Korėjos istorija - tai karų istorija. Dar neolito laikais apsigyvenę pusiasalyje korėjiečiai nuolat turėjo gintis nuo savo piktų kaimynų. Jau mūsų eros laikais Korėją buvo užkariavę mongolai, totoriai, japonai, kiniečiai. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Korėją okupavo japonai ir tik po Antrojo pasaulinio karo šalis gavo nepriklausomybę. 1948 metais Pietų Korėja buvo pavadinta Korėjos Respublika. Sostinė įsikūrė Seule. Šiaurės Korėjos sostinė - Phenjanas. Pietų Korėją rėmė amerikiečiai, o šiaurinę - Sovietų Sąjunga. 1950 metais dviejų ideologijų kova peraugo į karą, kuris tęsėsi 3 metus. Pasirašius taikos sutartį, Šiaurės Korėja buvo ir yra iki šiol labiausiai nuo pasaulio atsitvėrusi, neprognozuojama ir paslaptingiausia valstybė. Užtat pietinė šalies dalis džiaugiasi turistais ir ekonomiškai yra viena stipriausių Azijos šalių.
Gatvės be pavadinimų
Sostinė Seulo vardu buvo pavadinta 1946 metais. Iki tol miestas buvo vadinamas Hansonu (miestu ant Han upės). Seulas mažai kuo skiriasi nuo kitų Azijos didmiesčių - daugybė dangoraižių, triukšmingos gatvės. Europiečių čia ne tiek daug, tad susitikę gatvėse baltieji šypteli vienas kitam ir sveikinasi, o vietiniai juos smalsiai apžiūrinėja ir visada pasiruošę padėti. Net jei nieko neklausdamas stovėsite gatvėje ir žiūrėsite į žemėlapį, jums tuoj pat kas nors pasisiūlys padėti. Ko nors paklausę, irgi neišgirsite atsakymo "ne" ar "nežinau". Joks korėjietis neprisipažins, kad jis nežino, kur yra jums reikalinga gatvė. Visada sužinosite, į kurią pusę eiti, nors dažnai tai būna paprasčiausias melas. Bet tai jau smulkmena, į kurią neverta kreipti dėmesio. Tai daroma ne iš piktos valios - tokia tradicija. Ir ne tik gatvėje. Parduotuvėje jums irgi niekada nepasakys, kad neturi norimos prekės. Ieškos, knisis, paduos bet ką ir, žiūrėdamas į akis, pardavėjas įtikinės, kad kaip tik tai, ko prašėte. O jei ne - vis tiek pirkite - namuose pravers.
Beje, pagalba Seulo gatvėse labai reikalinga, nes mieste orientuotis užsieniečiui labai sunku. Čia gatvės neturi pavadinimų, o namai - numerių. Kaip 10 milijoniniame mieste adresatams nueina laiškai, žino tik patys korėjiečiai, o užsieniečiams tenka orientuotis pagal kvartalų vardus. Kiekviename kvartale yra žymių pastatų: bankai, viešbučiai, dangoraižiai. Pagal juos ir surandamas norimas namas. Pavyzdžiui, trečias namas į dešinę nuo Jongno dangoraižio. Beje, nuo šio arba prie Hangano upės esančio 63 aukštų dangoraižio atsiveria labai graži miesto panorama.
Smagu mieste pasivaikščioti ir po parkus, kurių čia tikrai nemažai, bet jie taip paslėpti tarp dangoraižių ir kitų pastatų, kad sunku rasti. Klausti neapsimoka, nes nežinai, kur nueisi pagal korėjiečio pasakojimą, bet, užtikus atsitiktinai, verta užsibūti ilgiau. Pačiame miesto centre, Namsano parke, yra senųjų aukštuomenės namų kvartalas. Vienaaukščiai mūriniai namai - tradiciniais riestais stogais, beveik be baldų. Žemas stalelis - valgymui, kitas - aukštesnis - rašymui.Sėdima ant plokščių pagalvių. Į namo vidų - tiek pas aristokratus, tiek pas prasčiokus - niekas neina su batais. Atėjai prie slenksčio, nusimauni ir šlepseni į vidų.
Norėdamas bent minutę atsipūsti, gali atsisėsti kokio nors parko paunksmėje ir pasižiūrėti į lotosą arba - dar geriau - į korėjietišką šeimą. Ypač į vaikus. Korėjiečių vaikai panašūs į žaisliukus. Baltus skruostus puošia raudonis, blyksi juodos akutės, o rankų pirštukai mažučiai mažučiai. Lyg lėlių. Savo vaikus korėjiečiai labai myli, bet lėlėmis laiko europiečių vaikus: jų tokie neįprasti - balti plaukai ir didelės mėlynos akys.
