REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Gruodžio sniego patalai užpustė laukus ir kelius, tik neužpustė žmonių širdžių pasitinkant Kalėdas. Kūčių vakarą jie visi nori, kad prie stalo sėstų išsivažinėję po Lietuvą ir užsienį šeimos žmonės, kaimynai, broliai ir seserys. „Atjausdamas kitus niekada nebūsi vienas — nei per šventes, nei kasdienybėje“, — žino Kražių (Kelmės rajonas) šviesuolė Elytė.

REKLAMA
REKLAMA

Šltos duonos kepaliukai

Prie vienos iš Kražių miestelio parduotuvių padedame iš sniegų išstumti įklimpusį duonvežį. Kasdien, išskyrus sekmadieniais, penktą valandą ryto Aurelijus Merkelis užpustytais keliais iš „Šaukėnų duonos“ kepyklos išsuka pasikrovęs dėžes šiltos duonos. Jo krovinys paprastai būna ne mažiau tūkstančio kepaliukų.

REKLAMA

Duona žmonėms svarbiausia. Bus duonos — bus ir Kalėdos“, — šypsosi duonos vežėjas.

Kūčių rytą Aurelijus taip pat išskubės su šilta duona pas žmones. Kalėdos — laisvadienis. Švęs šeimoje su žmona ir sūneliu savo namuose Vidsodyje. Devynerių sūnelis tiki Kalėdų seneliu, įlendančiu per kaminą. Už tikėjimą jis bus apdovanotas.

Parduotuvėje pardavėja Rasa vos skuba suktis — žmonių prieš šventes pilna. Parduotuvė, dirbanti tik metus, šiemet vienišiems Kražių žmonėms rengia šiltą stebuklą: dovanos produktų, kad „Carito“ moterys paruoštų Kūčių vakarienę.

REKLAMA
REKLAMA

Sibiro žaisliukai

Prie Kražių kelio Karyznų kaime pritūpusi vieniša šimtametė trobelė. Iš vidaus laukujas duris prilaiko tik virvutė. Beldimą pirmoji išgirsta kalaitė Pifa, pro pravertas duris pasitikti nebuvėlių išsliuogia ir dvi katytės. Šešiasdešimt šešerių Danutė Jurgilienė retai sulaukia svečių.

„Bus paprastai“, — lyg vengtų atsakymo, kokios bus jos Kalėdos nedrąsiai sako Danutė. Dvi dukros ir sūnus turi savo gyvenimus. Galbūt, liks prie Kūčių stalo devintokas anūkas, kuris gyvena su ja. Galbūt, atvažiuos kuris iš vaikų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Antri metai ji nebekepa net kūčiukų — nebėra dėl ko. Ant Kūčių stalo deda tai, ką nusiperka parduotuvėje.

„Vaikystės Kalėdos, kad ir Sibire, būdavo kitokios, nei dabar, iki šiol prisimenu sibirietišką silkę. Kūčių vakarienę mama ruošdavo grįžusi iš sunkaus darbo miške“, — graudinasi Danutė.

Penkerių metukų mergaitė 1949 metais su tėvais buvo išvežta gyvuliniu vagonu į Irkutską, Nyžnij Udinską. Ji tada nemokėjo skaityti, bet mama sakiusi, kad ant jų vagono buvo užrašyta dažais „Važiuoja savanoriai“.

REKLAMA

Danutė prisimena Sibiro Kalėdines eglutes ir vaidinimus mokyklos salėje. Prieš Kalėdas vaikai mokykloje patys gamindavo eglutės žaisliukus. Jų užtekdavo ir mokyklos eglutei ir barako, kuriame gyveno 16 lietuvių šeimų, eglutėms. Iš popieriaus sukdavo grandinėles, lipdydavo namelius ir kabindavo ant eglutės.

