Mūsų žemė, iškankinta korupcijos ir pedofilijos skandalų, galės trumpai nuo jų atsipūsti, nes pasiners į dainų pseudovaržybas „Eurovizija 2010“. Varžybas jos primena tuo, kad naudojama sportinė terminija – pirma vieta, antra vieta, pusfinalis, finalas... Bet sportinė terminija kultūros srityje atrodo gana paradoksaliai – sporte nebūna, kad vienas varžovas meta diską, kitas – ietį, o štai Eurovizijoje liūdnos baladės rungiasi su vestuvinėmis dainuškomis ir tiek vienos, tiek kitos turi panašius šansus laimėti. Viskas priklauso nuo daugelio smulkių faktorių – kas dabar madoje, kokia šalis kokios nemėgsta, kas po ko dainavo ir t. t.
Bet kuo toliau, tuo labiau šie faktoriai atrodo vis labiau nereikšmingi, o konkursas tampa vis tvarkingiau ir griežčiau koordinuojamu komerciniu projektu. Prieš 2009 metų konkursą draugams, kurie juo domisi, juokais pasakiau, kad šįsyk, atsižvelgiant į ekonominę krizę turėtų laimėti kokia nors labai turtinga valstybė, nes jei laimės Albanija, Lietuva, Armėnija ar, nepabijokim to žodžio, Graikija, tai jos vis tiek nesugebės įvykdyti ant galvos nukritusių įsipareigojimų. Suorganizuoti tokį renginį Vakarų Europoje reikia keliasdešimt milijonų, Rytų Europoje – su jos „otkatais“ ir „viešaisiais pirkimais“ – turėtų būti bent pusantro karto brangiau. Prisiminkim VEKS'ą ir jau antrą nesėkmingą bandymą pastatyti stadioną, išdidžiai vadinamą nacionaliniu, nors Vokietijoje ar Nyderlanduose po tokį turi kiekvienas save gerbiantis Alytaus dydžio miestas, ir susitaikykim su mintimi, kad „In Culto“ pergalė pridarytų daugiau bėdos, negu naudos.
Kadangi krizė dar nepasibaigė, ir piktesni ekonomikos ekspertai vis dažniau gąsdina antrąja jos banga, labiausiai tikėtina, kad vėl laimės kokia nors labai turtinga valstybė, kurios rezervuose visada mėtosi keliasdešimt milijonų atliekamų eurų. Galbūt šį sykį tai bus kuri nors iš pačių didžiųjų, nes praeitais metais jų atstovai ne itin delikačiai reiškė nepasitenkinimą tuo, kad jau senokai nelaimėjo.
Negalima pelningo projekto statyti į pavojų ir palikti viską spręsti žmonėms. Juk negali būti tikras, kad jie už tos pačios šalies atstovus nebalsuos tris kartus iš eilės. Nuo 1997 metų nugalėtojais yra buvę Jungtinė Karalystė, Izraelis, Danija, Švedija, Estija, Latvija, Turkija, Ukraina, Graikija, Suomija, Serbija, Rusija ir Norvegija.
Nė viena valstybė per šį laikotarpį nelaimėjo du kartus, o jų geografija irgi gana patogiai (rinkodaros prasme) plati. Ši tendencija sutapo laike su gyventojų telefoninio balsavimo įvedimu. Iki tol viską spręsdavo profesionalų žiuri, kurios elgdavosi itin nepraktiškai – Airija tapo nugalėtoja tris kartus iš eilės 1992-1994, ir dar 1996 metais. Tuo metu konkursas nebuvo itin populiarus, todėl niekas dėl to labai nesuko galvos. Tik perėjus prie tiesioginio gyventojų balsavimo, projektas pradėjo sparčiai populiarėti, smarkiai padidėjo su juo susijusios pinigų apyvartos, tad, suprantama, atsirado norinčių tuos srautus kontroliuoti.
Tiesą sakant, nieko čia labai naujo ir blogo. Sporto organizatoriai irgi laikosi panašios taktikos – futbolo čempionatai irgi organizuojami kuo toliau nuo anksčiau buvusio. Prieš ketverius metus Pasaulio taurė vyko Vokietijoje, dar anksčiau – Japonijoje-Pietų Korėjoje, dabar bus Pietų Afrikos Respublikoje. Tai labai populiarina sportą ir pritraukia daugiau pelno. Itin sėkmingas buvo sprendimas 1994-ųjų čempionatą surengti JAV, kur dauguma gyventojų iki tol nė neįtarė apie šios sporto šakos egzistavimą.
Deja, dabartiniai futbolo funkcionieriai griebiasi ir ne visai gražių triukų. 2010-ųjų Pasaulio taurės atrankinių varžybų Europoje baigiamasis etapas buvo suorganizuotas taip, kad didžiosioms valstybėms netektų žaisti tarpusavyje, tokiu būdu jas truputį proteguojant. Didesnė valstybė – didesnė reklamos rinka, todėl FIFA pelningiau į čempionatą prastumti 60 mln. TV žiūrovų turinčią Prancūziją, o ne 3 mln. turinčią Airiją. O jei sava rinktinė nežaidžia – žiūrovų skaičius mažėja, nuostolis šioks toks...
Krepšinio funkcionieriai yra smukę dar žemiau – jie atvirai prekiauja vietomis pasaulio čempionate. Šiemet šia su garbingo sporto principais prasilenkiančia priemone teko pasinaudoti ir mūsų šaliai. Komercine prasme Lietuva krepšinio pasaulyje yra labai svarbi, skirtingai nuo futbolo, kurį žiūri visi, todėl tenka remtis gyventojų statistika, kur Vokietija yra svarbesnė už Slovakiją, o Ispanija – už Estiją. Krepšinį Europoje žiūri maždaug tiek pat žmonių, kaip tinklinį ar vandensvydį. Ispanijoje antros lygos futbolo rungtynės pritrauks daugiau žiūrovų, negu Ispanijos krepšinio rinktinės dalyvavimas pasaulio čempionate. Lietuva krepšinio transliacijoms suteikia daugiau žiūrovų, negu Anglija ir Prancūzija kartu paėmus, todėl jos nedalyvavimas svarbiuose čempionatuose yra iš principo neleistinas.
Na, bet sporte procedūriniai gudravimai negali visko nuspręsti: kiek rutulį nustūmei – tiek nustūmei, o Mozambikas prieš Braziliją futbolo nelaimės. Tuo tarpu Eurovizijoje „suorganizuoti“ nugalėtoją techniškai nėra sunku – svarbiausia, kad organizatoriai pernelyg nelaidytų liežuvio. O jei kuris ir paleis – tai viešojoje erdvėje padarysim iš jo „psichą“ (o kur įrodymai, kaip jis drįsta ir pan.).
Todėl pataupysiu savo litus, net jei kuri daina ir labai patiks – nuspręsta jau ten viskas be mūsų, mums tereikia atiduoti duoklę. Geriau palauksiu kelias savaitėles futbolo – ten nugalėtojo iš anksto tikrai niekas nežino.
