pabrėžia, kad Europa dar nepakankamai įvertino sovietinius nusikaltimus prieš žmones.
83-ejų Algimantas Gadeikis patyrė, ką reiškia būti Sibire. 1949-aisiais, vos devynerių A. Gadeikio tėvai sužinojo, kad bus tremiami, todėl savaitę slėpėsi miškuose. Tačiau okupantai paskelbė: tie, kurie slėpsis, bus laikomi banditais.
„Tėvas nuėjo užsiregistruoti į valsčių, į Mosėdį. Užsiregistravo, paklausė, kur dabar gyvena, pasakė. Ir kitą dieną, 6 valandą ryto, Gadeiki, kelkis, važiuojam į Sibirą“, – pasakoja tremtinys.
Tremtiniai paskirtą Irkutsko sritį pasiekė per mėnesį, mat pakeliui stodavo lageriuose.
„Prisimenu: iki Omsko nuvežė – mes aptekom utelėm. Būdavo, neįsivaizduojat, kiek gali būti – kai siūlė yra, tai ten ne siūlė yra, ten utelės“, – sako A. Gadeikis.
Paskutinėmis kelionės dienomis pakeliui sutikdavo ir lietuvių.
„Prisimenu: plaukėm, o ant kranto jau stovi, lietuviškai šaukia „kur plaukiat?“, – dalinasi vyras.
Algimantas į Lietuvą grįžo tik po 10 metų.
Adolfina Apolonija su tėvais dar vykstant karui pabėgo į Prūsiją, bet po kelerių metų saugumiečiai šeimą sugrąžino į Lietuvą. Nedaug trūko iki tremties – išgelbėjo seniūno užtarimas. Tačiau moteris iki šiol prisimena į Sibirą tremiamus vyrus.
„Pradėjo važiuoti traukinys ir jie galingai uždainavo: „Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus“. Aš dabar visada juos prisimenu ir meldžiuosi. Į tėvynę jie prašėsi, bet žuvo. Tai yra žiaurumas“, – teigia nukentėjusioji nuo sovietų režimo Adolfina Apolonija Striaukienė.
Ministrė Monika Navickienė prisimena savo senelį Lietuvos laisvės armijos karį Alfredą Dauginį – apie jį žinojo dar vaikystėje, kai Lietuva dar buvo okupuota.
„Ir netgi pats sakydavo, kadangi buvo medžiotojas ir turėjo šautuvą, kad jau mano trobos slenksčio niekada nebeperžengs joks okupantas, tai aš dar tą prisimenu nuo savo vaikystės“, – pasakoja M. Navickienė.
Maždaug 300 tūkstančių lietuvių nuo 1941 metų birželio iki 1952 metų okupantai ištrėmė iš Lietuvos. Dar 100 tūkstančių gyventojų įkalino. Ir tai vyko ne tik Lietuvoje. Valstybės vadovai sako: sovietiniai nusikaltimai prieš žmogiškumą dar nėra tinkamai įvertinti.
„Jeigu, sakykime, visoje Europoje mes matome, kad nacistinė terorizmo arba totalitarizmo pusė yra pasmerkta, tai raudonojo teroro hidrai galva dar nėra nukirsta. Matome kai kuriuose Vakarų Europos miestuose paminklus su Stalino citatomis“, – sako Gitanas Nausėda.
„Su šita nužmoginta sistema neįmanoma susitarti, neįmanoma jos atžvilgiu likti neutraliam. Jos veikimo būdas – prievarta, ji pripažįsta tik jėgą“, – teigia Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Apie tremtis viešai Lietuvoje pradėta kalbėti tik praėjus trims dešimtmečiams nuo paskutinių masinių trėmimų. Pirmąkart gedulo ir vilties dienos minėjimas 1988 metais.
Daugiau detalių ieškokite TV3 žinių reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