Nuodai vienoj vietoj
Seuliečiai labai daug dirba. Neveltui Korėja vadinama dar vienu Azijos tigru. Bet dirbantiems žmonėms reikia ir atsipūsti, reikia "nuimti" stresą. Todėl vakarais sostinės kavinės pilnos: kas "nuima" stresą gerdamas ryžių degtinę ar ženšenio trauktinę, o kas valgydamas bulgogi. Bulgogi gaminamas iš jautienos: maži, ploni gabaliukai mirkomi kriaušių marinate, o po to kepami specialiose keptuvėse, kurios pastatomos ant stalo. Paimi iškeptos mėsos gabalėlį, dedi jį ant salotos ar nunžuto lapo, ten pat įsidedi ryžių, dar padažo, marinuotų daržovių ir valgai. Labai skani ir turi gydomųjų savybių sriuba samge tang: joje išverdamas įdarytas ryžiais ir ženšeniu viščiukas. Sriuba imždasu tang - tai šalta vištienos sriuba su kunžutu. Šinsolo patiekalas panašus į europierišką fondiu - daržovių asorti, mėsos, žuvies gabaliukai verdami aliejuje irgi tiesiai ant stalo. Soigalbi gui - tai kepti marinuoti kauliukai. Bibimbap - su daržovėmis ir kiaušiniu virti ryžiai. Tik atėjus į kavinę ar restoraną, visada ant stalo padedama kimči - marinuotų daržovių. Jos labai populiarios, nes, kaip sako korėjiečiai, turi bakterijų ir fermentų, kurie padeda virškinimui. Bet ir be kimči europietiškas pilvas be vargo suvirškina korėjietišką maistą. Ypač užgeriant korėjietiška degtine - sodžu.
Brangiausia sodžu - 45 laipsnių stiprumo. Ji gaminama iš virtų ryžių, vandens ir mielių. Taip ji rauginama net 20 dienų, o po to filtruojama ir išpilstoma į molinius indus, kurie rūsyje 15 laipsnių temperatūroje laikomi dar 100 dienų. Tik tada sodžiu išpilstoma į butelius. Nemėgstantieji stiprios gali gerti 25 laipsnių degtinę.
Beje, seuliečiai beveik nerūko. Visose įstaigose rūkyti uždrausta. Net viešbutyje nerasi peleninės. Kavinėse ir restoranuose - švarus oras. Gatvėje irgi nesutiksi žmogaus su cigarete. O jei kas užsirūko, visi į jį žiūri paniekinančiai, o jei tai moteris - tai ta panieka ir pasmerkimas keturis kartus didesnis. Tik naktiniuose baruose ir klubuose gali nuodytis kiek širdis geidžia.
Naudingi patarimai
Iš aerouosto iki miesto geriausiai važiuoti autobusu, kuris vadinasi "Limusin". "Limuzinai" išvažiuoja kas 5 minutės ir į centrą atveža maždaug už 10 litų. Taksi dviejų rūšių: įprasti ir brangūs. Įprastu nuvažiuoti į centrą kainuos apie 90, o brangiuoju - 180 litų. Brangus skirtas turtingiesiems: automobilis būtinai juodos spalvos, didelis, su kondicionieriumi ir labai paslaugiu vairuotoju. Nei taksi vairuotojui, nei padavėjams ar kitiems aptarnaujantiems, kad ir kokie paslaugūs būtų, arbatpinigių duoti nereikia. Čia neįprasta.
Korėjoje viešbučiai neturi žvaigždučių. Jiems suteikiamos klasės. Super - deliuks - tai dažniausiai prabangūs dangoraižiai su restoranais, baseinais, saunomis. Para tokiame viešbutyje ne mažiau 600 litų. Toliau: deliuks pirmos, antros ir trečios klasės viešbučiai. Pigiausias - apie 180 litų. Para motelyje - 150 litų. Pietūs kavinėje apie 30, o vakarienė restorane - 75 litai.
Susirgus pas šamaną
Einant gatve atkreipi dėmesį į daugybę šventyklų. Vienos jų pažymėtos svastika, o kitos - ne. Pasirodo, svastika puošiasi budistų šventyklos, o kur nėra svastikos - nėra Budos - ten sėdi šamanas. Dažniausiai šamanė, nes nuo senų laikų Korėjoje manoma, kad dvasios yra palankesnės moterims. Kol Korėjoje atsirado šiuolaikinė medicina, gydė šamanės, taip pat išvarydavo iš namų piktąsias dvasias, iš šalies - sausrą ir užtikrindavo gerą derlių. Su dvasiomis ir dievais šamanės bendraudavo per ritualinius šokius ir giesmes. Tie patys ritualai išlikę iki šiol. Įdomiausia tai, kad šamanų paklausa šiais laikais vis didėja. Jei prieš 25-erius metus inteligentai ir kiti išsilavinę žmonės šamanus laikė praeities atgyvena, tai dabar jų vis daugiau užsuka į šventyklas be svastikos. Apklausa parodė, kad šamanų ritualuose dalyvauja per 70 proc. apklaustų moterų. Korėjietės į šamanus kreipiasi beveik dėl tų pačių bėdų kaip ir jų senelės: dėl ligos, susipykusios su vyru, negalėdamos pastoti, nesibaigiant nelaimėms. Tačiau laikas įnešė pataisų. Labai dažnai pas šamanus skuba abiturientų tėvai, norėdami, kad dievai padėtų įstoti į universitetą. Tos paslaugos nepigios, kainuoja ne tik šimtus, bet ir tūkstančius. Labiausiai nusipelnusioms šamanėms valdžia suteikia garbingą vardą: "Žmogus - nacionalinė vertybė". Paprastai tokie vardai Korėjoje suteikiami tradicinių amatų, liaudies dainų ir šokių žinovams. Šamanizmas nuo neatmenamų laikų Korėjoje buvo viena iš trijų religijų ir dabar tai tapo tradiciniu palikimu. Tiesa, kai kurie kairiųjų pažiūrų inteligentai pareiškė, kad "šamanizmas - tai engiamos klasės protestai". Kitiems- tai savotiška atsvara kinietiškam konfucianizmui, indiškam - kinietiškam budizmui ar į rytus žengiančiai europietiškai krikščionybei.
