• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prieš 10 metų “Verslo žinių” paprašytas, dariau žygį per Lietuvos bankus dairydamasis, kokiais menais savo pastatus puošia bankininkai. Kai šiandien skaitau šį straipsnį - jis vadinasi “Vakarinės bankų suknelės” - stebiuosi savo tuometiniu sugebėjimu aprašyti tuos komercinius bankus, iš kurių šiandien liko tik migloti atsiminimai.

REKLAMA
REKLAMA

Dingusių bankų kolekcijos

Didelį įspūdį tuomet man padarė Lietuvos akcinis inovacinis bankas (LAIB, jis buvo ten, kur dabar yra Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) būstinė), kuris 1994 metų liepą nusipirko 23 Dailės akademijos studentų vasaros tapybos praktikos eskizus, dešimt Mikalojaus Vilučio serigrafijų. O koridoriuose eksponavo Dailės akademijos studentės Gitanos Matonytės diplominiam darbui parengtus "Lietuvos Respublikos banknotus". Įdomu, kur dabar tie studentų darbai? Gal puošia STT kabinetus?

REKLAMA

Kitą dešimtmečio senumo objektą “Balticbank” suradau ką tik persikėlusį į naujas patalpas J. Basanavičiaus gatvėje - dabar čia “Nord/LB Lietuva” būstinė. “Balticbank”darbuotojai tuomet sakė, kad meno kūrinių daug neturi - tik kelis Dalios Kasčiūnaitės tapybos darbus. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo tik kolekcijos pradžia.

REKLAMA
REKLAMA

Tuomet domėjausi ir investiciniais bankų prioritetais - klausinėjau, ar bankininkai perka antikvarinį meną? Atsakymą radau “Tauro” banke. Cituoju pats save: “..banko darbuotoja vardija tikrus šedevrus: 1840 metų rusų akademisto Karlo Briulovo paveikslas "Moteris, sėdinti kėdėje", impresionizmo pradininko Gustavo Kurbe darbas "Peizažas su ąžuolu", Antano Žmuidzinavičiaus "Ronžė Palangoje", Jono Mackevičiaus ir Jono Buračo prieškariniai paveikslai”. Na, nors “Tauro” bankas savo kelionę baigė tragiškai, dailę ten pirko sėkmingi investuotojai. Lyg numatė, kad praturtėję rusai už milžiniškus pinigus pradės supirkinėti saviškių šedevrus. Ir vėl menotyrinė mįslė - kur dabar tie paveikslai?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lietuvos banke - beveik šimtmečio Lietuvos dailės istorija

Na, o Lietuvos bankas prieš dešimtmetį kaip tik tapo savo pastatų šeimininku ir pradėjo rekonstrukcijos darbus. Dailės kūrinių ten nebuvo daug, bet tikslas pirkti lietuvišką meną - buvo. Po dešimties metų aš pamačiau šių darbų rezultatus.

Prisipažįstu - man didžiausią įspūdį padarė tai, ko Lietuvos banke galėjau mažiausiai tikėtis - meniniai objektai. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tai yra antikvariniai meniniai objektai - dvi tobulai restauruotos XIX amžiaus pabaigos pinigų deginimo krosnys, lyg iš senovinio (kažkodėl labai norisi pridurti - angliško) atviruko ištraukta posėdžių salė. Visas Lietuvos banko pagrindinės būstinės interjeras po rekonstrukcijos tapo meno kūriniu su aiškiu pranešimu - čia viskas solidu ir patikima.

REKLAMA

Ir dailės kolekcija Lietuvos banke turi atitinkamą konservatyvų užtaisą - kaip tik tokią ir tikėjausi pamatyti pagrindiniame Lietuvos banke. Kaip sakė Lina Bunikienė, Lietuvos banko Ūkio departamento Pastatų eksploatacijos poskyrio vadovė, kolekcija (joje jau yra N. Vorobjovo, V. Karatajaus, D. Kasčiūnaitės, V. Gurskio, Z. Norkaus, S. Armono, J. Bagdonavičiūtės, R. Dalinkevičius, J. Uoginto, A. Tornau, R. Kvinto ir keliolikos kitų autorių darbai) kaupiama gana atsargiai - Lietuvos dailininkų sąjunga retkarčiais banke surengia darbų ekspoziciją, iš šių darbų, pasitarus su darbuotojais, atrenkami keli pirktini. Juos dar įvertina keli nepriklausomi ekspertai ir jie amžiams patenka ant banko sienų.

