„Tai buvo tiesiog tobulas nėštumas: jokių komplikacijų, jokių skausmų, viskas vyko labai sklandžiai. Savaitę prieš netikėtą gimdymą buvau pas gydytojus, jie suteikė leidimą vykti į Lietuvą, tačiau Gintariukas turėjo savų planų“, – taip savo ankstuko istoriją pradeda tuo metu Meksikoje gyvenusi Eglė.
Su visa šeima – Egle, jos vyru meksikiečiu Apab‘yanu bei ankstuku Gintaru – susitikome šeimai sugrįžus gyventi į Lietuvą, rašoma pranešime spaudai.
Planavo gimdymą Lietuvoje, tačiau viskas pasisuko netikėta kryptimi
Vos sužinoję, kad laukiasi, Eglė kartu su vyru nutarė gimdymui vykti į Lietuvą – Eglės mama čia dirba gydytoja ir būsimi tėveliai norėjo, kad jų naujagimis gimtų Eglės gimtojoje šalyje.
„Planas buvo gimdyti Lietuvoje, kad mažylis savo vaikystės dienas leistų čia, kur mano gimtinė, miškai, pievos, ežerai ir grynas oras, o ne be galo užterštas ir šurmuliuojantis Meksiko miestas.
Lėktuvo bilietai nupirkti, kelionė detaliai suplanuota, net mano vaikystės lopšys būsimam naujagimiui buvo paruoštas. Tačiau Gintariukas šiame pasaulyje pasirodė anksčiau, nei tikėjomės“, – pasakoja Eglė.
Dar būnant Meksikoje, 29 nėštumo savaitę, vidury nakties ją pažadino stiprūs nugaros skausmai. Vyras ją pamasažavo, skausmai tarsi praėjo, tačiau abu nusprendė dėl visa ko nuvykti į artimiausią ligoninę, kuri buvo vos už 15 minučių kelio nuo namų.
„Kol vyras ėjo iki mašinos paruošti važiavimui, išlipau iš lovos ir man iš karto nubėgo vandenys. Po dviejų minučių, vyrui dar nespėjus užbėgti laiptais pas mane, ankstuko galva jau buvo bepradedanti lįsti – laiko keliauti iki ligoninės nebebuvo, gimdymas turėjo vykti čia ir dabar“, – ankstuko gimimo naktį prisimena Eglė.
Naujagimio gimimą priėmė pats tėvas
Gintaro tėtis Apaby‘anas – majų pribuvėjas ir šamanas, priėmęs į šį pasaulį net 120 naujagimių. Gintaras buvo 121-asis jo pasitiktas kūdikis – tiesa, pirmasis toks nedidukas naujagimis.
„Pats gimdymas vyko vos kelias sekundes – net nespėjome išsikviesti greitosios. Gintaras gimė tiesiai į mano rankas. Priimti savo kūdikį buvo tiesiog stebuklingas jausmas“, – prisiminimais dalijasi ir ankstuko tėtis Apab‘yanas.
Ankstukas Gintaras gimė 40 cm dydžio ir 950 g svorio.
Pasak Eglės, iš pradžių mažylis nekvėpavo, o pirmasis kūdikio oro gurkšnis buvo įkvėptas tėčio. Iškart po staigaus gimdymo, tėvas paskambino greitajai, kuri sparčiai atvyko į namus, bet dėl griežtos dokumentavimo tvarkos Meksikoje praėjo dvi valandos, kol šeima galiausiai pasiekė ligoninę.
„Visą tą laiką, kol vykome į ligoninę, Gintarui nedavė papildomo deguonies, jis sugebėjo kvėpuoti pats, tad buvo tikras stipruolis nuo pat pirmų gyvenimo akimirkų“, – savo ankstuko stiprybe didžiuojasi Eglė.