Danutė prisimena, kad per devynerius Sibiro metus tik vieną kartą Kūčios buvo su kunigu. Jis aukojo mišias viename iš barako kambarių. Meldėsi daug lietuvių, klausėsi pamokslo.

Šventės prie altoriaus

Kražių, Karklėnų ir Pašilės parapijų klebonas Vytautas Ripinskis vienas iš labai nedaugelio Kražių gyventojų Kūčias švęs darbe — prie altoriaus, aukodamas Bernelių mišias. Ir per Kalėdas nesės su savo tėvais ir artimaisiais prie vaišių stalo. Pas mamą į Klaipėdą, jauniausias jos vaikas, nuvažiuos vėliau.

REKLAMA

„Pats pasirinkau tokias šventes, tokį gyvenimą. Parapija yra mano šeima, todėl negaliu sakyti, kad švenčiu ne su šeima“, — sako klebonas.

Vytautas pripažįsta, kad Kalėdų nuotaika per mišias būna visai kitokia, nei kasdien. Stengiasi pamatyti kiekvieną žmogų, pasidžiaugti su juo sulaukus šventų dienų.

„Man labai gera būti su kaimo žmonėmis, jie nuoširdesni, tikresni, atviresni. Man labai nepatinka, kai sako, kad kaimas prasigėręs. Tai absoliuti netiesa. Visada stoviu kaimo žmogaus pusėje, nors pats gimiau miestiečiu“, — prisipažįsta klebonas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iš vaikystės jis prisimena skaniausią Kalėdų patiekalą — iš tėvo kirvakočiu grūstų aguonų mamos pagamintą aguonpienį. Vėliau, jau suaugęs, pats išbandė įvairius aguonų malimo ir grūdimo būdus, bet tėvo kirvakočiu grūstų nenurungė niekas.

Vytautas suskaičiavo, kad aplankyti kalėdojant visus parapijos žmones jam reikėtų dvidešimt dviejų parų. Klebonas labai brangina kalėdojant gautas dovanas iš kaimo žmonių, ypač pabrėžė, kad dovanų gavo net vilnones kojines.

„Nors suaugusieji jau nebetiki Kalėdų seniu, bet stebuklų yra, mes patys juos galime kurti savo mintimis, darbais, gerumu, nuoširdumu, atlaidumu, pagalba, atjauta. Tiesa, stebuklus dar reikia ir pastebėti“, — palinki klebonas Vytautas.

REKLAMA

Karalaitė — karalaitei

Pagrindine Kražių gatve namo iš parduotuvės einanti Gražina Alčauskienė prie krūtinės spaudė supakuotą lėlę, gražią, kaip karalaitė. Dovana anūkėlei Miglei. Mažoji susirgo ir atsidūrė ligoninėje. Gražina braukia ašaras, kad anūkėlė per šventes neatvažiuos iš Vilniaus.

Dėl dukrelės ligos ir daugybės koncertų neatvažiuos ir Alčauskių vienintelis sūnus Kęstutis, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas (tenoras), dainuojantis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose.

REKLAMA

„Man šios Kalėdos, kaip niekada liūdnos. Anūkėlė serga, praėjusią savaitę palaidojau mamą. Džiaugsmo nėra. Kepsiu kūčiukų, bet daug nieko nesiruošiu, nėra kam“, — braukė ašarą Gražina ir dar tvirčiau apsikabiną lėlę.

„Lauksiu, kol pasveiks anūkėlė ir galės atvažiuoti pasiimti savo dovanos. Linkėsiu per šventes, kad Lietuva atsibustų, taptų teisingesne valstybe, o šalies valdžiai linkėsiu stiprybės, visi darome klaidų, bet reikia stiprybės atsitiesti, pripažinti savo klaidas ir pasitaisyti“, — atsisveikino Gražina.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kalėdos kasdien

Butkiškės kaime, Kražių seniūnijoje, Emilijos Puišienės užauginta ir Kalėdoms nukirsta višta netelpa į vieną dubenį. „Kaip kalakutas — 7 kilogramus sveria. Tikrai kalėdinė“, — juokiasi Emilija.

