Po žiemą įvykusių politinių perversmų Tunise ir Egipte bei nenumaldomai artėjant Muamaro Kadafio režimo pabaigai Libijoje, demokratijos šalininkai įgauna vis daugiau tikėjimo, jog autokratinių režimų žlugimo scenarijus galėtų pasikartoti ir kitose Afrikos ir Artimųjų Rytų regiono valstybėse.
Nemažai užsienio politikos ekspertų ilgą laiką turėjo iliuzijų dėl autoritarinių santvarkų stabilumo. Visgi dabartiniai įvykiai Tunise, Egipte ar Libijoje turėjo sugriauti įsitikinimą, jog šio regiono valstybės yra vis dar nepribrendusios demokratijai. Nepaisant to, autoritarinių režimų lyderių mąstyme ir elgesyje įsitikinimas apie jų santvarkų ilgaamžiškumą išlieka pakankamai tvirtas.
Tokios šių lyderių iliuzijos apie savo galybės neliečiamumą dažnai atrodo ne tik trumparegiškos, bet ir beviltiškos. Be to, susidūrę su vis labiau augančia savo piliečių politine priešprieša, autoritariniai lyderiai linksta elgtis pakankamai šabloniškai ir nuspėjamai. Jų viešus pažadus apie politines ir socioekonomines reformas seka žiaurūs taikių demonstracijų malšinimai, vėliau tai virsta į oficialius grasinimus susidoroti su visais valstybės „išdavikais ir žiurkėmis“, kol galų gale lyderiams nebelieka nei finansinių, nei žmogiškųjų resursų atlaikyti savo piliečių pasipriešinimą.
Toks įvykių eigos scenarijus išsipildė tiek Tuniso lyderio Ben Ali, tiek Egipto prezidento Hosni Mubarako, tiek Libijos diktatoriaus M. Kadafio atvejais. Tikėtina, kad panašus perversmų siužetas gali būti būdingas ir kitose autoritarinėse valstybėse. Tad pateikiame tokių potencialiai žlungančių režimų ir jų lyderių sąrašą:
1. Omaras Al Baširas – Sudanas
Sudano prezidento pozicijų silpnėjimas siejamas su šių metų pradžioje prasidėjusiais masiniais gyventojų protestais. Sudaniečių pageidavimus imtis ekonominių pertvarkymų sekė ir reikalavimas reformuoti Sudano politinę sistemą – panaikinti despotišką režimą, o geriausiai atsistatydinti pačiam Al Baširui. Al Baširas, net 21 metus išbuvęs savo valstybės vadovu, šiuos protestus numalšino karinėmis priemonėmis. Visgi dabartinę prezidento situaciją apsunkina tai, jog režimo žlugimo atveju šiam vadovui kiltų didelių sunkumų ieškant prieglobsčio užsienio valstybėse – Tarptautinis Baudžiamasis Teismas dar 2009 išdavė orderį dėl jo sulaikymo.
Omaras al-Bashiras (Scanpix nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Al Baširo situacija nepalanki dar ir todėl, jog sudaniečiai savo lyderį laiko atsakingu už Pietų Sudano atsiskyrimą, kuris nulėmė gausių naftos ir dujų išteklių praradimą. Kaip visuomet, politinė priešprieša ir teritorinės pretenzijos kyla ir iš Darfūro regiono bei šalies rytų.
2. Mahmudas Ahmadinedžadas – Iranas
Tai, jog Irano lyderio retorika dažnai skamba gana kontraversiškai, Vakarų pasaulyje nebestebina nieko. Visgi Ahmadinedžado oficialiai išsakyta parama Arabų revoliucijų atžvilgiu galėjo skambėti pakankamai netikėtai. Tikėtina, kad vykstančios permainos regione dar labiau sustiprino Irano lyderio troškimus apie naują islamizacijos bangą Arabų pasaulyje ir teokratinių valstybių susikūrimą Egipte ar Tunise. Visgi tokia parama nuoširdžiai nepatikėjo net patys Egipto protestuotojai. Maža to, dar dviveidiškiau atrodė tai, jog Irano lyderis brutaliai susidorojo su Irano politinės opozicijos rengiamomis Egipto perversmo palaikymo akcijomis. Tai, be abejo, parodė, jog Irano lyderis, visų pirma, turėtų spręsti savo valstybės vidaus problemas, o ne rūpintis kitų valstybių situacija.
Irano prezidentas M. Ahmadinedžadas. Scanpix/Reuters nuotr. (nuotr. Balsas.lt)
Tai, kad problemų šalies viduje netrūksta, gerai iliustruoja faktas, jog Iranas, pats būdamas stambus naftos išgavėjas, nebesugeba savo šalies piliečių aprūpinti benzinu ir yra priverstas jį importuoti. Be ekonominių iššūkių Ahmadinedžadas dar turėtų nepamiršti ir vis didėjančio iraniečių pasipriešinimo politinei režimo priespaudai.
3. Yoweri Musevenis – Uganda
Dar prieš 25 metus po sėkmingo maištininkų perversmo Ugandos lyderiu tapęs Musevenis viešai deklaravo, jog joks Afrikos lyderis valdžioje neturėtų išbūti daugiau nei dešimtmetį. Metai prabėgo, o Ugandos prezidentas vis dar sėkmingai išlaiko savo postą. Kita vertus, asmeninė Musevenio politinė sėkmė čia neatsiejama ir nuo Ugandos demokratinės sistemos nesėkmių – prezidento rinkimus Ugandos lyderis laimėjo rinkimų komisijai suklastojus rezultatus, referendumas dėl prezidento kadencijos prailginimo taip pat buvo veikiau fasadinis.
Yoweri Musevenis (igossip.com nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Kita vertus, pasipriešinimas Musevenio režimui vis labiau jaučiamas. Įkvėpti Tuniso perversmo, Ugandos politinės opozicijos atstovai jau mėgino surengti keletą protesto akcijų. Nepaisant to, kad šie taikūs ir net nepolitinio pobūdžio protestai buvo numalšinti karine jėga, opozicijos lyderiai pažadėjo ir toliau tęsti pasipriešinimą Musevenio vykdomai politikai.
4. Raulis Kastro – Kuba
Daugiau nei penkis dešimtmečius trunkantis brolių Kastro režimas taip pat susiduria su rimtomis problemomis. Viena vertus, patys kubiečiai vis labiau mobilizuojasi aktyvesniam politiniam pasipriešinimui prieš Kastro režimą. Štai rugpjūtį brutaliai numalšinta taiki kubiečių moterų protesto akcija prie Vyriausybės rūmų susilaukė aiškaus piliečių pasmerkimo.
Raulis Kastro („Cartier“ akiniai) (nuotr. Balsas.lt)
Kita vertus, dar didesnį Raulio galvos skausmą sukelia neefektyvus šalies ekonominės sistemos funkcionavimas. Jau ir Kastro suvokus, jog Kubos centralizuota planinė ekonomika nėra naši, buvo imtasi reformuoti šalies darbo sektorių. Iš valstybinių įmonių atleisti darbuotojai dabar galėtų pereiti į privatų sektorių, kuris Kuboje vis dar išlieka itin neišvystytas. Kita vertus, toks staigus ekonomikos liberalizavimas kelia grėsmę, jog sugriūtų iki šiol pakankamai neblogai veikusi Kubos socialinio aprūpinimo politika. Savo ruožtu tai iššauktų dar didesnį kubiečių nepasitenkinimą savo valdžia.
5. Paul Biya – Kamerūnas
Kamerūno prezidentas savo šaliai vadovauja jau beveik tris dešimtmečius, bet noro toliau išlikti valstybės lyderiu vis dar neprarado. Ir nors artėjančiuose prezidento rinkimuose Biya vėl iškėlė savo kandidatūrą, visgi paprasti kamerūniečiai vis dažniau pradeda rodyti savo nepasitenkinimą dabartiniu šalies lyderiu. Pernelyg pasidžiaugti savo valstybės padėtimi kamerūniečiai negali (itin aukštas korupcijos lygis, ekonominės problemos ir skurdas), tad jų pasirinktas kelias išeiti į gatves ir protestuoti buvo suprantamas.
Paul Biya (nuotr. SCANPIX)
Vis dėlto kol kas kamerūniečiai dar nesugeba mobilizuoti pakankamai daug aktyvistų, jog šie galėtų sukelti apčiuopiamą grėsmę režimo išlikimui. Kita vertus, didėjantis tokių protestų intensyvumas turėtų būti rimtas signalas Kamerūno prezidentui, jog šiam jau vertėtų pradėti ieškoti vietų, kur būtų galima paslėpti savo sukauptus milijonus.
6. Teodoro Obiang Nguema Mbasogo – Pusiaujo Gvinėja
Obiang – dar vienas ilgaamžis Afrikos valstybės lyderis, šiuo metu netgi vadovaujantis Afrikos Sąjungai. Nepaisant Obiango skambios retorikos apie demokratijos sklaidą ir taiką, sprendžiant Dramblio Kaulo Kranto vidines politines problemas, savo šalyje šis lyderis ryškesniais pasiekimais demokratinės sistemos kūrime negalėtų pasigirti. Pusiaujo Gvinėjos lyderis iš esmės kontroliuoja visą šalies žiniasklaidą, rinkimus dažniausiai laimi klastodamas rezultatus, o nafta ir gamtinėmis dujomis turtingos savo valstybės piliečius pasmerkia skursti.
Teodoro Obiang Nguema Mbasogo (nuotr. SCANPIX)
Vis dėlto didesnis pilietinis pasipriešinimas Obiango autoritarizmui Pusiaujo Gvinėjoje kol kas nėra pastebimas. Vienintelis požymis, jog Obiang negali būti ramus dėl savo ateities valstybės prezidento poste, yra augantis politinis spaudimas iš opozicinių šalies partijų.
Toks spaudimas kol kas buvo rezultatyvus – Obiang ketina surengti referendumą dėl prezidento kadencijos trukmės sumažinimo, o vėliau galbūt atsižvelgs ir į raginimus į laisvę paleisti politinius kalinius. Jei Obiang nesugebės tinkamai reaguoti į kylančius iššūkius režimui, jį, kaip ir kitus autoritarinius lyderius, gali ištikti Tuniso, Egipto ar Libijos vadovų likimas.