Pirmąją parą ligoninėje ji Gintaro nematė, ankstukas buvo iš karto nugabentas į intensyvios terapijos skyrių, kur su juo būti neleido:
„Meksikos ligoninėse priimta, kad kūdikiai, gimę anksčiau nei 28 savaitę, intensyviajai terapija yra net nepriimami. Tiesiog paliekami likimui. Tad mums labai pasisekė, kad mūsų Gintariukas gimė būtent 29 nėštumo savaitę.“
Gydytojų prognozės buvo itin niūrios
Tuo metu Eglė ispaniškai šnekėjo labai mažai, tad su daktarais daugiausia bendravo vyras. Tiesa, vos atvežus ankstuką į ligoninę, tėveliams teko susidurti su itin gąsdinančiomis medicinos darbuotojų prognozėmis:
„Pirmąją naktį gydytojai prognozavo tik 10 proc. tikimybę, kad mažylis išgyvens – jautėmės be galo sugniuždyti, naktis, kai turėjome grįžti be jo namo, buvo be galo sunki.
Tačiau kitą dieną, kai galėjome atvykti pas ankstuką, visi aparatai buvo nuimti ir gydytojų prognozė pasikeitė – dabar jau sakė, jog yra 90 proc. tikimybė, kad Gintariukas pasveiks“, – apie amerikietiškus nuotaikų kalnelius, kuriuos teko išgyventi pirmosiomis dienomis, pasakoja ankstuko mama.
Ligoninė, kurioje buvo prižiūrimas Gintaras, buvo už dviejų valandų kelio nuo namų ir čia galiojo griežtos taisyklės – pasilikti su intensyvios priežiūros palatoje slaugomu naujagimiu nebuvo galima, pasimatymai buvo leidžiami tik 4 valandas per dieną, tad tėvams tekdavo kasdien keliauti į ligoninę pasimatyti su savo mažyliu.
„Tuos pirmuosius mėnesius palikti mažylį vieną ligoninėje buvo be galo sunku, labai dėl to nerimavau, tačiau nieko negalėjau padaryti – tokia buvo tvarka Meksikos ligoninėse.
Lankyti Gintarą turėdavome atskirai, tad aš praleisdavau tris valandas su juo, Apaby‘anas – vieną. Liūdėti sau neleisdavau, nes tai turėjo įtakos ankstuko sveikatai, pieno gamybai, tad stengdavausi susikaupti ties pozityviais dalykais“, – pripažįsta moteris.
Abu tėvai neabejoja, kad jų vidinė ramybė lankant Gintarą buvo be galo svarbi.
„Nors ir mažas, jis viską jaučia – su kokiomis emocijomis ateisi jį aplankyti, tokias ir perduosi, tad stengdavomės pas mažylį atvykti teigiamai nusiteikę, pasakodavome linksmas istorijas – kad inkubatorius, kuriame dabar guli – jo erdvėlaivis, laiko kapsulė, kuria atkeliavo į šį pasaulį ir kurioje integruojasi, ruošiasi išlaipinimui į Žemę.
Ultravioletiniai spinduliai, kuriuos ankstukai gauna fototerapijos metu – tai mažylio spa, poilsio laikas. Kurdami šias istorijas ir patys pralinksmėdavome, įgaudavome daugiau vilties“, – pasakoja Eglė.
Mažylis demonstravo stebinančią stiprybę
Gintaras buvo be galo stiprus mažylis – tikras stebuklas, kuriuo stebėjosi net gydytojai, mat ankstukas neturėjo beveik jokių sveikatos problemų nuo pat gimimo. Jam tiesiog reikėjo priaugti svorio, tad kol naujagimis paūgėjo, ligoninėje jam teko praleisti 47 dienas.
„Tikime, jog muzika labai prisidėjo prie geros Gintaro sveikatos ir spartaus augimo. Dar kai buvo pilve, jis buvo nuolat supamas muzikos, jam dažnai dainuodavome. Gintaro tėtis – majų kultūros šamanas, tad, kai lankydavome Gintarą ligoninėje, jis dainuodavo jam majų dainas, skirtas kiekvienam atskiram mažylio organui, kad šie vystytųsi sveiki ir Gintaras užaugtų stiprus ir energingas.