Zigmas su Emilija laukia Kalėdoms svečių — pusseserės iš Klaipėdos, sūnaus ir dukros šeimų — šventės sukviečia prie stalo gimines.

„Labai laukiam susitikimų per šventes, taip gera būti kartu“, — prisipažįsta Emilija.

Emilija iš anksto ruošėsi, ką patieks Kalėdų stalui. Pagal „Šiaulių krašte“ spausdintą receptą iškepė ir dubenį kūčiukų, užmaišytų ne su vandeniu, o su obuolių tarkiais.

REKLAMA

„Šiais laikais kasdien Kalėdos, kai pasižiūri, kokį maistą žmonės valgo“, — priekaištauja Zigmas.

Jis prisimena savo vaikystės Kalėdų stalą, kurį ruošdavo darbštuolė mama. Jeigu namuose būdavo miltų, būtinai kepdavo pyragą. Iš cukrinių runkelių ilgai virdavo sirupą, kurį tepdavo ant pyrago.

Zigmui tebuvo septyneri, kai tėvą nuteisė už sabotažą penkiolikai metų. Daugumą vaikystės Kalėdų Zigmas praleido be tėvo, ne savo namuose, be geresnio valgio.

Zigmo mamai prieš Kalėdas būdavo uždarbio laikas: kad galėtų vaikus leisti į mokslą, paskersdavo kalakutų, žąsų, per naktis pešdavo ir veždavo į Rygą parduoti.

REKLAMA

Šie metai Emilijai ir Zigmui įsiminė tuo, kad užaugo auksinis derlius ir valdžia nurėžė pensijas.

„Ateis dar diena, kai pensijų iš viso nebebus iš ko mokėti. Kas jas beuždirbs, kai apie pusę darbingų žmonių dirba užsienyje ir kažkam uždirbinėja pensijas? O jeigu kas nors taip, kaip mūsų valdžia, elgtųsi su savo pinigais, šeimos biudžetas bankrutuotų iš karto, tai kaip laikysis valstybė?“, — numoja ranka Zigmas.

Atjautos slėnis

Elena Dirmeikienė, Kražiuose visų vadinama Elyte, kviečia į didįjį kambarį. Čia stovi stirta šventinių indų, keli stalai, galybė kėdžių. Kelerius metus kiekvieną sekmadienį čia po mišių Kražių bažnyčioje pietaudavo netoli Butkiškės kaimo gyvenančios anoniminių alkoholikų bendruomenės „Ramybės skliautas“ žmonės.

REKLAMA
REKLAMA

Elena pati pasiūlė savo namus brendantiems iš priklausomybės žmonėms. Iš savo pensijos su kitomis Kražių klubo „Pabūkime kartu“ moterimis gamindavo pietus ir taip sekmadienis joms tapdavo ne poilsio, o darbo diena.

Jau kelintas sekmadienis „Ramybės skliauto“ žmonės nebeatvažiuoja į mišias Kražiuose.

Visi keturi Elytės vaikai gyvena Vokietijoje. Šventėms nė vienas iš jų pas mamą negrįš. Elytės vyras mirė prieš keliolika metų.

Bet Elytės Kalėdos nebus vienišos dideliame name. Sunkiai susirgo netoliese gyvenantis brolis. Jį kasdien tris kartus per dieną aplanko. Taip bus ir per Kūčias, ir per Kalėdas — liga išeiginių neduoda.

Kūčių vakarą Elytė, pavalgiusi nusineštą Kūčių vakarienę su broliu, eis į bažnyčią. Gal susirinks dar padainuoti su moterų ansambliu. Gal kas užeis į svečius.

„Atjausdamas kitus niekada nebūsi vienas, nei per šventes, nei kasdienybėje“, — žino Elytė.

Rita ŽADEIKYTĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų