Lygiai prieš metus Baracko Obamos administracija pranešė apie galimas derybas su „nuosaikiaisiais“ talibų kovotojais. Tuomet ši idėja buvo sutikta dviprasmiškai, o šiandien galimų derybų su Talibanu klausimas užima vis svarbesnę vietą Vašingtono ir Kabulo dienotvarkėje. Tai lemia ir B. Obamos siekis pradėti karių išvedimą jau nuo kitų metų liepos mėnesio. Todėl Kabulo vyriausybė ėmėsi pirmųjų žingsnių galimų derybų procese: kovo pabaigoje buvo susitikta su grupuotės „Hezb-e-Islami“ („Islamo partija“) atstovais, o gegužės pabaigoje organizuojama trijų dienų konsultacinė taikos džirga, kurioje dalyvaus politikos lyderiai, genčių ir visuomenės atstovai iš viso Afganistano: ji turėtų nuspręsti derybų su kovotojais sąlygas. Vis dėlto lieka nemažai nesutarimų ir neatsakytų klausimų: su kuo derėtis, dėl kokių sąlygų derėtis ir kada šias derybas pradėti?
Afganistano prezidentas Hamidas Karzai'us pasisako už kuo greitesnę derybų pradžią. Jo motyvus galima suprasti žinant, koks nepasitenkinimas Kabulo vyriausybe vyrauja pačių afganų tarpe, ir girdint nuolatinius talibų grasinimus, kad dabartinė Afganistano valdžia bus nuversta, kai tik užsienio pajėgos išves savo karius iš šalies. Šiuo atveju H. Karzai'ui svarbu užmegzti kontaktus su talibų kovotojais ir bandyti surasti kompromisą dar prieš JAV ir NATO pajėgų išvedimą iš Afganistano. Iš esmės tokią iniciatyvą palaiko ir daugelis JAV sąjungininkių Europoje, jau seniai siekiančių išvesti savo karius iš Afganistano ir kuo greičiau šalyje pradėti taikos procesą. Savo ruožtu B. Obamos administracija pasisako už šių derybų pradėjimą ne anksčiau kaip šių metų rudenį. Kaip žurnalui „Foreign Affairs“ teigia vienas įtakingiausių ekspertų Talibano klausimais Michaelas Semple'as, teigiami poslinkiai taikos procese ir derybose su Talibanu būtų pasiekti tik tuomet, kai talibų kovotojų įsitikinimas, kad jie šį karą laimės, ir siekis nuversti dabartinę vyriausybę Kabule bus palaužti. Todėl JAV didžiausias viltis deda į liepos mėnesį organizuojamą naują operaciją Kandaharo provincijoje. Jai pavykus, Talibanas būtų susilpnintas, o Kabulas ir Vašingtonas derybose užimtų stipresniojo vaidmenį.
Taip pat nesutariama ir dėl to, su kuo derėtis. Visos suinteresuotos pusės pasisako už galimas derybas su tais talibų kovotojais, kurie nutrauks visus ryšius su „Al Qaeda“ ar kitomis teroristinėmis grupuotėmis, pripažins Afganistano konstituciją ir žmogaus teises. Kita vertus, kol kas nėra aiškaus sutarimo, ar reikėtų prie derybų stalo kviesti Talibano lyderius. H. Karzai'us pasisako už kontaktų užmezgimą su Talibano lyderiais, įskaitant ir afganų talibų lyderį mulą Omarą. O JAV kol kas remtų derybas tik su žemesniojo ir vidutinio rango talibų kovotojais. Anot specialiojo JAV pasiuntinio Afganistane ir Pakistane Richardo Holbrooke'o, apie galimą afganų talibų lyderio bei jo ekstremistų grupuotės įtraukimą į derybas negali būti svarstoma tol, kol nebus nutraukti ryšiai su „Al Qaeda“. Pats mula Omaras bet kokią galimybę derėtis su H. Karzai'aus vyriausybe atmeta.
Galiausiai lieka neatsakytas paskutinis klausimas: kokiomis sąlygomis bus siekiama kompromiso su talibų kovotojais? Susitikimas su grupuotės „Hezb-e-Islami“ atstovais parodė, kad kol kas nė viena pusė nėra pasirengusi daryti kompromisų. Per kovo 22 dieną vykusį susitikimą Gulbuddino Hekmatyaro grupuotės delegatai sutiko nutraukti visus ryšius su ekstremistinėmis grupuotėmis, kovoti su tais, kurie kels grėsmę Afganistano taikai, ir pasiūlė 15 punktų taikos planą, kurio esminiai reikalavimai yra šie:
*pradėti JAV ir jų sąjungininkių karinių pajėgų išvedimą jau šių metų liepos mėnesį (tai nėra realu);
*2011 m. pavasarį suorganizuoti naujus prezidento, parlamento ir provincijų tarybų rinkimus;
*suteikti naujai išrinktam parlamentui teisę pakeisti konstituciją.
