REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tai turėjo būti trumpas pokalbis su Virginijumi Šeškumi, tačiau pertrauką nuo treniravimo pasiėmęs prieniškis galiausiai juokavo, kad savo ilgomis kalbomis apsunkina žurnalistus ir šie įrašus dar turi perklausyti tris kartus. 52-ejų specialistas kitą sezoną nevadovaus Prienų krepšinio komandai, bet jau turi įvairių pasiūlymų, o laisvą laiką išnaudoja dalykams, kuriems įprastai nerasdavo laisvos minutės. Jis džiaugiasi ir tuo, kad vis dar atranda pirmų kartų.

Tai turėjo būti trumpas pokalbis su Virginijumi Šeškumi, tačiau pertrauką nuo treniravimo pasiėmęs prieniškis galiausiai juokavo, kad savo ilgomis kalbomis apsunkina žurnalistus ir šie įrašus dar turi perklausyti tris kartus. 52-ejų specialistas kitą sezoną nevadovaus Prienų krepšinio komandai, bet jau turi įvairių pasiūlymų, o laisvą laiką išnaudoja dalykams, kuriems įprastai nerasdavo laisvos minutės. Jis džiaugiasi ir tuo, kad vis dar atranda pirmų kartų.

REKLAMA

Nematyti V.Šeškaus vadovaujant Prienų komandai, kad ir kaip ji vadintųsi – „Rūdupis“, „Skycop“, „Vytautas“ ar dar kitaip – bus itin keista. Dešimtmetį ekipą į pergales vedęs ir užkulisinius jos reikalus tvarkęs treneris nusprendė pasiimti atostogas, o jo mylima ir puoselėta ekipa kitą sezoną pasitiks nauju veidu.

Prienų klubas turėtų tapti vieta, kurioje tobulės jaunieji Kauno „Žalgirio“ talentai. Treneriu jau paskirtas Mantas Šernius, praėjusį sezoną dirbęs su „Žalgirio“ dubleriais, o komandą planuojama sudaryti iš jaunų ir labiau patyrusių žaidėjų.

REKLAMA
REKLAMA

Kad nepradės dar vieno sezono už ekipos vairo, V.Šeškus žinojo dar prieš kalbas apie galimą bendradarbiavimą su kauniečiais.

„Jau šio sezono pradžioje galvojau, kad be reikalo pradėjau dirbti. Buvo nuovargis žiaurus“, – kalbėdamas su tv3.lt pripažino V.Šeškus.

REKLAMA

Susikaupusį nuovargį jis mažina būdamas namuose – čia dienas dažnai leidžia vienas, nes žmona dirba, vienas sūnus gyvena Vilniuje, kitas išvykęs į Kiniją.

Ramybę pokalbio, kurio metu V.Šeškus papasakojo apie poilsį, nuovargį, damušusius brolius Ballus, skaitomas knygas ir patiriamus pirmus kartus, sudrumstė tik katinas, sugebėjęs kažką numesti.

„Na, ką čia padarei begėdi“, – juokėsi V.Šeškus ir netrukus tęsė pokalbį.

– Treneri, kada žinojote, kad Prienuose nebedirbsite?, – tv3.lt paklausė V.Šeškaus.

– Jau sezono pradžioje galvojau, kad be reikalo šiais metais pradėjau dirbti. Buvo nuovargis žiaurus. Laukiau, laukiau ir sezono gale jau šimtu procentų buvau apsisprendęs. Buvau nusiteikęs, kad reikia pailsėti, nes nuovargis buvo begalinis ir sveikata.. Viskas susidėjo.

REKLAMA
REKLAMA

– Nuovargis kaupėsi per tuos dešimt metų?

– Broliai Ballai tik padėjo tą tašką (juokiasi, aut. past.).

– Paaštrino viską?

– Paaštrino, dabaigė, damušė trenerį (juokiasi, aut. past.). Buvo sunkūs tie dešimt metų. Kiti treneriai turi laiko pailsėti atėjus vasarai. Man būdavo, kad baigiasi sezonas, ieškai kaip skolas atiduoti, ieškai naujų rėmėjų ir žiūri, kad ateina rugpjūtis ir realiai turi savaitę poilsio, kai fizinio rengimo treneris dirba lauke. Bet galva vis tiek užimta, nėra taip, kad paimi ir išvažiuoji. Per tuos dešimt metų turbūt tik porą kartų buvome išvažiavę.

– Tad didelio skaudulio pasitraukdamas nejaučiate, yra noras pailsėti?

– Ne, koks čia skaudulys. Nuo krepšinio nepailsėsi, jau tiek metų jam atidavęs, kad negali būti be krepšinio. Turi kažką turėti su krepšiniu. Jeigu iš viso nieko neturėtum su krepšiniu, tai gal mėnesį ar du ištemptum ir imtum ilgėtis. Tai normalu, kaip kiekvienam savo darbą mylinčiam žmogui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Trisdešimt metų virš dirbu ir krepšinis įaugęs į širdį.

– Galbūt vis tiek liksite šalia Prienų komandos?

– Žiūrėsime, kaip viskas susidėlios. Svarbiausia, kad ta komanda Prienuose būtų. Nesinori, kad ekipa kažkada iškristų iš Lietuvos krepšinio lygos (LKL). Ir mūsų valdžia jau pradėjo suprasti, kad ta komanda yra Prienų veidas. Kaip „Žalgiris“ yra Kauno ir visos Lietuvos veidas.

Per tuos metus, kai buvau, ir laimėjimų nemažai turėjome, komanda tikrai neužima paskutinės vietos tarp krepšinio sirgalių. Kaip tik galvoju, kad esame vieni mėgstamiausių. Mes turėjome savo charizmą, niekada nieko nekopijavome. Paskutiniais metais ir Ballai buvo. Mes dažnai eskperimentavome.

REKLAMA

– Jūs nekopijuodavote, bet galima sakyti kiti jus kopijavo – visi pastaruoju metu pradėjo mesti daug tritaškių. Juk tai pradėjote daryti prieš tai, kai tai tapo populiaru.

– Aš, kai pirmais metais atėjau į LKL, man buvo sunku. Niekada nebuvau antru treneriu, viską reikėjo iš savęs išmokti. Nebuvau aukšto lygio žaidėjas, kad turėčiau itin gerus trenerius. Atėjus į LKL reikėjo visko mokytis ir eiti į priekį, žiūrėti savo klaidas. Nebuvo lengva. Kaip bebūtų, kažką padarėme.

Prieš išėjimą, kai dabar yra laiko, atsiverčiu tuos Prienų laimėjimus. Buvo jų. Nežinau, kuri kita komanda yra ką panašaus tokio laimėjusi, apart „Žalgirio“ ir „Ryto“. Jeigu imant Baltijos krepšinio lygą (BBL), laimėtos dvi Lietuvos krepšinio taurės.

REKLAMA

Buvo tie metai, kai dvi Eurolygos komandas per dvi dienas įveikėme (2013-2014 m. sezone tuometinis „Rūdupis“ LKF taurės pusfinalyje įveikė „Žalgirį“, o finale „Lietuvos rytą“, – red. past.). Kaip bebūtų, tai yra įrašyta ir nė vienai kitai komandai nepasisekė laimėti taurės ir neaišku kada pasiseks. Prienai turi kuo didžiuotis. Svarbiausia neiškristi.

– Kaip vertinate „Žalgirio“ projektą su Prienais?

– Nėra blogai. Prienams yra sunkiausia surinkti rėmėjus, mes nuolat keičiame pavadinimus. Man atrodo, kad ir vėl jis keisis.

Geriausia būtų, kad komanda turėtų pavadinimą, prie kurio žmonės priprastų, kaip yra „Neptūnas“ ar „Lietkabelis“. Norėtųsi ir kad Prienų ekipa vadintųsi „Nemunas“ ar pan., net nežinau. Bet dabar yra tokia situacija, kad turime ieškoti žmonių, kurie duoda pinigų, siūlyti pavadinimą, kad jiems būtų daugiau reklamos. Prienams yra sunku.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taip ir būdavo, kad iš draugų ar pažįstamų renki pinigus. Jie net sakydavo, kad baisu atsisėsti per balių prie vieno stalo.

Sakydavo, kad tik išlenksime taurelę, tai pradėsi prašyti pinigų (juokiasi, aut. past.).

– Ir lengva ranka juos duos.

– Tokie dalykai būdavo, istorija tikrai faina. O dabar padarytas pagrindas, kad ekipa išsilaikytų. O dėl projekto.. Žaidėjai bus jauni, tai ir Prienams bus lengviau.

– Ar turite pasiūlymų, planų?

– Turiu. Jeigu kalbame apie trenerio darbą, tai turėjau pasiūlymą iš Lenkijos. Kas liečia kitus darbus, noriu būti prie krepšinio. Galbūt pavyks prisidėti prie LKL darbo, internetinės televizijos, Vilniuje yra nemažai pasiūlymų. Yra pasiūlymų būti prie krepšinio, apžvalgininko darbas ir panašiai. Apie trenerio darbą galvočiau, jeigu būtų labai geras pasiūlymas. Norisi pailsėti.

