Praverkime duris į stulbinamai margą, mišku kvepiantį eglių pasaulį.
Jau vyksta prekyba kalėdiniais medeliais ir žaliomis jų šakomis, vis daugiau žmonių šventėms puošia kieme augančias ar balkone įkurdintas eglutes. Įdomu, kad gamta sukūrė daugiau nei trisdešimt šio augalo rūšių, o kiek įvairiausių formų sugeba eglei suteikti žmogus!
Tradicinė – paprastoji
Žiemos šventėms tradiciškai puošiama paprastoji eglė (Picea abies). Šios eglės užima beveik penktadalį viso mūsų miškų ploto. Jos yra ilgaamžės – gyvena 250– 300 metų, pasiekia 30–35 m aukštį, išaugina 6–8 m skersmens vainiką. Lėtai auga tik jaunos eglaitės, o suaugę medžiai per metus paūgėja maždaug 50 cm į aukštį ir 15 cm į plotį.
Selekcininkai sukūrė įvairių formų mažesnių paprastosios eglės veislių. Dendrologinėje literatūroje nurodoma apie 140 paprastosios eglės dekoratyvinių formų. Mūsų šalies botanikos soduose, parkuose ir sodybose jų auginama per 30.
Dekoratyviosios formos. Acrocona eglė auga iki 2–3 m, dailios piramidės formos, viršūnėse krauna ryškiai purpurinius kankorėžius. Aurea ir Aurea Magnifi ca išsiskiria auksiškai geltonais spyg liais (kad išliktų ši spalva, medis turi augti saulėtoje vietoje). Inversa – svyrančia siaura, netaisyklinga laja, storais tamsiai žaliais, blizgančiais spygliais, būna 3–4 m aukščio (lemia paskiepijimo aukštis). Virgata (gyvatšakė forma) – iki 5 m aukščio medelis, dažniau krūmas ilgomis tarsi „lazdos“ be išsišakojimų šakomis.
Žemaūgės formos: Conica – kūgiška, glaustašakė, Echiniformis – šviesiai ar pilkai žaliais spygliukais (20 cm aukščio ir 40 cm skersmens, kasmet paauga 15– 20 mm), Gregoryana (60–80 cm aukščio), Pumila – plataus ovalo formos, auga lėtai, per metus maždaug 3 cm.
Dygioji – viena išvaizdžiausių
Dygiųjų eglių (Picea pungens), dažnai vadinamų mėlynosiomis, tėvynė yra Šiaurės Amerika. Auga visame pasaulyje. Geromis sąlygomis pasiekia 25–45 m aukštį, gyvena 100 metų. Šios gražuolės piramide kyla į dangų, šakos svyra ar auga horizontaliai taisyklingomis eilėmis, apkibusios dygiais žaliais, šviesiai mėlynais ar sidabriniais spygliais. Medžiams senstant grožis pradeda blėsti, laja darosi ne tokia taisyklinga, keičiasi spyglių atspalvis.
Kad išryškėtų šios eglės grožis, reikia erdvės. Gerai auga miestų parkuose, reprezentacinėse vietose, nes pakenčia užterštą orą. Kai sodyboje vietos mažoka, geriau sodinti dekoratyvines formas.
Dygiosios eglės nereiklios. Dirva turi būti vidutinio sunkumo, derlinga, silpnai rūgščios arba neutralios reakcijos, drėgnoka, bet jokiu būdu neužmirkusi. Nemėgsta kalkingos žemės. Dauginamos skiepijant (į paprastosios ir kitų rūšių egles), gyvašakėmis, sėklomis. Kartais karštesnę, sausesnę vasarą egles puola voratinklinės erkutės, amarai. Vasarą lają naudinga plauti stipria oro temperatūros vandens čiurkšle.
Dekoratyvinės formos. Glauca – žalsvai mėlynais spygliais (nenukrinta 3–10 metų), simetriško piramidės formos vainiko. Sparčiai auga (per metus apie 30 cm), atspari šalčiui, sausrai, užterštam orui. Žemaūgės formos. Hoopsii, Oldenburg, Koster auga lėtai, spygliai pilkšvai mėlyni, vainikai tankūs, gražiai ir lygiai šakojasi. Glauca Globosa formuoja apvalų vainiką – iki 1 m aukščio ir 1,5 m skersmens kamuolį. Moll (spygliai melsvai balti) metro aukštį pasiekia per 20 metų, kasmet paauga po 3–4 cm. Panašiai lėtai auga, pažeme driekiasi Montgomery (spygliai 20 mm, pilkai mėlyni, aštrūs).
Baltųjų eglių melsvos skaros
Baltosios eglės (Picea glauca), kurias dažnai vadiname kanadinėmis ar sidabrinėmis, savaime auga Šiaurės Amerikoje. Į Europą atvežtos 1700 m. pamažu paplito daugelyje šalių. Populiarumu nenusileidžia dygiosioms eglėms. Mėgstamos parkuose, sodybose, net nedideliuose kiemuose. Ilgaamžės – gyvena 300 metų. Gražių medžių yra Kaune, Alytuje, Raudondvaryje, Ukmergės rajone.
Žydi, naujus spyglius skleidžia ir pradeda augti vienu metu – gegužės mėnesį. Sėklos prinoksta rugpjūtį. Saulėtą rudenį kankorėžiai pradeda aižytis rugsėjo mėnesį, lietingais – žiemą ir pavasarį. Tušti kankorėžiai ant šakų kabo iki pavasario.
Dekoratyvinės formos (išvesta per 20): kūginė Conica; gelstonspyglės Aurea ir Aureospicata (spygliai, jauni ūgliai pavasarį geltoni, vėliau pažaliuoja); rutulio formos, šviesiai žaliais spygliais Alberta Globe (per metus paauga 2–4 cm); pilkai mėlynais spygliais nykštukinė Nana; piramidės formos, ryškiai žaliais labai minkštais spygliais Zuckerhut (iki 1,5 m aukščio); mėlynai žaliais tankiais spygliais, svyrančiomis šakomis Pendula.
Keli naudingi patarimai:
• Eglių gausios paviršinės šaknys išsikerodamos tarsi atramos laiko visą medį. Gilyn besiskverbiančios šaknys gausiai išsivysto tik lengvesniuose dirvožemiuose, pasiekia 1–2 m gylį. Kuo dirvožemis drėgnesnis, tuo šaknys sekliau. Todėl šlapiose vietose egles greičiau gali išversti vėjas.
• Spygliuočius patartina sodinti rugpjūčio–rugsėjo mėnesį ir pavasarį, iki gegužės vidurio.
• Pirmaisiais metais po pasodinimo augalai netręšiami. Vėliau, prigiję ir pradėję augti, saikingai tręšiami specialiomis spygliuočiams skirtomis trąšomis. Dekoratyvinės formos labai jautrios azoto trąšų pertekliui. Nevalia jų tręšti šviežiu mėšlu ar srutomis. Ką tik pasodintas egles dera iki vėlyvo rudens nuolat laistyti, pamulčiuoti durpėmis.
• Dekoratyviosioms formoms auginti patartina vidutinio derlingumo, normalaus drėgnumo priemolio ar priesmėlio rūgštesnė dirva. Kalkingoje dirvoje jaučiasi prastai.
Mėta Juškaitė
