Julijos parduotuvė stovi garsiojoje Stiklių gatvėje, tačiau į ją taip paprastai nepateksi – durys visada užrakintos ir atidaromos tik paskambinus. Spėlioju – galbūt į jas lygiai taip pat skambino ir aukščiausieji šalies asmenys? Žengus kelis žingsnius į šalį ir palindus po arka patenki į visiems prieinamą Julijos Janus pret-a-porter drabužių linijos parduotuvę. Ant lubų matyti dizainerės kurtas šviestuvas, kurį sugalvoti ir nupiešti jai prireikė pusvalandžio, o pagaminti turbūt šimtą kartų ilgiau. Tokia ta kasdienybė – gamyba nespėja paskui idėjas, tad daug jų taip ir lieka popieriuje.
Dizainerė Julija (Dainiaus Labučio nuotr.)
Gerti saldymedžio arbatos įsitaisome užrakinamoje, paprastiems mirtingiesiems sunkiai prieinamoje patalpoje – prie Julijos projektuoto medinio stalo, ant Julijos sumanytų krėslų, iš Julijos sugalvotų porceliano puodukų... „Tai tiesiog gyvenimo stiliaus kūrimas, – sako Julija apie visus daiktus aplinkui, – su porceliano dekoru ėmiau žaisti prieš dvejus metus, o pernai perėjau į profesionalesnį lygį. Ant šių puodukų kraštų ir auksas tikras, ir porcelianas ne kiniškas – angliško kaulo masė.“ Ragauju arbatos iš auksinių puodelių ir neabejodama sakau: „Smagu naudotis savo paties sumanytais indais...“ – „Tikrai, – pritaria Julija, – turiu dar vieną svajonę: rūsyje įrengti labai geros arbatos parduotuvėlę.“ Hm, tikrai galime tokios sulaukti, nes Julija visada energingai plečia savo veiklą. Iš pirmo žvilgsnio nesuvokiama, iš kur tokia švelni moteris turi tiek energijos, bet Julija tuoj pat paneigia: „Tai ne energija, o gryniausias egoizmas. Man reikia! Nebegeriu kavos, geriu tik arbatą ir man reikia ją gerti iš gražių arbatos puodelių.“
Klausiu Julijos: ar ji jau gali įvertinti – pasiteisino rinkoje pavardės keitimas ar ne? „Viskas pasiteisina, jei to reikia man pačiai, – ištaria Julija ir pažvelgia jai būdingu atidžiu žvilgsniu, – nemanau, kad kas nors gali man sutrukdyti, jei noriu pakeisti pavadinimą ar dar ką nors. Juk gyvenu ne dėl kitų, o dėl savęs.“ Vėl skambteli egoizmo stygelė, todėl iš pradžių tik pamanau, o paskui ir garsiai paprieštarauju: „Tačiau Julija, jūs visai nepanaši į egoistę.“ – „Esu pati didžiausia egoistė ir egocentrikė, kokia tik gali būti. Kiekvienas mūsų toks, tik kai kurie bando tai slėpti“, – nuskamba atsakymas. Aš vis tiek nesu tikra dėl Julijos egocentrizmo, nes tuoj pat ji pareiškia, kad jei tektų rinktis tarp darbo ir mylimų žmonių, ji, be abejo, rinktųsi artimuosius. Ir šiaip ji miela, tad gal jos egocentrizmas paslėptas labai giliai?
Už mūsų nugarų – erdvi matavimosi kabina, pridengta ilgomis tikro šilko skraistėmis. Kiek pamenu, šilko skraistes Julija mėgo visada – pro panašias ėjau prieš gerą dešimtmetį, kai Julija dar dirbo Naujamiestyje (nors apskritai ji darbuojasi jau daugiau nei dvidešimt metų). Maždaug du trečdaliai prieš akis kabančių drabužių – taip pat šilkiniai. Ir pati Julija mieliausiai dėvi šilko drabužį. Jos nuomone, visos šio lengvo, gyvo, krentančio audinio rūšys nepaprastai tinka bet kokiai moters figūrai – taip pat ir vyresnei. „Stačios, lūžtančios medžiagos ant natūraliai brandžios figūros jau nebesižiūri“, – sako ji.