REKLAMA

Žodį "amžiams" vartoju be ironijos. Daiktai, patekę į Lietuvos bankus, yra saugūs. Tai įrodo Lietuvos banko Kauno skyriaus istorija. 1929 metais, kai buvo pastatytas šis pastatas - tuomet jis buvo tiesiog Lietuvos bankas, jame atsirado daugybė meno. Pradžioje taikomojo - specialiai pagaminti baldai, K. Sklėriaus skulptūros, V. Didžioko, O. Dubeneckienės, P. Kalpoko lubų tapyba, vėliau - ir pirktų dailės kūrinių. Kaip ir šiandieniniame Lietuvos banke, prieškarinė kolekcija taip pat buvo formuojama atsargiai. Bankai pirko tuometinę klasiką - A. Žmuidzinavičių, J. Mackevičių, J. Šileiką, P. Kalpoką, K. Šimonį, P. Rimšą... Bet nuostabiausia tai, kad visa tai - visi baldai, lubų tapyba, apie 160 meno kūrinių, banko įranga: seifai, šarvuotos durys, kasininkų kėdės ir lankytojų suolai, - išliko iki šiandien! Net kiniška vaza, kurią galėjo pavogti rusai, vokiečiai, po to vėl rusai, galėjusi tapti dovana kokiam nors partiečiui - ji galų gale galėjo sudužti - išliko ir stovi savo vietoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dalis šio pastato dabar nuomojama Ūkio bankui ir kai ką galima pamatyti kasos operacijų salėje (nepamirškit užversti galvas). Kaip sakė Petras Augustinaitis, Lietuvos banko Kauno skyriaus Ūkio skyriaus viršininko pavaduotojas, atsiranda vis daugiau norinčių apžiūrėti visą šį prieškario architektūros ir interjero lobį - pakanka paskambinti ir susitarti dėl ekskursijos.

REKLAMA

Triguba “Nord/LB Lietuva” kolekcija

Kad tikruose bankuose (privalau vartoti šį nekorektišką epitetą, nes puikiai žinome, kad “netikruose” bankuose dingsta ne tik paveikslai) niekas neprapuola, įrodo banko “Nord/LB Lietuva” dailės kolekcijos istorija. Donatas Gricius, šio banko ekspertas-architektas, pasakojo, kad būstinėje J. Basanavičiaus gatvėje pirmieji kūriniai atsirado “Balticbank” laikais. Aš irgi spėjau pamatyti šios kolekcijos pradžią - kelis D. Kasčiūnaitės paveikslus. D. Gricius pasakojo, kad “Balticbank” savo kolekciją formavo gana logiškai, pirkdami 1995-1998 metais populiarių jaunesnės kartos dailininkų kūrinius. Šitaip banke atsirado V. Lingio, A. Gražio, A. Rutkaus, S. Mickevičiaus darbai. Vėliau bankas bankrutavo, o pastatas su visa kolekcija tapo Lietuvos žemės ūkio banko nuosavybe. Žemės ūkio bankas tuo metu jau turėjo sukaupęs nemažą galeriją - šiek konservatyvesnę nei “Balticbanko”. Jie pirko J. Čeponio, V. Vėlyvio, R. Jusionio, A. Stasiulevičiaus tapybą, V. Vanago sieninę skulptūrą ir 2002 metais, kai “Nord/LB” įsigijo kontrolinį Žemės ūkio banko akcijų paketą, būstinėje buvo geras pusšimtis kokybiškos dailės eksponatų. Vokiečiai šiai lietuviškai kolekcijai suteikė naujų akcentų - banke atsirado “Nord/LB” Vilniaus skyriaus vokiečių šiuolaikinės, labai ekspresyvios grafikos darbų. Rezultatas? Jei lankysitės “Nord/LB Lietuva” būstinėje Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvėje, dairykitės į šalis. Turite galimybę pamatyti šiek tiek eklektišką - vis dėlto darbus kaupė net trys bankai - bet labai intriguojančią dailės kolekciją. Ypač verta įsiprašyti 405b kabinetą, kuriame kabo puikus S. Mickevičiaus darbas “Stalas su aguonomis”. Tiesa, banko darbuotoja, šį paveikslą stebinti jau kelerius metus, sako, kad jis “kartais slegia”. Bet juk tai ir yra geros tapybos bruožas - kelti emocijas?

REKLAMA

Pragmatiškas “Snoro” konceptualumas

Yra ir kitas kelias. “Snoro” bankas nusprendė investuoti į dekoratyvumą konceptualiai. “Snoras” nekaupia ilgalaikės kolekcijos. Bankininkai nusprendė kabinetus ir kitas erdves puošti maskviečio Levo Melichovo fotografijomis. Šis fotomenininkas, garsus (ir ne tik Rusijoje) savo portretais ir reportažinėmis nuotraukomis, yra ne vaizdo, bet idėjos gaudytojas. Drąsiai teigiu, kad jis yra tikras šio žanro virtuozas, o jo geriausi darbai liko keliolikoje Maskvos ir Niujorko muziejų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

L. Melichovas, kaip pasakojo “Snoro” banko Ryšių su visuomene skyriaus viršininkas Gintaras Jatkonis, Vilniuje dirbo ilgai. Fotografas sukūrė apie 1000 ekspozicijai skirtų nuotraukų. Ar tai galima pavadinti nuotraukomis? L. Melichovas “Snoro” bankui sukūrė ne mechaniškai užfiksuotą realybę. Fotografuodamas banko darbuotojus, jis sukonstravo kitokius pasaulius, kuriuose kasdienybė yra paslėpta, nespalvoti lakštai tampa šilti, o žmonės - tikri ir netikėti.

REKLAMA

L. Melichvo fotografijos dar tik ruošiamos ekspozicijai, bet keli darbai - bendras “Snoro” portretas valdytojo kabinete, panoraminiai Vilniaus vaizdai kituose kabinuotuose atrodo labai stipriai. Kai viskas atsiras savo vietose, “Snoro” banke bus verta ne tik tvarkyti, be abejo, labai svarbius verslo reikalus, bet ir pamatyti efektingą fotografijos meno kompoziciją.

REKLAMA

Nesipuošiantys bankai

Yra ir trečias kelias - nesipuošti. “Nesipuošime” nėra jokio negatyvumo. Meno pirkimas, net ir atsargus - gana sunkus darbas. Reikia profesionalų, kurie atrinktų darbus, derėtųsi dėl kainų - jeigu tai darbai, perkami iš vietinių menininkų, o perkant senesnius kūrinius reikia antikvariato ekspertų. Visa tai reikia pritaikyti interjerui, vėliau - prižiūrėti, restauruoti, katalogizuoti, rengti parodas... O bankai nėra muziejai. Jiems pakanka darbinio funkcionalumo ir bendros interjero estetikos. Forma lemia turinį.

REKLAMA
REKLAMA

Tokią koncepciją pasirinko Vilniaus bankas. Man atrodo, kad būtent forma - banko būstinė Gedimino prospekte, tobulas lenkiško funkcionalizmo pavyzdys, nulėmė banko interjerų pragmatiškumą. Vienintelis labai kokybiškas dekoro akcentas - dar lenkų laikais tapyta freska - atsirado atsitiktinai. Ją rado restauruojant pastatą, bet eksponuoti “visu gražumu” nepavyko - jau buvo pastatyta “tekančio vandens” dekoratyvinė sienelė. Bet freską restauravo (vėl pakartosiu - bankuose niekas neprapuola) ir užlipus į antrą Operacijų salės aukštą, ją galima apžiūrėti. Tai siūlau padaryti kiekvienam smalsesniam Vilniaus banko klientui.

Panaši situacija ir Medicinos banke. Įsikūrę nuostabiame ir retame vilnietiško art deco stiliaus pastate Pamėnkalnio gatvėje, bankininkai tapo savotiškais formos įkaitais. Tokiame interjere keli tapybos ir grafikos darbai atrodo organiškai - daugiau lyg ir nereikia. Šiame banke labiau akcentuojamos detalės - kokybiškai išlietos durų rankenos su grifonais, o klientų aptarnavimo salėje yra įspūdingos pertvaros, stovinčios ant lietų mistinio žvėries kojų. Kai detalės atitinka bendrą interjero dvasią, viskas atrodo skoningai, stilingai ir solidžiai. O ko daugiau reikia bankams?

REKLAMA

Ko nereikia bankams?

Bankams nereikia muziejiškumo. Milžiniškame “Deutsche Bank” dailės rinkinyje yra 50 000 eksponatų (vien pavardės - kelios dešimtys puslapių). Ne kiekvienas muziejus turi tokias kolekcijas. Bet įdėmiau pažiūrėjus, ką ketvirtį amžiaus pirko vokiečiai, matyti - ne, tai ne muziejus. Nėra muziejaus universalumo. Nors “Deutsche Bank” jau ketvirtį amžiaus perką viską, ką sukūrė bent kiek žymūs vokiečių menininkai, rinkinyje nepamatysi kraštutinumų - D. Hersto spirite mirkstančių ryklių galvų ar J. Beuyso taukuotų veltinių. Žinoma, abiejų menininkų darbai yra kolekcijoje - bet tik tai, ką galima įrėminti - plokščią daiktą santūriuose rėmuose - grafiką, tapybą, fotografiją. Jokių instaliacijų, videomeno ar objektų. Ir teisingai.

Bankuose, ypač tuomet, kai Lietuvos bankai taps senais bankais, klientai kabinetuose, holuose, koridoriuose norės rasti patikimus dalykus - vertingą tapybą, nesikeičiančius baldus ir nedingstančius indėlius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų