REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nors pagal galiojančius Rusijos įstatymus visi Ukrainos pabėgėliai Rusijoje turi teisę į nemokamą gydymą, iš tikrųjų jų prieiga prie sveikatos priežiūros paslaugų daugiausia priklauso nuo savanorių pagalbos.

Nors pagal galiojančius Rusijos įstatymus visi Ukrainos pabėgėliai Rusijoje turi teisę į nemokamą gydymą, iš tikrųjų jų prieiga prie sveikatos priežiūros paslaugų daugiausia priklauso nuo savanorių pagalbos.

REKLAMA

Savanoriai sukūrė alternatyvią konsultacijų sistemą, perka jiems vaistus ir lydi į privačias klinikas, kartais netgi organizuoja gydymą užsienyje. Be šių savanorių paramos tūkstančiai pabėgėlių, kurių daugelis turi Rusijos pasus, turėtų patys ieškoti būdų gauti gydymą, rašo „The Insider“.

Anatolijus Buchtijarovas, Donecko akordeonistas, buvo gerai žinomas atlikėjas, o kartu su būgnininku Nikolajumi Gladkovu jie buvo vadinami „Seneliais rokeriais“. Duetas išpopuliarėjo dar taikos metu, tačiau čia jie pasiliko net ir prasidėjus hibridiniam karui. Pripažindama jų indėlį į kultūrinį gyvenimą, vadinamosios Donecko liaudies respublikos valdžia netgi įteikė jiems medalį. N. Gladkovas mirė dar prieš plataus masto invaziją, o A. Buchtijarovas, nepaisant savo garbės, negavo jokios apsaugos. Rudenį garsus muzikantas iš Donecko netikėtai buvo rastas vienoje iš Rusijos Federacijos nacionalinių respublikų.

Pensininką gelbėti bandžiusi savanorė Diana Ramazanova nenori minėti šio regiono pavadinimo: „Man labai svarbu palaikyti gerus santykius su administracija, kadangi aš prižiūriu šimtus žmonių. Kalbant apie tai, kaip radome A. Buchtijarovą, tai atsitiko, kai vienas iš mūsų savanorių atvežė žieminę kepurę moteriai, apsistojusiai laikino apgyvendinimo centre. Moteris savanoriui pasakė, kad viename iš kambarių gyvena senyvas vyras, kuriam reikia pagalbos. Būtent taip sužinojome, kad tas asmuo yra ne kas kitas, o roko muzikantas A. Buchtijarovas“.

REKLAMA
REKLAMA

Jis ir keli kiti senyvo amžiaus asmenys iš nepripažintų Rusijos kontroliuojamų respublikų buvo evakuoti dar prieš invaziją arba pačioje karo pradžioje. Iš pradžių jo sveikata buvo gera. Vyras linksmindavo žmones gatvėse grodamas akordeonu, o už uždirbtus pinigus nupirkdavo saldainių ir ledų centre apgyvendintiems vaikams. Tačiau muzikantas netikėtai pateko į ligoninę, iš kurios grįžo prikaustytas prie lovos. Diana vis dar tiksliai nežino, kodėl jis buvo paguldytas į ligoninę.

REKLAMA

„Ligoninėje mūsų savanoris buvo konfidencialiai informuotas, kad vyras serga prostatos vėžiu ir patiria tam tikras komplikacijas. Tačiau jis buvo perkeltas į paliatyviosios slaugos skyrių, skirtą neurologinių problemų turintiems asmenims, nepaisant to, kad jis visą laiką buvo visiškai sąmoningas. Naujųjų metų išvakarėse padovanojome jam „Walkman“ muzikos grotuvą su daugybe mūsų išrinktų dainų. Kai savanorė įteikė jam šią dovaną, ji pasisiūlė į jį įkelti ir daugiau dainų, jei tik jis to užsinorės. Senelis žavingai atsakė: „Norėčiau visko, kas patinka moterims“, – pasakojo Diana.

REKLAMA
REKLAMA

Diana ir jos kolegos savanoriai ruošėsi perkelti pensininką gydytis į Suomiją, bet, deja, jis mirė nespėjus įgyvendinti šių planų. Kaip ir daugelis kitų pabėgėlių iš Ukrainos, senyvo amžiaus roko muzikantas Rusijoje negavo standartinės medicininės priežiūros.

