Svarstant, kiek naudos Lietuvai atnešė narystė Europos Sąjungoje (ES), nereikia pamiršti, kad iš tų aštuonerių buvimo joje metų penkeri buvo „riebūs“, o treji „liesi“. 2009-aisiais smarkiau užgriuvęs sunkmetis nesibaigė, todėl nereikia norėti, kad lietuviai vienareikšmiškai vertintų ES.
Per aštuonerius metus keitėsi ne tiktai Lietuvos ekonominė būklė, jos piliečių nuotaikos, bet ir pačios ES sandara.
Pasirašome pirmieji
2004-aisiais Lietuva įstojo į ES, besitvarkančią pagal Mastrichto sutartį. Tų pačių metų spalį buvo pasirašyta sutartis dėl ES konstitucijos. Lietuva tada išsiskyrė sparčiu tempu – konstituciją Lietuvos Seimas ratifikavo, nepraėjus nė dviem savaitėms nuo pasirašymo, o, pavyzdžiui, Vokietijos parlamente šis procesas truko apie pusmetį. Konstitucija galiausiai buvo palaidota, nes referendumuose jai nepritarė Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai.
Gelbstint ES statinį 2007 metais pasirašyta Lisabonos sutartis. Lietuva šįkart irgi nedelsė, jei lyginsime su Vokietija, kur ratifikavimas užtruko 15 mėnesių.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė šįmet lengva ranka pasirašė ir vadinamąjį finansinio stabilumo paktą (Europos ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo, koordinavimo ir valdymo sutartis), dėl kurio mūsų viešojoje erdvėje didelių diskusijų nebuvo.
Kaip iš pasakos
Lengvumas, su kuriuo Lietuva be išsamių svarstymų pasirašo esmines ES sutartis, sudaro kontrastą kai kurių politikų verksmams, kad ES pamažu siurbia Lietuvos suverenitetą ir naikina tradicines lietuviškas vertybes. Tokie kraštutinumai verčia manyti, kad ES suvokiama mitologiškai, o ne racionaliai: viena vertus, tai gėrybių šaltinis, „melžiama karvė“, kita vertus – sunkiai nusakoma grėsmė.
ES institucijos santykius su šalimis narėmis bando tvarkyti racionaliai. Vienas iš tokio racionalumo požymių yra tai, kad niekas niekada ES nebandė įdiegti vienodų moralės standartų. Pavyzdžiui, Maltoje skyrybos įteisintos tiktai pernai.
Mitologinis požiūris pasireiškė kai kuriems lietuvių politikams ir visuomenininkams reaguojant į ES ir Vengrijos konfliktą. Europos Komisija (EK) ir kitos ES institucijos buvo įtartos besikėsinančios į naująją Vengrijos Konstituciją, kuri neva kertasi su vos ne prievarta diegiamomis Europos vertybėmis.
Tačiau Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, gal kiek nustebindamas ištikimus Vengrijos draugus Lietuvoje, parodė didelį lankstumą. Derybose su EK buvo sutarta, kad dalykus, dėl kurių kilo nesutarimų, vengrai pašalins ir vėl galės gauti piniginę ES paramą.
Tuo pat metu V. Orbanas parodė, kad Vengrija laikosi savito požiūrio į ES energetiką – šalis pasitraukė iš sunkiai įsibėgėjančio dujotiekio „Nabucco“ projekto, kad susietų save su „Gazprom“ dujomis, iš Rusijos atitekančiomis „Pietų srauto“ dujotiekiu.
Viskas tiktai glaudyn
Nepaisant didelio politinio ir ekonominio savarankiškumo, kurį vis dar gali rodyti ES valstybės, žemynas juda vis glaudesnės integracijos kryptimi. Prisiimdamos vis daugiau finansinių tarpusavio įsipareigojimų šalys tampa vis labiau suvaržytos politiškai.
Dėl minėtojo finansinio stabilumo pakto nuogąstauta, kad jis dėl taupymo gali uždusinti kai kurių ES šalių ekonomiką. Tarsi užbėgant tam už akių rengiamas maždaug 200 milijardų eurų investicijų planas finansinių sunkumų patiriančioms ES valstybėms. Tai dar vienas žingsnis didinant tarpusavio priklausomybę.