O sugrįžus į namus, jam virš lovos pakabinome girliandą, pagamintą iš sudžiūvusių drugelių kokonų – jų barškėjimas tiesiog užburdavo kūdikį“, – apie muzikos įtaką ankstuko raidoje dalijasi mama.
„Į ligoninę slapta nuo seselių įsinešdavau telefoną ir jam leisdavau klasikinę muziką – Mozarto simfonijas, Strausso valsus, Bacho kūrinius, o kai jau leido paimti ankstuką ant rankų – kartu linguodavome, šokdavome“, – pasakoja ankstuko tėtis.
Pasak jo, labai daug įtakos turėjo ir mamos artumas vos gimus ankstukui.
„Tikime, jog prie geros ankstuko sveikatos prisidėjo ir tai, kad pirmosiomis gimimo valandomis iki atvykstant į ligoninę, Gintaras buvo apkabintas mamos, prigludęs prie jos krūtinės, šildėsi ir sėmėsi iš jos energijos“, – teigia Apaby‘anas.
Po 9 mėnesių šeima jau galėjo vykti į Lietuvą. Čia apsilankė pas gydytojus ir vizito metu specialistai patikino, kad Gintaras, kuriam tuo metu buvo vos septyni mėnesiai pagal koreguotą amžių (skaičiuojamą nuo tikėtinos gimimo datos), jo raida jau prilygo devynių mėnesių kūdikio.
Eglė nerimavo, jog dėl deguonies trūkumo gimimo pradžioje, ankstukui nebūtų buvę rimtų sveikatos negalavimų, išsiliejusio kraujo smegenyse ar kokių neurologinių pakitimų, tačiau visi gydytojai, pas kuriuos tikrinosi Lietuvoje ir Meksikoje, patikino, kad Gintaras – visiškai sveikas mažylis.
„Vienintelė sveikatos problema, su kuria jam teko susidurti – infekcija, kurią gavo per akių patikrą pirmaisiais metais. Tikrinant, ar mažylio akių tinklainė nėra atšokusi, Gintarui į akytes įsimetė infekcija, tačiau antibiotikai greitai išgydė šią bėdą.
Nepaisant to, mūsų ankstukas išties ypatingas ir labai sveikas mažylis. Gintarui gimus, jam buvo suteiktas ir antrasis majų kultūros vardas – Nawalwinaq – kuris reiškia magiška būtybė. Be galo didžiuojamės savo ankstuku“, – džiaugiasi ankstuko mama.
Rugpjūčio mėnesį Gintaras švęs antrąjį savo gimtadienį. Pasak ankstuko tėvų, jį be galo domina muzikiniai instrumentai – armonika, būgnai, pianinas – viskas, kas skleidžia garsą. Taip pat labai patinka gyvūnai, ypač arkliai, kartu su tėveliais jis mielai varto enciklopedijas ir keliauja į muziejus.
Kitiems ankstukų tėveliams – vilties žinutė
Eglė šiandien nori pasiųsti sunkumo akimirkas išgyvenantiems ankstukų tėveliams vilties žinutę – iššūkių akivaizdoje labai svarbu pasitikėti savo mažyliais ir jų stiprybe.
„Ankstukai yra tikri stebuklai ir gali būti be galo stiprūs kovotojai, kartais net paneigiantys medicinines prognozes – svarbu nedvejoti ir pasitikėti jais visa širdimi“, – savo ankstuko Gintaro istoriją baigia Eglė.
„Ankstukų“ paramos fondas jau daugiau nei dešimt metų teikia pagalbą patiems mažiausiems Lietuvos kovotojams – anksčiau laiko gimusiems kūdikiams, sergantiems naujagimiams ir jų šeimoms. Pagalbos reikalingos šeimos kviečiamos kreiptis adresu [email protected], o prisidėti prie šios prasmingos misijos galite aukodami svetainėje www.ankstukai.lt.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