Svetimas svetimoje žemėje

Vladimiras Igorevičius, kitas pagyvenęs pabėgėlis, gimęs 1944 m., buvo Rusijos pilietis, gyvenęs Charkivo apylinkėse su savo giminaičiais. Deja, evakuacijos metu jie buvo išsiskirti. Kol jo žmona ir sūnus sugebėjo pabėgti į Vokietiją, pensininkas dingo. Tik atsitiktinumo dėka jis buvo rastas slaugos namuose Belgorodo srityje. Jo sveikata buvo labai suprastėjusi: jis negalėjo pakilti iš lovos, jį kamavo pragulos ir lūžęs šlaunikaulio kaklelis. Nepaisant to jam nebuvo teikiama tinkama medicininė pagalba.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Savanoriai iš Sankt Peterburgo vyrui nupirko traukinio bilietą ir pasirūpino, kad kelionės metu jį lydėtų slaugytoja. Atvykus į geležinkelio stotį, jo jau laukė savanoriai ir jis buvo palydėtas į vieną iš ligoninių. Diana Ramazanova sako, kad pasienio regionų ligoninės yra perpildytos sužeistųjų ir pabėgėlių. Todėl savanoriai stengiasi išvežti sergančius civilius gydytis arba į Sankt Peterburgą, arba į Maskvą: „Tačiau po kelių dienų Vladimiras Igorevičius buvo išmestas iš ligoninės. Gydytojas mums pasakė, kad negali laikyti paciento, kurio dokumentai netvarkingi“.

Pasirodo, išvykdamas iš Rusijos kariuomenės užimtos teritorijos, senolis pametė savo rusišką pasą. Savanoriai turėjo pamestų dokumentų nuotraukas, tačiau pareigūnų ir gydytojų tai neįtikino.

REKLAMA

Vladimiras Igorevičius turėjo būti perkeltas į palatą, už kurią reikėjo mokėti. Nors gydymas buvo ypač veiksmingas, jis buvo gana brangus. Dianos teigimu, net paprasčiausias kraujo tyrimas kainavo 2 000 rublių (apie 25 eurus).

Suteikus pensininkui medicininę pagalbą, buvo priimtas sprendimas vežti jį pas jo šeimą per Estiją – tai buvo paprasčiausias variantas. Sieną su Estija nuo Sankt Peterburgo automobiliu galima pasiekti per šešias valandas. Jam buvo pasamdytas komercinis greitosios pagalbos automobilis, o kitoje sienos pusėje jo laukė kita komanda.

Kelionės metu Diana palaikė ryšį su jį lydinčiais asmenimis: „Jo kraujospūdis šoktelėjo į viršų, net pasiūliau atšaukti šį planą ir už viską sumokėti, kad tik kelionė būtų nutraukta. Problema ta, kad Estija neseniai sugriežtino sienų kontrolę, todėl rusams buvo sunku patekti į šią šalį. Pirmaisiais karo mėnesiais buvo įsileidžiami beveik visi, bet vėliau šie procesai sulėtėjo. Jie nenorėjo įsileisti Vladimiro Igorevičiaus, kadangi jis neturėjo savo paso. Jie valandų valandas laikė jį pasienyje. Visą tą laiką kalbėjomės telefonu. Ir pačiame pokalbio viduryje jo širdis sustojo. Jie pradėjo gaivinimą, nuvežė jį į artimiausią ligoninę, tačiau vyro išgelbėti nepavyko“.

REKLAMA

Dianai dalijantis savo patirtimi, jos balsas pradeda virpėti. Tačiau ji mums papasakojo ir laimingų istorijų, kurių pradžia buvo labai tragiška. Viena tokių yra Viktorijos ir Vladimiro Šiškinų istorija, kurie buvo Mariupolio gimdymo namuose per liūdnai pagarsėjusį Rusijos apšaudymą. Skeveldros sužalojo Viktorijos pilvą, todėl ji neteko kūdikio, o Vladimirui teko amputuoti koją.

