Apie tai, ko galime ir turėtume tikėtis, laidoje „Dienos komentaras“ klausėme istoriko Algimanto Kasparavičiaus.
Daugiausia šiomis dienomis kalbama apie Ukrainos narystę NATO, jūs sutinkate, kad toks akcentas ir turėtų būti?
Turbūt nevisiškai. Viena vertus, Ukraina yra svarbus galimas būsimas NATO šeimos narys, kaip nesenai ją pavadino Jungtinių Valstijų prezidentas Joe Bidenas, bet, kita vertus, mano supratimu, susikoncentruoti į vieną klausimą ir jį iškelti į paviršių, pradedant vėliavomis, baigiant retorika masinėse žiniasklaidos priemonėse, yra klaida. Prezidentas J. Bidenas pasiuntė aiškią žinutę, sakydamas, kad, kol vyksta karas, jis nemato galimybės Ukrainai tapti Šiaurės Atlanto organizacijos nare. Kita vertus, jis pavartojo labai įdomu išsireiškimą, jis pasakė, kol karas pasibaigs, nepasakė, kad jis pasibaigs pergalingai, tol Ukrainą rems ginklais. Tai yra labai dviprasmiškas pareiškimas.
Prezidentas J. Bidenas prieš kelias savaites, kalbėdamas apie Ukrainos narystę NATO, užsiminė ir apie kitas priežastis, dėl kurių ji negalėtų tapti nare dabar. Viena jų yra korupcijos problema, kita – informacinis saugumas, kitaip tariant, informacijos nutekėjimas per Rusijos šnipus Ukrainoje. Jūsų manymu, kurie teisūs, tie, kurie sako, kad reikia priimti dabar, ar tie, kurie siūlo palaukti?
Aš šiuo atveju būčiau Jungtinių Valstijų prezidento J. Bideno šalininkas, manau, kad Vašingtone yra aiškiai suvokiama, kad Ukrainos pakvietimas šiuo metu reikštų tai, kad organizacija atsiduria kare su Rusija, JAV atsiduria kare su Rusija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Manau, kad JAV ir prezidentas J. Bidenas pakankamai atsakingai ir realistiškai žiūri į susiklosčiusią situaciją.
Amerikiečiai ir Vakarų sąjungininkai pastaruoju metu yra kritikuojami dėl to, kad vėluoja Ukrainai tiekti galingus ginklus, jūsų vertinimu, kodėl yra vėluojama, ar tai galima laikyti Vakarų sąjungininkų problema?
Turbūt reikėtų žiūrėti plačiau. Karas manau, parodė, kad tiek NATO ir Jungtinės Valstijos, kurios stovi šios organizacijos priešakyje, tiek Rusija, tokiam karui nebuvo iki galo pasiruošusios. Ir tas papildomas pasiruošimas vyksta pastaraisiais mėnesiais. Ginkluotės, šaudmenų, raketų pajėgumai buvo išeikvoti iš abiejų pusių ir kyla klausimas, kuri pusė aktyviau, greičiau ir efektyviau juos atkurti ir, kaip tai bus realizuota fronte. <...> Jungtinės Valstijos, kurios praktiškai gyvena nuolatiniame kare, pakankamai rezervuotai žiūri į raginimus ir, manau, kad JAV supranta, kad kartais galima pralaimėti tam tikrą mūšį ar karinę kampaniją, bet tai neturi tapti totaliu JAV pralaimėjimu. Tame ir slypi JAV stiprybė.
