Taip, bet tai nėra taip paprasta
Be abejo, 2009 m. bus priežastis dideliam šventimui: dvidešimtosios Berlyno sienos griuvimo metinės. 1989 m. įvykiai panaikino politinę tironiją, bukinantį centrinį planavimą, prastą našumą ir nepriteklių. Perėjimas iš komunizmo į kapitalizmą buvo įspūdingas.
Tiesa, keli nostalgiški asmenys skundžiasi dėl Sovietų Sąjungos žlugimo (Rusijos Vladimiras Putinas tai yra pavadinęs didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa). Bet tai buvo didžiulė sėkmė. Reformos pavyko, ir pastaraisiais metais Centrinė bei Rytų Europa buvo tarp greičiausiai pasaulyje augančių regionų. Tapdamos Europos Sąjungos narėmis dešimt šalių „vėl prisijungė prie Europos“. Kančios – nedarbas, nelygybė ir nusikalstamumas – buvo arba neišvengiami dalykai, arba kaina, kurią verta mokėti.
Ar bent taip teigia įprasta išmintis. Bet ar iš tikrųjų tai yra tiesa?
Vienas perspėjimas ateina iš viešosios nuomonės apklausų, kurios atskleidžia gilų nepasitenkinimą regione (komunizmo laikotarpiu buvo kančių, bet buvo mažiau asmenų, atliekančių viešosios nuomonės apklausas). Pavyzdžiui, visame regione atlikta ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko 2007 m. išleista apklausa „Gyvenimas perėjimo metu“ parodė, kad regione tik 30 proc. žmonių tiki, kad šiandien jie gyvena geriau nei 1989 m. Egzistuoja stipri nostalgija praeičiai (ekonominiuose reikaluose ir netgi, kad ir kaip tai stebina, – politikoje). Tik 15 proc. mano, kad dabar korupcija mažesnė nei 1989 m. Nedžiugina parama su perėjimu susijusioms pagrindinėms vertybėms, tokioms kaip rinka ir demokratija.
Apklausos rodo, kad pastaraisiais metais, kartu su ekonomikos pagyvėjimu, po XX a. 10 dešimtmečio ekonomikos kritimo, augo „pasitenkinimas gyvenimu“. Dabar žmonių, teigiančių, kad savo gyvenimu jie apskritai yra patenkinti, skaičius viršija skaičių tų, kurie teigia, kad jie savo gyvenimais yra nepatenkinti – tačiau ne visose valstybėse.
Skausmas ir nauda
Iš kur toks niūrumas? Čia nėra jokios didelės paslapties. Už žmonių pasitenkinimo savo gyvenimu įvertinimo slypi jų tikros – pajamų, darbų, šeimos ir socialinio gyvenimo, sveikatos, politinės laisvės ir asmeninio saugumo – patirtys. Išskyrus esminį laisvės klausimą, daugelis šių dalykų nebuvo visiškai sėkmingi.
Pavyzdžiui, paimkite viso regiono ekonominę situacija. Šis pasakojimas padalintas į dvi dalis – su dideliu skirtumu tarp pirmojo ir antrojo perėjimo dešimtmečių patirties.
XX amžiaus 10 dešimtmečio viduryje vidutinis našumas sumažėjo daugiau nei trečdaliu ir iki 1999 metų buvo sustingęs. Nuo 2000 m. visos šalys sugrįžo prie augimo ir kai kurių ekonomikos augo labai dideliais tempais. Savo 1989 metų našumo lygį regionas atgavo 2006 m. ir 2009 m. jis bus didesnis dar maždaug 25 proc. 10 dešimtmečio recesija padidino regiono ir Vakarų pajamų skirtumus (Lenkija yra įsidėmėtina išimtis). Nuo 2000 m. vykęs augimas vedė prie greito vijimosi, nors 2009 m. vidutinės pajamos vienam asmeniui, palyginus su ES15 vidurkiu, bus kiek mažesnės nei jos buvo 1989 m. – kai kurioms valstybėms smarkiai smogė paskolų krizė.
Šie duomenys yra liūdnai pagarsėję kaip apgaulingi. Kaip galima lyginti šiandienines rinkos ekonomikas su centrinio planavimo ekonomikos, – kuri buvo puiki gamindama gendančius traktorius, vartotojų prekes, kurių niekas nenorėjo, ir kuri pasižymėjo ilgomis eilėmis paprastose parduotuvėse, pardavinėjančiose žmonėms reikalingus daiktus, –našumu? Tačiau fiziniai rodikliai (tokie kaip elektros vartojimas) ir perkamosios galios paritetu (PGP) pagrįsti pajamų palyginimo rezultatai rodo, kad gali būti, jog BVP paveikslas nėra visiškai klaidinantis.
Jei taip, tai su įvairiomis prielaidomis yra įmanoma apskaičiuoti galimą perėjimo į kapitalizmą kainą. Ji yra didelė: nuo 0,5 trilijonų iki 1 trilijono dolerių ( 2000 m. PGP doleriais). Darant prielaidą, kad būsimas regioninis augimas sieks 4-5 proc. per metus, reikėtų dar vieno dešimtmečio, kad perėjimas būtų ekonomiškai „to vertas“.
Žinoma, kad skaičiavimas viso regiono mastu slepia didžiulius skirtumus. Baltijos valstybės ir Centrinė Europa patyrė tokį gyvenimo standartų pagerėjimą, apie kokį komunizmo laikotarpiu nebuvo net svajojama.
Dėl to numirti
Dažnai teigiama, kad perėjimas buvo viena iš taikiausių revoliucijų istorijoje. Tačiau pilietiniai karai pasiglemžė dešimtis tūkstančių gyvybių. Be to, buvo didelis skaičius žuvusiųjų, ypač vyrų. Daugelyje šalių mirčių rodikliai 2009 m. bus didesni nei jie buvo 1989 m. Rytų Europa yra vienintelis regionas pasaulyje, kuriame per pastaruosius du dešimtmečius sumažėjo gyventojų skaičius – maždaug 7 mln.
Istorija ir demografinio streso laipsnis įvairiose šalyse skiriasi ir nereikia pamiršti, kad savo paskutiniais metais Sovietų Sąjunga jau buvo tapusi demografinės katastrofos vieta. Tačiau vis tik didelė regiono dalis šiuo atžvilgiu patyrė katastrofą – joje buvo daug mažesnis gimimų ir daug didesnis mirčių skaičius nei būtų buvę neįvykus perėjimui. Tokie pokyčiai aiškiai rodo, kad visuomenės patiria ypatingą stresą, kuris anksčiau buvo nustatytas tik karo metu.
Bet kokiais paskaičiavimais „perteklinių mirčių“ skaičius nuo 1989 m. siekia milijonus: tai yra, faktinių mirčių skaičius nuo 1989 m. yra daug didesnis nei mirčių, kurios būtų įvykusios, jei būtų išlikusios prieš perėjimą vyravusios mirčių rodiklių tendencijos, skaičius. Didžioji dalis perteklinių mirčių įvyko Rusijoje ir Ukrainoje.
Padalintas Jan Grzebski
Perėjimas buvo didžiulis socialinis eksperimentas. Kai kurių teigimu, laisvės negalima matuoti, lyginant ją su kitais dalykais. Ir bent jau Centrinėje Europoje – politiškai laisvoje ir dabar turtingesnėje nei bet kada ankščiau – palaipsniui sėkmė tapo akivaizdi.
Tačiau šalia pasiekimų pokyčiai gyvenimus apvertė aukštyn kojom. Žmogiškosios būtybės moka prisitaikyti, bet dauguma jų nelabai gerai reaguoja į šoką.
2007 m. geležinkelininkas Jan Grzebski pabudo po 19 metų komos ir susižavėjo tuo, ką pamatė Lenkijoje. Jis negalėjo suprasti, kodėl jo bendrapiliečiai aimanuoja ir trokšta praeities – bet jis nepatyrė perėjimo. J. Grzebski, taip sakant, „pramiegojo negailestingą kapitalizmo triumfą“.