REKLAMA

Kad ir kiek praėjo laiko, matai, kad tas pergyvenimas, sirgimas už komandą duoda į kūną, jaučiasi nuovargis.

Pavyzdžiui, net sūnus, kai žaidė Taivanyje, negalėdavau žiūrėti. Žiūri, išjungi, tikrai jaučiau, kad širids plaka greičiau. Nervinė sistema reiškiasi pakrikusi (juokiasi, aut. past.)

– Bet tai ne taškas, o pertrauka trenerio karjeroje?

– Man vienas taip pat neblogas, kai ko pasiekęs treneris sakė, kad dirbant tai nemiga kankino, tai Lietuva kritikuoja, vieni pavadina begalviu, tai vėl kažkas. Bet pripato ir suvalgė. Ir man taip buvo, kai imdavau į galvą, vėliau jau neėmiau. Tada jis pasakė tokią frazę: „pasitraukus iš trenerio pareigų dirbu universitete ir visi gerbia, su visais draugai“. Tai man toks dalykas, sėdžiu ir galvoju.. Krepšinyje atsiranda ir priešiškumų. Gal tu padirbsi kitokį darbą ir pasakysi, kad gana. Bet atvirai sakant, gal dar ir norėtųsi padirbti.

REKLAMA

Mano tas darbas aukščiausiame lygyje buvo tikrai įdomus. Realizuoti save šimtu procentų kaip trenerį kažkas trukdydavo. Gal tik antrais ar trečiais metais Prienuose, kai buvau surinkęs jauną komandą su Adu Juškevičiumi, Vyteniu Lipkevičiumi ir kitais, gal to meto „Rūdupis“ ir turėjo stabilią finansinę padėtį, galėjome atsidėti krepšiniui.

Aš jums viską papasakočiau, ką treneris Prienuose darė.. Kaip daktaras man sakė, „būk geras, nepasakok“.

Ta laisvė kaip ir gerai, bet kartais norisi, kad tau kažkas kaip treneriui į užpakalį įspirtų. Ta per didelė laisvė per daug atpalaiduoja, kai žinai, kad kažkas iš šono nelabai tave kritikuoja. Nėra tai gerai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet reikia atsigauti. Nes pats žiūriu vaizdo įrašus ir matau, kokias klaidas darai.

Kažkas reikalauja, kažkas nesigauna. Žaidėjai pradeda nervuotis, jeigu pinigai dar vėluoja.. Tai užburtas ratas ir stengiesi iš jo išsibrauti. Jeigu rezultatas aplink LKL ketvertuką, visi tyli ir gerai. Bet jeigu tik rezultatai prastesni, žmonės ima ieškoti priežasčių. Nežiūri, kas buvo prieš porą metų.

Treneris tas pats, bet rezultatai prastesni. Tai viską nurašo ant trenerio, kad jis sensta, netobulėja. Tai yra lengviausia. Lietuvoje išeiti rajono treneriui į viršų ir išsilaikyti yra sunku.

Pavyzdžiui prieš praėjusį sezoną Gintaras Kadžiulis tapo „Lietkabelio“ treneriu ir visi nurašinėjo jį. Žmogus tas kalbas gridi ir tai varžo.

REKLAMA

– Apie Prienus irgi nuolat buvo kalbama.

– Tai nėra treniruočių, tai dar kažkas. Mes pasiimdavome 6-7 žaidėjus ir kitus jaunus, nes pinigų neturėjome. Jeigu iškrisdavo du žaidėjai, likdavome su penkiais. Tada sakydavo, kad nėra fizinio pasirengimo ir t.t.

Pažiūrėkite, kas vyksta dabar, kiek komandų susiduria su traumomis. Bet tada sako, kad viskas gerai. Aišku, ne paslaptis, kad ketverius metus dirbome be fizinio trenerio, kad dirbome be skautingo. Mums vyrukai iš Kauno darydavo skautingą, po 50 litų mokėdavome.

Profesionalumas priklauso ir nuo pinigų, jeigu esi ubagas tai ant visko ir taupai. Bet kai rezultatai geri, tai niekas nežiūri. Nebuvo fizinio pasirengimo, bet būdavome ketvertuke.

REKLAMA

Viskas buvo gerai. Su daugeliu pasikalbu žaidėjų, kodėl kai kurie nori žaisti užsienyje? Sąlyginai dėl didesnių pinigų, bet daug kas sako, kad Lietuvoje vos nesužaidi ir tave iš karto suvaro, kad nemoki žaisti ir t.t. Užsienyje žinoma atsakomybė yra, bet tokie dalykai dažniausiai išsisprendžia klubo viduje.

Va tau ir pripasakojau (juokiasi, aut. past.). Sakau, kad „ai gal nešnekėsiu, bet po to sako, kad treneri, reikės klausyti kokius tris kartus, kad atrinktume viską“. Apsunkinu visus žurnalistus (juokiasi, aut. past.)

– Tai yra labai gerai, nes retas sporto žmogus Lietuvoje taip įdomiai ir nuoširdžiai kalba.

– Daug ką norisi pasakyti, bet Lietuvoje labai daug kas nutylima. Krepšinis Lietuvoje ne daug kuo skiriasi nuo politikos. Čia irgi užkulisiuose labai daug daroma.

REKLAMA
REKLAMA

Bet atsiranda žmonių, kurie kalba. Vakar girdėjau, pavyzdžiui, Rolando Jaručio pasakymą gerą. Kad Vilniaus jaunimo komandos reitinge yra pirmose vietose, o treneris tik vienas į rinktinę pakviestas. Aš dar prieš 8-9 metus sakydavau, kad paimtų bent trečiu ar ketvirtu treneriu iš rajono trenerį į rinktinę. Kai kažkada su Kurtinaičiu važiavau, tai pats susimokėjau už visą kelionę. Man buvo kaifas važiuoti, grįžus vėl dirbti.

O dabar tie rajono treneriai dirba dirba, sueina vaikui 12-13 metų, geriausius paima į saboninę.

Suprantu, kad tiems vaikams geriau, geresnės sąlygos.. Bet reikia kažkaip tuos trenerius stumti. Paimkite tą trenerį, grįžęs dirbs užsivedęs. Ar sunku tą trenerį pasiimti į stovyklas? Manau, kad daugelis net patys susimokėtų už tą kelionę, kad pabūtų šalia kitų, pasimokytų.

Paprastas dalykas – pažiūrėkite į „Žalgirio“ dublerius ir pasakykite, kiek ten yra kauniečių. Daug iš Šilutės, Šilalės, Kretingos, Palangos. Reiškiasi, kad tie rajonų treneriai sugeba paruošti vaiką, kad į jį atkreiptų dėmesį. Turi su juo dirbti. Tai kur yra visi Kauno talentai? Čia ne kritika. Man norisi, kad tie rajonų treneriai gautų daugiau dėmesio.

Čia jau prikalbėjau, žinai, vienas namuose, norisi išsišnekėti (juokiasi, aut. past.).

– Kaip atrodo tas poilsis, būnant vienam namuose?

– Dabar blogesnis oras, žmona dirba, vienas vaikas Vilniuje, kitas Kinijoje. Ta ramybė yra gerai. Skambinau vakar Mindaugui Arlauskui, jis Graikijoje dabar stebi pasaulio jaunimo čempionatą. Klausia ką veikiu, sakau, kad nepatikėsi – skaitau knygą.

REKLAMA

Jeigu atvirai, nepamenu kada skaičiau. Prieš kurį laiką žurnalistai pas mane važiavo daryti laidos ir galvojau, kad jeigu manęs paklaus, kokią knygą perskaičiau, neturėsiu ką pasakyti. Tai per tris dienas perskaičiau knygą. Buvau pasiruošęs, bet nepaklausė. (juokiasi, aut. past.).

– O kokią dabar perskaitėte?

– Dykumos gėlė. Jeigu mane užvedė.. Niekada nebuvau knygų gurmanas, daugiau žiūrėdavau filmus. Bet ateina metai, gal smegenis reikia lavinti. Žiūriu, žmonos Šekspyro sonetai guli. Atsiverčiau, praverčiau ir per pusantros dienos perskaičiau.

Padėjau tą knygą, kad žmona nepamatytų, jog perskaičiau. Bet draugui pasakiau, kad Šekspyrą perskaičiau, jis pasakė baliuje ir visi chi chi, cha cha. Nepripratę, kad treneris skaito.

– Ir dar tokias knygas!

– Aš tau pasakysiu bajerį. Nemėgstu pomidorų ir pupelių. Čili sriuboje būna pilnos pupelės arba sumaltos. Jeigu jos sumaltos, man tai skaniausia sriuba, jeigu tik yra pupelės cielos, tai negaliu valgyti. Bet vakar pasiėmiau tos čili sriubos, valgau skystimą ir galvoju, kad reikia pabandyti pupelę suvalgyti. Tai įsivaizduoji, suvalgiau visas pupeles. Tai tas gyvenimas.. Net kai tau virš 50-ies, kažką padarai pirmą kartą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų