Sveiko gyvenimo būdo aistruoliai ir tie, kurie paprasčiausiai nori geresnio ir kokybiškesnio gyvenimo, žino, ką reiškia „organiškas maistas“. Tai tikrai ne naujovė, greičiau jau spėta pamiršti sena. Tokiu maistu mito žmonės prieš gerus tris amžius – tada, kai pasaulis dar nežinojo, kas yra mineralinės trąšos, hormoniniai priedai, pesticidai ir genų inžinerija.
Organinis maistas – skanesnis
Organinį maistą draudžiama apdoroti chemiškai, naudoti sintetinius ir genetiškai modifikuotus ingredientus. Organinė ūkininkystė negali naudoti cheminių priemonių. Žemė gerinama organinėmis trąšomis: kompostu ir galvijų mėšlu, o kovai su kenkėjais naudojami organiški metodai.
Tarkime, viename sklype sodinami įvairiausių rūšių augalai, tad kenkėjams gerokai sunkiau susirasti „mėgstamą patiekalą“. Dirva išsaugo prigimtinį derlingumą, o augalai – natūralų imunitetą, leidžiantį savarankiškai kovoti su kenkėjais.
Organiškai švarūs vaisiai ir daržovės ne tokie gražūs, jų ilgai neišlaikysi sandėliuose, tačiau jie daug gardesni ir maistingesni už išaugintus tradicišku būdu. Juose daugiau vitaminų, mineralų, maistinių ir biologiškai aktyvių medžiagų.
Be abejo, juos auginti yra sudėtingiau, jų derlius ne toks gausus, todėl natūralu, kad toks maistas brangiau kainuoja: organiško maisto pakuotė parduotuvėje yra mažiausiai du kartus brangesnė už „paprastą“. Tad kyla klausimas: ar verta mokėti brangiau už švarų maistą, jei gyveni vis tiek užterštame mieste?
Kai maistas kenkia
Išsiaiškinkime. Daugumą būtinų maisto medžiagų žmogus gauna vartodamas augalinį ir gyvulinį maistą. Produkto sudėtį lemia jo auginimo sąlygos. Jei bulvės buvo apipurkštos nuodais, naikinančiais kolorado vabalus, o vištai buvo leidžiami augimą skatinantys hormonai, toks maistas mūsų organizmui suteiks daugiau žalos nei naudos.
Siekdami patobulinti maisto prekinę išvaizdą ir ištęsti jo saugojimo laiką, maisto produktų gamintojai ėmėsi vis stipresnių chemikalų (augimo stimuliacijai), antibiotikų (ilgesniam išlaikymui), genų inžinerijos „stebuklų“ (apsaugai nuo kenkėjų ir maistinių augalų auginimui jiems nepritaikytose vietovėse).
Neoficialūs kai kurių Europos ir Amerikos šalių atlikti medicinos tyrimai parodė, kad drauge su laukuose naudojama chemija, staigiai pagausėjo tokių susirgimų, kaip vėžys, diabetas, artritas ir pan., skaičius. Juk chemikalai ir kitos medžiagos patenka į mūsų organizmus ir griauna imunitetą.
Prie žalingo chemikalų ir kito „gėrio“ poveikio pridėkime oro bei vandens užterštumą, sėslų gyvenimo būdą... Jei jau negalime aktyviai užsiimti ekologija, bent jau nenuodykime savęs žalingu maistu.
O ką daryti, jei sveikai maitintis norisi, tačiau brangaus maisto įpirkti nepavyksta? Ką pirkti?
Yra du keliai: auginti kuo daugiau vaisių ir daržovių patiems arba pirkti mažiau žalingą maistą. Pavyzdžiui, manoma, kad mažiausiai pesticidų išlieka tokiose daržovėse ir vaisiuose, kaip šparagai, avokadai, bananai, brokoliai, kukurūzai, kiviai, mangai, svogūnai, papajos, ananasai ir žalieji žirneliai. Aukščiausią pesticidų lygį išlaiko obuoliai, salierai, vyšnios, vynuogės, nektarinai, persikai, kriaušės, bulvės, avietės, špinatai, braškės ir žemuogės.
Daugiausia nitratų yra salotose, petražolėse ir ridikėliuose. Jas geriausia auginti patiems arba pirkti iš pažįstamų sodininkų. Špinatų, kaliaropių ir burokų taip pat nerekomenduojama pirkti paprastose parduotuvėse. Ypač negalima valgyti šių daržovių stiebų – juose azoto kaupiasi daugiau nei lapuose.
Kopūstai, morkos, ropinis svogūnas, rabarbarai ir krapai šiek tiek atsparesni chemikalų poveikiui, bet kopūsto ir morkos šerdį geriau išpjauti.
Moliūgų, paprikų ir pomidorų galima pirkti bet kur – jie nepavojingi.
Prinokusiuose vaisiuose ir daržovėse nitratų yra daug mažiau nei žaliuose. Todėl jaunas kukurūzų burbuoles ir kornišonus geriau pirkti iš pažįstamų.
Beje, „pažįstamus“ taip pat vertėtų patikrinti. Jei norite įsitikinti, kad valgote tikrai „švarų“ maistą, nepatingėkite apsilankyti svečiuose – pamatysite, ar jie tikrai gyvena 100 km nuo miesto, vienkiemyje, toli nuo plento ar autostrados, toli nuo fabrikų ir gamyklų, nuo kurių požeminiai vandenys ir vėjas gali atpūsti nuodus iki „natūralaus“ ūkio.
Kitokia nuomonė: placebas ir tiek!
Ar tiesa, kad nuosavame darže išaugintos, mėšlu tręštos daržovės yra skanesnės už „chemines“? Ar čia galioja tik psichologinis faktorius – žmonėms patinka galvoti, kad jie padeda sau ir gelbėja gamtą. Kaip yra iš tikrųjų bandė išsiaiškinti „The New Times“.
Ką valgys daržovės?
Globaliųjų maisto problemų centro tyrėjas Dennis Everis teigia, kad ekologinė žemdirbystė – ne išeitis, o planetos pražūtis. „Auginamų daržovių derlius yra mažesnis, todėl daržovių laukai užima gerokai didesnius plotus. Iš kur rasis tie papildomi hektarai, jei visas pasaulis staiga pereis prie organinės žemdirbystės? Jie bus atimti iš laukinės gamtos. O tai, – teigia Everis, – gali iššaukti ekologinę katastrofą visos planetos mastu.“
Ar „švarus“ maistas biochemiškai skiriasi nuo įprasto?
Pasirodo, kad ne. Augalai – ne gyvūnai, jie yra autotrofiniai organizmai ir „maitinasi“ paprastomis neorganinėmis medžiagomis. Gyvūnų organizmus palaiko baltymai, riebalai, angliavandeniai ir vitaminai. Augalai baltymais neminta. Jie „maitinasi“ nitratais, fosfatais, kaliu, kalciu ir daugeliu kitų neorganinių jonų. Iš mėšlo gaunami nitratai niekuo nesiskiria nuo dirbtiniu būdu sukurtų. O be nitratų – kaip be vandens: augalas augti negali.
Nobelio premijos laureatas Normanas Bourlagas teigia, kad pasaulyje kiekvienais metais yra sunaudojama apie 80 milijonų tonų azoto junginių, daugiausia nitratų.
„Jei mes gamintume šį azotą organiniu būdu, prireiktų dar 5–6 milijardų galvijų – mėšlą gamina tik jie. Kokius žemės plotus paaukosite tų galvijų ganykloms?“, – klausia mokslininkas.
Ar cheminės trąšos teršia aplinką?
Jas naudojant taisyklingai – jokiu būdu. Trąšos kenkia tik naudojamos per greitai ir per dideliais kiekiais – tokiu atveju amonio sulfatas su lietaus vandeniu gali persismelkti į vandens telkinius, sukelti dumblių augimą ir dėl to žuvų žūtį. Tokius pat padarinius gali sukelti ir organinė trąša – mėšlas.
O pesticidai? Juk jie nuodingi!
Tai – koncentracijos klausimas. Jei ištirpinsime kalio cianido lašą Baltijos jūroje, jis nenužudys nei vieno Palangos poilsiautojo.
Kadangi augalai nuo kenkėjų pabėgti negali, evoliucijos metu jie išmoko sintetinti nuodus. Morkose yra nervų sistemą paralyžiuojančių karatoksino nuodų. Apelsinų sultyse ir juoduosiuose pipiruose yra kancerogeno (R)-limonino. Obuoliuose, bulvėse, vynuogėse ir, be abejo, kavoje yra kancerogeninės kavos rūgšties. Kiekvienas iš mūsų per dieną suvartojame daugiau nei 1.5 g natūralių nuodų – tai yra 10 000 kartų daugiau, nei dirbtinių pesticidų likučiai vaisiuose ir daržovėse. Mes nemirštame, nes ir „natūralius“, ir dirbtinius nuodus nukenksmina kepenys.
O skonis ir kvapas?
Nuomonę, kad natūraliai išauginti vaisiai gardesni, bandė paneigti Hanoverio universiteto mokslininkai, atlikę eksperimentą – periodiškai sukeitinėję lenteles su užrašu „ekologiški produktai“. Vartotojai bet kuriuo atveju teigė, kad „ekologiški“ vaisiai daug skanesni.