Jaunavedžių sala
Palmės, kriokliai, šiltas klimatas - tai Čedžudo sala. Ją ypač mėgsta patys korėjiečiai, taip pat japonai. Užsuka ir amerikiečiai, vienas kitas rusas ar europietis. Korėjiečiai sako,kad šioje saloje daug akmenų, daug moterų ir daug vėjo. Paaiškinama tai labai paprastai. Sala - vulkaninės kilmės. Jos viduryje esantis ugnikalnis Haila (1950 m.) yra aukščiausia Pietų Korėjos viršūnė, todėl daug akmenų. Kad daug moterų - kalta jūra. Vietiniai beveik visi užsiima žvejyba. Vyrai žvejai žūsta audrose. Pasakojama, kad, kai saloje vyrų beveik nebeliko, į jūrą ėmė plaukti moterys. Jos žuvį gaudė ne iš valties, bet panirdamos į vandenį. Todėl dabar Čedžudo saloje nardo tik moterys. Jos po vandeniu išbūna iki 2 minučių.
Saloje moterys ne tik nardo, bet atlieka ir kitus pagrindinius darbus: aria žemę, sėja, nuima derlių. "Niekur Korėjoje, o tikriausiai ir Tolimuosiuose Rytuose, neteko matyti tokių nusilpusių ir išdvėsusių vyrų ir tokių gražių ir stiprių moterų, - rašė pirmieji keliautojai, 1926 metais užsukę į salą. - Vyrai, jei ir dirba kokį darbą, tai tik prižiūri vaikus ir ruošia valgyti". Panaši padėtis išliko iki šių dienų.
Saloje nėra vagių, elgetų ir sako, kad nėra durų. Tačiau viešbučių tai neliečia.
Eilinis korėjietis per metus atostogauja tik keturias dienas. Per tą laiką jis turi pasivolioti pliaže, pamatyti ką nors naujo. Paprastai kuriantys šeimas tas keturias paras pavadina medaus mėnesiu. O jį geriausia praleisti Čedžudo saloje. Todėl visi ekskursiniai turai į šią šalį planuojami 4 dienoms. Pirmąją dieną - ekskursija apie salą. Tai - 182 kilometrai. Pirmas sustojimas - miške. Korėjiečiai tylėdami lipa iš autobuso ir taip pat tylėdami vaikšto miško takeliais. Jiems tai poilsis, kurio niekas negali sutrukdyti. Nesenai net priimtas įstatymas, draudžiantis rėkauti miške.
Kitas sustojimas - skulptūrų parkas. Tyliai skamba muzika, tarp skulptūrų tyliai vaikščioja korėjiečiai. Toliau arbatos muziejus, nedidelis baras. Kavos neprašykit - negausit. Arbatos - prašau. Pasodins už nedidelio stalelio, pripils vieną puoduką, kitą. Čia pat galima nusipirkti arbatžolių, augančių šioje saloje.
Dar saloje yra bonsų sodas, kaimas muziejus, kurio pagrindinėje troboje sėdi šamanė. Ji gali paburti ir turistams. Maždaug už 30 litų.
Salos klimatas ir peizažas skiriasi nuo žemyninės dalies. Čia prinoksta mandarinai, bananai, ananasai. Klimatas subtropinis: nuo gegužės iki spalio dieną ir naktį 25 laipsniai šilumos. Žiemą nukrenta iki 4 laipsnių. Vasarą vanduo jūroje įšyla iki 24 laipsnių.
Naudingi patarimai
Korėjoje yra išlikusi nusilenkimo kultūra. Kuo žemiau nusilenkiama, tuo garbingesnis svečias.
Beveik nieko negalima daryti kaire ranka.Labai įžeisi korėjietį, jei kaire ranka jam paduosi vizitinę kortelę ar taurelę. Norint pagerbti, geriausia ištiesti abejom rankom. Jei korėjietis mostu ką nors kviečia, kad prieitų, jis tai daro delną nuleidęs žemyn. Delnu aukštyn šaukiami šunys. Valgant negalima palikti šaukštą ar šakutę, įsmeigtą į ryžius. Taip daroma tik po laidotuvių.
21 proc. korėjiečių pavardė Kim, 14 proc. - Li,
8 proc. - Pak. Kiti - Coi, Čon, Čan, Han, Lim. Korėjietiškos pavardės yra vieno skiemens, o vardai - dviejų. Pirmiausia sakoma pavardė.