Visi šie reikalavimai prieštarauja tiek JAV, tiek Kabulo vyriausybės planams ir reikalavimams pripažinti esamą Afganistano konstituciją, todėl jie buvo atmesti. Kita vertus, remiantis H. Karzai'aus atstovų spaudai pranešimais, galima tvirtinti, kad abi pusės sutarė dėl tolesnių konsultacijų organizavimo, o G. Hekmatyaro atstovai neatmetė galimybės peržiūrėti ir keisti kai kuriuos savo reikalavimus.
Vašingtonas remia tolesnį H. Karzai'aus dialogą su „Hezb-e-Islami“ grupuote, kita vertus, abejojama šių kovotojų ir jų vado kilniais tikslais. G. Hekmatyaras laikomas viena labiausiai kontroversiškų figūrų šių laikų Afganistano istorijoje: karo su Sovietų Sąjunga metais jis buvo vienas pagrindinių pasipriešinimo vadų, per 1992–1996 m. pilietinį karą Afganistane jis du kartus tampa ministru pirmininku (1993 ir 1996 m.), tačiau kartu pasižymi kaip brutalus karo vadas: jo kelių mėnesių pirmininkavimą silpnam ministrų kabinetui užbaigia talibai užimdami Kabulą 1996 m. rugsėjo 27 dieną. Afganistaną valdant Talibano režimui G. Hekmatyaras pabėga į Iraną ir čia praleidžia šešerius metus. 2002 m. grįžęs į Afganistaną, paskelbia džihadą Jungtinėms Amerikos Valstijoms, ima bendradarbiauti su talibų kovotojais ir organizuoja išpuolius prieš sąjungininkų pajėgas šalyje. 2006 m. G. Hekmatyaras viešai deklaruoja bendradarbiavimą su „Al Qaeda“, o Jungtinės Tautos įtraukia jį į juodąjį teroristų sąrašą.
Žvelgiant į šiuos G. Hekmatyaro portreto štrichus, galima teigti, kad jis visada vadovavosi asmeniniais motyvais ir bendradarbiavo su tais, kurie tuo ar kitu momentu jam buvo parankesni. Deklaratyvų jo taikos siekį galima būtų laikyti bandymu įgyti kuo didesnės įtakos pokariniame Afganistane. Kaip JAV savaitraščiui „Newsweek“ teigė buvęs Pakistano žvalgybos organizacijos vadovas Hamidas Gulas, G. Hekmatyaras, siūlydamas taiką, siekia susikurti sau palankią erdvę, kad prasidėjus H. Karzai'aus, Vašingtono ir talibų deryboms nebūtų ignoruojamas.
Kita vertus, G. Hekmatyaro siekį užmegzti kontaktą su Kabulu galima sieti ir su susilpnėjusia jo vadovaujamos grupuotės įtaka. Vyriausiasis JAV pajėgų vadas Afganistane generolas Stanley's McChrystalas 2009 m. rugpjūčio mėnesį savo ataskaitoje teigė, kad „Hezb-e-Islami“ yra pati silpniausia grupuotė iš tų, su kuriomis sąjungininkės kaunasi. Kabulo vyriausybės ir G. Hekmatyaro dialogo nesureikšmina ir patys talibai, viešai pareikšdami, kad G. Hekmatyaro įtaką šiuo metu galima prilyginti mažos talibų valdomos provincijos vado galioms. Anot talibų atstovų, bet koks H. Karzai'aus ir „Hezb-e-Islami“ grupuotės susitarimas neturės jokios įtakos talibų kovotojų veiksmams.
Atsižvelgus į visas šias aplinkybes, kol kas dar anksti vertinti, ar derybos atneš apčiuopiamų rezultatų, kurie tenkintų visas puses. Derybų klausimą sunkina ir tai, kad Talibanas yra ne vienalytė organizacija, o susiskaldęs į atskiras grupuotes, kurios neretai turi skirtingus kovos tikslus ir motyvus. Jei karinės operacijos, planuojamos vasarą, pasisektų, o H. Karzai'aus vyriausybei pavyktų surasti kompromisą su G. Hekmatyaru (tam turėtų pritarti ir Vašingtonas), tai galbūt priverstų „nuosaikiuosius“ talibų kovotojus sudėti ginklus ir sėsti prie derybų stalo. Tai leistų stabilizuoti šalį ir izoliuotų „Al Qaeda“ bei kitas teroristines grupuotes. Tačiau susiklosčius blogajam scenarijui (nepavykus sąjungininkių planuojamoms karinėms operacijoms, nesusilpninus talibų kovotojų pozicijų), sąjungininkių nesėkmė galėtų paskatinti talibus dar nirčiau priešintis JAV bei NATO pajėgoms Afganistane arba laukti, kol jos bus išvestos, ir tada bandyti įsigalėti šalyje. Tokiu atveju Afganistanas ir vėl taptų naujų islamo ekstremistų teroro aktų planavimo vieta.
Stanislovas Stasiulis