Dizainerė Julija (Dainiaus Labučio nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Įkvėpta plevėsuojančių spalvų ir atspalvių klausiu: „Kokios spalvos dabar yra Julijos pasaulis?“ – „Aš dabar esu ežiukas rūke, – netikėtai atsako moteris, – šiuo metu net kuriu kolekciją, kuri taip ir vadinasi – „Rūke“. Viskas, ką kuriu, išplaukia iš mano pačios gyvenimo, todėl dabar pati plaukioju rūke. Jame nelabai aiškiai matyti kontūrai ir spalvos, bet vis tiek tai labai gražu. Gal dėl to jau porą metų pasitraukiau iš viešumos. Tačiau rūkas – labai nebloga būsena, todėl aš patenkinta, kad esu šiek tiek užsimaskavusi.“ Per šiuos rūkus apčiuopomis bandau tiesti ranką asmeniškesnių temų link. „Julija, o ar dabar esate viena?“ – „Ne.“ – „Ar jaučiatės laiminga?“ – „Taip, dabar esu labai laiminga.“ Ir tuoj pat gaunu per nagus: „Tačiau, jei įmanoma, išvenkime šių temų. Iki šiol gyvenime man būdavo sunkiausia ištverti netektis, ypač kai prarandi žmogų. Tada yra sunkiausia, o visa kita atrodo juokas. Tad stengiuosi saugoti savo trapią laimę. Kiekvieną vakarą džiaugiuosi, kad praėjo dar viena laiminga diena.“
Štai kaip viskas keičiasi – dar visai neseniai kalbėdama apie laimės akimirkas Julija būtų įvardijusi publikos įvertinimą. Net vieno žmogaus padėką. „Dabar pasakysiu truputį kitaip. Pati laimingiausia būsena yra jausti, kad tau gera ir nieko daugiau nereikia. Fiziškai, materialiai, sau. Einu, pavyzdžiui, pro parduotuves ir jaučiu, kad nieko nenoriu. „Maximoje“ man duoda lipdukų, o aš jų neimu, nes man nereikia. Visko turiu, todėl man nebereikia daugiau daiktų. Ir taip jų turiu per daug“, – prisipažįsta moteris.
Tačiau grįžkime prie kūrybinių reikalų. Julija dievina daiktus kurti po vieną. Ji mano, kad yra tiesiog gimusi tam, kad išklausytų vieną žmogų ir sukurtų ką nors gražaus būtent jam. „Man tai teikia didelį malonumą ir labai motyvuoja. Turiu ir patirties, ir dovaną pajausti žmogų“, – sako dizainerė. Gal todėl Julija negali skųstis klientų trūkumu. Juk pirmoji dizainerės klientė buvo Nadiežda Novickienė, be to, Julija rengė ir prezidentinį korpusą. „Esu aukščiausio lygio profesionalė – nebijau šio žodžio, nes galiu pasiūlyti daug sprendimų net įsprausta į be galo siaurus rėmus – dėl figūros, pareigų. Vis tiek surasiu kaip žaisti su smulkiomis detalėmis.“ Gal tik mums atrodo, kad Julijai sekasi? O kaip mano ji? „Man regis, kad reikalai klostosi gerai. Turiu tiek, kiek man užtenka, ir turiu galimybę kurti ką nors naujo. Tai – man svarbiausia. Be šios galimybės negyvenčiau. Tuomet man nereiktų nei pinigų, nei nieko.“
Sako, pinigus reikia skaičiuoti. Tačiau savuose mados namuose Julijai neleidžiama dirbti su dokumentais ir skaičiais. Pirmiausia, ji pameta visus dokumentus, antra, nelabai gerai skaičiuoja. O skaičiuoti oi kaip reikia: šiandien labai aukštos kvalifikacijos siuvėjos, pasirodo, aukso vertės. Julijos nuomone, tokias Vilniuje suskaičiuotum ant vienos rankos pirštų. Greitai gal visai nebeliks, nes ši profesija nebepopuliari. „O aš negaliu be tokių profesionalų gyventi, nes negaliu bet kuriai siuvėjai patikėti savo piešinio.“ Julija kadaise puikiai siuvo – dirbo „Modelių namuose“ net prie konvejerio. Bet dabar jau primiršo, nes gal dešimt metų užsisiuva nebent skylutes drabužiuose.
Dizainerė Julija (Dainiaus Labučio nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Julija – filosofuojanti dizainerė, todėl „skylių“ tema pakalbėjome plačiau. Julijos nuomone, žmonių bendravime labai svarbu tolygiai apsikeisti energija. „Jei neduodi ir (ar) negauni – kažkas ne taip. Jei žmogui reikia tavo energijos, o tau – jo (nesvarbu kokiu pavidalu), jūs džiaugsmingai sueinate ir atsiranda jungtis, chemija. Tai tokie pasąmonės apskaičiavimai, jie galioja ir vyrų, ir moterų santykiuose. Jei kažkur pertempiama, persistengiama – atsiranda energetinė „skylė“, toje vietoje viskas griūna. Todėl dabar nekovoju dėl nieko – tiesiog gyvenu. Stengiuosi atsikratyti dalykų, kuriuose nieko nėra, kurie tarsi tušti kevalai. Atsirinkti ne visada lengva, bet tikrai verta. Ir įdomu.“
Beje, kai kuria kolekciją, Julija ieško mūzos, kuriai pritaiko visus drabužius. Dažniausiai – socialiniame tinkle „Facebook“! „Noriu, kad tie žmonės gyventų tarp mūsų ir būtų tikri, ne samdyti. Noriu fiksuoti gyvenimą būtent šitaip“, – sako dizainerė. Atrasti žmonės mielai sutinka: juk netikėtai tapti mūza tikriausiai labai malonu. O štai pačiai būti kieno nors mūza Julijai dar neteko. „Matyt, pačiam kūrėjui tapti kito kūrėjo mūza yra sudėtinga. Nes pradedi save transliuoti. Todėl turbūt mūza būti negaliu, bet užtat galiu būti bendraautore!“ – šypsosi Julija.
Irena Kamičaitienė
