REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Leonido Donskio ir Sauliaus Spurgos straipsniai, kvestionuojantys prezidento institucijos reikalingumą Lietuvai, užkabina išskirtinai jautrią problemą ir iš karto sukuria intrigą. Šie plačiai žinomi autoriai į klausimo esmę žiūri sistemiškai, kalba įtikinamai, tiksliai ir aiškiai išdėstydami savuosius argumentus. Su visa eile čia išsakytų, išties labai gerai pamatuotų teiginių neįmanoma nesutikti. Kita vertus, dėl to ir nerimauju – ar nesusiklostys neproporcingai virš kitų vyraujantis įspūdis, jog iškeltas klausimas (bent kaip intelektualinės intrigos pasažas) jau yra išspręstas suvis, taip sakant, užbaigtu pavidalu ir be jokio iracionalaus likučio? Vien dėl to čia norėčiau keliais punktyrais pažymėti galimas kontrargumentavimo sekas.

REKLAMA
REKLAMA

Šie autoriai, papildydami vienas kitą, siūlo įsivaizduoti atvejį, jog artimiausius prezidento rinkimus laimi ta ar kita, sakykime taip, prieštaringai vertinama, kontroversiška asmenybė. Tokie, leidžiantys iš karto įpūsti vaizduotę pasamprotavimai, veikia nepaprastai efektyviai, nutvilko skaudžiai pajuntamu pavidalu. Kai minimos žinomos konkrečios pavardės, nesunku įsivaizduoti, jog LR prezidento institucijos prestižas gali rimtai nukentėti jau pačioje artimiausioje ateityje. Iš tiesų, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, pasirinkimas tarp kandidatų į prezidento postą yra klaikiai skurdus. Tačiau kyla klausimas, ar šitaip susiklosčiusi padėtis, t. y. personalijų trūkumas, leidžia abejoti dėl pačios institucijos prasmingumo. Į Seimą taip pat ne visados išrenkami patys gražiausi ir išmintingiausi (švelniai tariant), tačiau dėl to nereikalaujame kvestionuoti parlamentinės demokratijos praktikos.

REKLAMA

Iš kitos pusės žiūrint, nesunku pastebėti, jog minimi autoriai, kaip atrodo, apeina vieną svarbų problemos aprašo niuansą. Iš tiesų sunku būtų taip užblokuoti atmintį, jog užmirštume, kad nepartinio prezidento postas buvo užmanytas ir projektuojamas mūsų politinės sistemos gyvybingumo užtikrinimo labui būtent kaip moralinio autoriteto institutas arba kažkas panašaus. Žinia, apie šitai buvo kalbama tik puse lūpų, nes politologiniu požiūriu tai yra ne visai teisėti lūkesčiai, tarkime, modernioje visuomenėje jau neįmanoma nei griežtai lokalizuoti, nei formalizuoti tokių lūkesčių. Tačiau ar tai reiškia, jog apie valdžią galima kalbėti tik išgryninta technine kalba, žiūrint į ją tik per jos pačios mechanikos sklaidą? Galbūt kaip tik pasitaikė gera proga padiskutuoti apie valdžios legitimumo moralinius šaltinius, apie politikos ir moralės santykį bei pan. klausimus. Štai, pavyzdžiui, tokie sunkiai telpantys įprastame politologiniame diskurse dalykai kaip charizma, autoritetas, žmonių pasitikėjimas vienas kitu politinės sistemos raiškoje turi nepaprastai didelę praktinę reikšmę. Kas be ko, čia reikia ieškoti pusiausvyros, nes iš tiesų greitai galima nupulti į kitą labai blogą kraštutinumą, t. y į paternalizmo pusę, kai su valdžia pradedami sieti tėviškos globos poreikio infantiliški kompleksai.

REKLAMA
REKLAMA

Norėčiau pastebėti, jog net ir neformalizuotas iki galo statusas įpareigoja. Prisiminkime, jog jau A. Brazauskas prezidento poste pastūmėtas neaiškių impulsų netikėtai kaip tik dėl nusižengimo padorumo reikalavimams inicijavo savo buvusio bendražygio atstatydinimo iš premjero pareigų kampaniją. Savo ruožtu V. Adamkus visiškai įsisąmonintu pavidalu ilgą laiką su didesne ar mažesne sėkme forsavo kaip tik tokį, t. y. Prezidentūros kaip moralinio autoriteto misijos supratimą. Tiek L. Donskis, tiek S. Spurga pastebi, jog V. Adamkus mūsų politiniame gyvenime savo veikla galų gale lieka izoliuota vieniša figūra. Tačiau ar tokį prezidento V.Adamkaus ,,vienišumą“ privalome suprasti kaip nuorodą į prezidento institucijos nereikalingumą? Ar nėra kaip tik priešingai?  Kaip atrodo bent man, ,,izoliuotumas“ ir ,,vienišumas“ yra neišvengiama moralisto dalia, būtini tokio tipo pretenzijų atributai, moralinio autoriteto ar kvaziautoriteto likimas. Šiaip ar taip, pati moralė nėra prigimtinis gyvenimo faktas, bet tik ideali galimybė pasirinkti žmogiškai prasmingą poelgį, nežiūrint to, kokios yra tokio pasirinkimo galimybės. Dėl to moralė gali būti vertinama kaip gyvenimo ribų išplėtimas, laisvės giliausia prasme įtvirtinimas anapus bet kokio pragmatinio požiūrio ir funkcionalaus pritaikymo. (Prezidento institucija leidžia praplėsti ir paįvairinti taip pat politinio gyvenimo estetikos skalę, tačiau tai  yra kitas, čia ne tiek jau svarbus klausimas.) 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Išties esu linkęs be didesnių išlygų sutikti su L. Donskio išvada, jog prezidento institucija Lietuvoje tarsi ,,iškrinta“ iš esamos politinės sistemos, yra pastarosios atžvilgiu kažkoks svetimkūnis. Tačiau kitaip nei čia minimas garbusis autorius, dėl to nesiruošiu grąžyti rankų, bet – priešingai – esu įsitikinęs, jog prezidento institucijos asimetriškumas esamai politinei sistemai yra kaip tik palanki, mus stipriai gelbstinti aplinkybė. Tai ypač svarbu pastebėti, nes gyvename šalyje, kurioje parlamento ir vyriausybės funkcijos yra stipriai suaugusios, vis labiau persidengiančios, valdžių padalijimo principas įtvirtinamas su balansą pažeidžiančiomis išimtimis. Tokios politinės kultūros sąlygomis prezidento institucija neretai tampa tuo dirgikliu, kuris neleidžia politinei sistemai sustingti gelžbetoninėmis klostėmis ir  negrįžtamu pavidalu įsitvirtinti mafijinio pobūdžio dariniais. (Tokia sistema iš tiesų tampa autonomine visuma, viena vertus, esančia kažkuo daugiau nei tik dalių suma ir, kita vertus, įgyjančia požymius, tiesiogiai neišvedamus iš atskirų dalių. Tačiau pačios sistemos vertę, sistemiškumo kaip kokybės laipsnį rodo būtent dalių sąšauka, relevantiškumas, jų atitikimas viena kitai. Drįsčiau sakyti net taip, jog pažymėto pavyzdžio sistema įgyvendina elementų tarpusavio HARMONIJĄ tokia apimtimi ir iki tokio laipsnio, jog tikslingumas čia neretai įgyja antiracionalų, t. y. protu nesuvokiamą pavidalą. Daugiau ar mažiau įsivaizduojamą, inteligibilią, proto konstrukciniais principais apibrėžiamą ir šitokia prasme „skaidrią“ dalių konfigūraciją semantiškai esame įpareigoti vadinti agregatu, tačiau sistema visados yra kažkas daugiau...) Prezidento institucija Lietuvoje, regis, iš tiesų pagal dalykų padėtį nėra iki galo relevantiška tokiai sistemai.

Gyvenant ES pakraštyje, prezidento institucija praverčia dar ir siekiant paryškinti šalies savitumą, prezidentas, taip sakant, neretai gali tapti šalies veidu. Žinoma, svarbu, jog tokiu veidu netaptų trolio, kokios nors šapokliak su žiurke ar klouno veidas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų