Netikėtas garsas – žadintuvo signalas, telefono skambutis ar nukritusio daikto pokštelėjimas – stresas, į kurį, kaip ir į visas kitas stresines situacijas, organizmas reaguoja akimirksniu įjungdamas apsaugos mechanizmą. Taip nulemta evoliucijos. Staigus, garsus triukšmas paprastai nežadėdavo nieko gero. Tai galėjo būti plėšraus žvėries riaumojimas, krintančio medžio triokštelėjimas.
Civilizacijai tobulėjant negatyvi didelio garso reikšmė nepakito: šūvis, artėjanti sunki transporto priemonė, skausmingas kirtis botagu – visa tai įskiepijo žmogui sąlyginius refleksus, kurie staiga pasigirdus garsiam triukšmui priverčia organizmą reaguoti į garsą kaip į grėsmę gyvybei – krūptelėti, pašokti. Tokia instinktyvi reakcija į triukšmą kadaise buvo
gyvybiškai svarbi. Ji leisdavo per keletą sekundžių pašokti iš miego ir pasileisti bėgti.
Lašas po lašo...
Automobilio signalizacija, telefonas, durų trinktelėjimas, gatvės triukšmas – visa tai tapo kasdieniais mūsų klausos dirgikliais. Išmokome į juos nereaguoti, atrodytų, tarsi negirdime. Tačiau kūno raumenys dažniausiai veikia „apeidami“ sąmonę – įsitempia, priverčia vos pastebimai krūptelėti, triukšmo apsuptyje tampa sunkiau susikaupti. Negatyviai veikia ne tik netikėtas, garsus, bet ir pasikartojantis žemo dažnio triukšmas. Kelyje, namuose, biure nuolat girdimas triukšmas – ypač klastingas. Triukšmingose vietovėse gyvenantys žmonės dažniau serga psichikos ligomis, patiria didesnį stresą.
Nuolatinis nemalonus triukšmas lemia blogą nuotaiką, silpnina dėmesio koncentraciją, didina nuovargį. Jis gali tapti padidėjusio kraujospūdžio priežastimi, sukelti opaligę, širdies ligas, insultą, greitai nusilpsta imuninė sistema. Taip pat įrodyta, kad triukšmas didina agresiją, trukdo bendradarbiauti, be to, organizmui sunku normaliai virškinti ir pasisavinti maistą, sutrinka seilių ir skrandžio sulčių išsiskyrimo funkcija. Mokslininkai įrodė, kad chroniškas triukšmas ypač kenkia vaikų sveikatai. Pavyzdžiui, judrios gatvės kaimynystėje padidėja streso hormonų koncentracija vaiko organizme, pakyla kraujospūdis, padidėja širdies susitraukimų dažnis, atsiranda nerimo, neurozių simptomų.
Garsu, garsiau, garsiausia!
Žmogaus vidinėje ausyje yra mikroskopinių sensorinių receptorių, kurie supranta garsą ir paverčia jį impulsais, siunčiamais į galvos smegenis. Nuolatinis triukšmas šiuos receptorius gali pažeisti. Sutrikus receptorių funkcijai, silpnėja klausa. Deja, toks pažeidimas nepagydomas. Žmogaus klausa skirta tyliems garsams. Ji labiausiai prisitaikiusi prie gamtos garsų. Tranki muzika, transporto triukšmas – palyginti neseni reiškiniai, prie kurių žmogaus organizmas dar nespėjo prisitaikyti.
Mokslininkai pastebėjo, kad vyresnių populiariosios muzikos ar roko muzikantų bei garso režisierių, nuolat girdinčių koncertų triukšmą, klausa pastebimai susilpnėja. Žmogui ilgesnį laiką pabuvus 120 ir daugiau decibelų triukšme, prasideda fiziologinių organizmo pakitimų, sutrinka nervų sistemos veikla. Pasiekus 132 decibelų garsą pajuntamas ausų užgulimas, o 140 – fizinis skausmas. Roko koncertuose dažnai pasiekiamas ir 150 decibelų garsas. Ausinių anatomija Vis dėlto koncertai daugumai žmonių – ne kasdienis reiškinys. Todėl jų žala nė iš tolo neprilygsta madingų ausinukų „kėslams“.
Į ausis kišamos ausinės mūsų klausą veikia pražūtingai. Šios ausinės maksimaliai priartina garso šaltinį prie girdimojo aparato. Kai jos ausyse, žmogus nesugeba tinkamai įvertinti garsumo, jam vis atrodo, kad muzika per tyli, nors klausos aparatas jau patiria milžinišką krūvį. Ausinė į ausies ertmę įkišama nesandariai, dalis žemų dažnių garsų taip klausantis muzikos praslysta. Be to, jos neizoliuoja aplinkos garsų. Todėl klausančiajam atrodo, kad muzika groja pernelyg tyliai, jį trikdo iš išorės atsklindantis triukšmas.
Nustatyta, kad nuolat ausinukus naudojantys žmonės muzikos klausosi maždaug 90 decibelų garsumu, o tai jau prilygsta riksmui visai šalia ausies. Ilgalaikis tokio dažnio garsas sukelia ausies pažeidimų. Medikai pataria vaikams vengti ausinių. Jei mažylis dažnai klausysis muzikos ar pasakų per ausines – jam kils chroniškos akustinės traumos rizika, kuri anksčiau ar vėliau susilpnins klausą.
Vaikas gali pajusti galvos skausmą, susirgti neuroze, gali atsirasti kraujospūdžio šuolių ir pusiausvyros aparato sutrikimų. Ausinės padidina pykinimo važiuojant transportu riziką. Žmogus su ausinėmis gatvėje tampa pavojingas sau. Jis tarsi vienu metu yra dviejuose skirtinguose pasauliuose. Savo kūnu, rega ir uosle – realiame, o klausa ir mintimis – kažkur šalia, paskendęs muzikos ritme. Jis nepajėgus visavertiškai orientuotis aplinkoje, nes jos garsų paprasčiausiai negirdi arba girdi per silpnai. Vidurinėje ausyje esantis pusiausvyros aparatas išsibalansuoja, dėl to išauga rizika, kad žmogus užklius, parkris, susižeis, į ką nors atsitrenks.
Roko koncertų fantomas
Ilgą laiką pabuvus apsuptam didelio triukšmo atsiranda šalutinis reiškinys, vadinamas tinnitus – fantominis triukšmas, girdimas dar kurį laiką nutilus tikriesiems garsams. Tai spengimas, šniokštimas, kiti garsai, kurių iš tiesų nėra, nors žmogus juos girdi. Užsitęsęs tinnitus paprastai tampa ženklu, kad klausa jau pažeista.
Kaip pabėgti nuo triukšmo?
Būdami dideliame triukšme naudokitės ausų kamštukais.
Klausydami muzikos ausinėmis, sureguliuokite jas, kad nebūtų per garsu, stenkitės naudotis ne į ausį kišamomis, o „uždaromis“, aplinkos garsus izoliuojančiomis.
Kasdien bent po 15 minučių leiskite ausims pailsėti tyloje.
Nerūkykite. Rūkymas, greta kitos žalos sveikatai, taip pat spartina klausos praradimą nuo ilgalaikio triukšmo.