Iš pradžių Diana net nežinojo, į ką ji įsivėlė: „Gegužės mėnesį Sankt Peterburgo laikino apgyvendinimo centre į mane kreipėsi moteris, prašydama pagalbos savo seseriai ir svainiui. Jos teigimu, jos svainis turėjo problemų su kojomis. Nuotoliniu būdu suorganizavome jų pervežimą iš Taganrogo į Rostovą prie Dono, po to į Sankt Peterburgą. Tačiau mes nežinojome, kad per dvi dienas trukusią kelionę traukiniu, Viktoro būklė smarkiai suprastėjo. Jo temperatūra pakilo iki 39 laipsnių, o jo gyvybei pavojų kėlė kojos infekcija, kurios gydymą apsunkino sutrikusi vyro psichinė būsena“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vyras, žinoma, turėjo Ukrainos dokumentus. Tačiau privačios greitosios medicinos pagalbos medikai privertė gydytojus priimti jį į ligoninę. Ten gydytojai sustabdė infekciją ir jo nugaroje rado papildomų skeveldrų fragmentų, nors jų nepašalino. Per tą laiką Diana susisiekė su ligonine Vokietijoje: „Jam buvo pažadėta, kad ten jis gaus kokybišką protezą. Galiausiai mums pavyko palengvinti jų išvykimą, o Viktorijai ir Vladimirui buvo skirta privati rezidencija Vokietijoje. Vladimirui buvo atlikta operacija, kurios metu iš sužalotos kojos buvo pašalintos skeveldros, o šiuo metu jo koja yra ruošiama protezuoti. Neseniai Vladimiras man atsiuntė savo, Viktorijos ir prie stalo sėdinčio pliušinio meškiuko nuotrauką“.

REKLAMA

Paralelinis pasaulis

Karo metu susirūpinę rusai sukūrė visą pabėgėlių iš Ukrainos priėmimo infrastruktūrą, įskaitant specialų „Telegram“ pokalbių kambarį gydytojams. Iš pradžių tai tebuvo atviras susirašinėjimas, kuriame gydytojai atsakydavo į sergančiųjų klausimus. Tuomet, kai atsirado daugiau pabėgėlių, jie sukūrė pokalbių robotą. Dabar klausimai yra automatiškai suskirstomi ir išsiunčiami atitinkamų specialybių gydytojams. Pavyzdžiui, Jevgenija – pediatrė iš Maskvos – kartu su dar keliais kolegomis padeda sergantiems vaikams: „Atsako tas, kas gali. Nėra svarbu, kuriame regione jis dirba – konsultacijos vyksta nuotoliniu būdu“.

REKLAMA

Šiam savanoriškam darbui ji kasdien skiria maždaug po valandą. Pirmieji karo mėnesiai kėlė didelių iššūkių – pabėgėlių antplūdis buvo didžiulis ir jie susidūrė su daugybe vaikų, sergančių kvėpavimo takų ligomis ir žarnyno virusais dėl gyvenimo perpildytuose laikino apgyvendinimo centruose. Labiausiai reikėjo psichologų ir odontologų. Po kelių savaičių ar mėnesių, praleistų rūsiuose be galimybės naudotis tinkamomis higienos priemonėmis, daugelis skundėsi dantų skausmais.

Jie neturėjo sveikatos draudimo, todėl gydymo įstaigos dažnai atsisakydavo padėti. Anot Jevgenijos, sprendimai buvo priimami ne regioniniu, o konkrečios klinikos lygiu: „Rostove prie Dono vienas chirurgas noriai jus gydytų: išpjautų pūlinį, išrašytų vaistų ir tai padarytų nereikalaudamas jokių dokumentų. O štai kitas chirurgas gali išvis su jumis nekalbėti, kol nepateiksite sveikatos draudimo poliso. Laimei, padėtis pagerėjo, nes gydymo įstaigos buvo informuotos apie jų pareigą padėti pabėgėliams“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gydytoja reumatologė Irina, taip pat maskvietė, viename iš kaimyninių regionų dirba laikino apgyvendinimo centro priežiūros grupėje. Pasak jos, net tarp įvairių centrų yra daug skirtumų medicininės priežiūros požiūriu: „Čia yra tik trys centrai. Dviejuose iš jų žmonės gauna visus vaistus, jei tik turi gydytojo receptą. Net ir brangius. Čia visuomet budi slaugytoja, du kartus per savaitę ateina gydytojas. Trečiajame centre gydytojas atvyksta tik jeigu yra iškviečiamas. O ligoniai negauna net vaistų nuo skausmo. Ten gyvena pagyvenę žmonės, daugelis jų – silpnos sveikatos“.

Irina padeda jiems įsigyti vaistų. Ji sudaro pabėgėliams reikalingų vaistų sąrašą, iš jo išbraukia visus vaistus, kurių veiksmingumas nėra įrodytas (pavyzdžiui, „imuniteto piliules“, populiarias buvusios Sovietų Sąjungos šalyse) ir pateikia užsakymą.

REKLAMA

Pediatrė Jevgenija prisipažįsta sumokėjusi už vaistus ir tyrimus, reikalingus jos globojamiems žmonėms: „Turėjome berniuką, kuriam buvo diagnozuota epilepsija ir kuris ilgą laiką nevartojo vaistų nuo traukulių. Nors šeima turėjo receptą, jis buvo ukrainietiškas, todėl buvo sunku įsigyti šių vaistų Maskvoje. Kita mergina sirgo pielonefritu – gyvybei nepavojinga liga, kurią reikėjo skubiai gydyti antibiotikais. Siekiant tęsti gydymą, jai reikėjo atlikti šlapimo tyrimą, kurį klinika atsisakė priimti. Turėjome rinkti lėšas ir patys sumokėti už testą“.

Reumatologė Irina per susirašinėjimų programėlę „Telegram“ teikia pagalbą asmenims, sergantiems autoimuninėmis ligomis – tai pagrindinė jos kompetencijos sritis. Be to, ji kartais gydo pacientus vienoje iš dviejų privačių klinikų, kuriose dirba. Pirmoji klinika yra gana brangi, tačiau Irina kartais neima mokesčio už konsultacijas iš tam tikrų pacientų, įskaitant pabėgėlius. Paprastai ši privilegija suteikiama tik klinikos darbuotojų draugams ir šeimos nariams, tačiau Irina yra pasirengusi daryti išimtis. Antroje klinikoje buvo pasiektas susitarimas, kad Irinos konsultacijos pabėgėliams būtų nemokamos, o visos kitos paslaugos būtų apmokestinamos su 50 proc. nuolaida. Negana to, Irina šiuos 50 proc. dažniausiai padengia iš savo kišenės.

REKLAMA

Specialistų ir privačių klinikų yra beveik visose medicinos srityse. Per šiuos karo metus Rusijoje buvo sukurta lygiagreti sveikatos priežiūros sistema, teikianti medicinos paslaugas civiliams iš Rusijos kariuomenės užgrobtų regionų.

Teorija ir praktika

Vienos iš pabėgėliams padedančių labdaros organizacijų teisininkė Olga aiškina, kad teisiškai šie medikai neturi teisės atsisakyti suteikti medicininę pagalbą.

„Praėjusią vasarą buvo pakeistas Rusijos vyriausybės dekretas Nr. 1134, siekiant užtikrinti, kad iš bet kurio Ukrainos regiono atvykę asmenys turėtų teisę į skubią ir būtiną medicininę pagalbą bei nemokamus vaistus pagal valstybines programas. Vienintelis reikalavimas, leidžiantis asmeniui gauti reikiamus vaistus, yra gydytojo patvirtinta diagnozė. Tačiau praktikoje pacientai dažnai negauna visų reikalingų vaistų. Pavyzdžiui, vėžiu sergantys pacientai gali gauti chemoterapinius vaistus, bet ne skausmą malšinančius vaistus, įskaitant tokius paprastus preparatus kaip „Nurofen“. Cukriniu diabetu sergantys asmenys gali gauti insulino, bet ne gliukozės matuoklius ir tyrimo juosteles. Paprastai asmenys privalo užsirašyti pas gydytoją, gauti receptą ir su juo valstybinėse vaistinėse nusipirkti reikalingų vaistų mažesnėmis kainomis. Tačiau pabėgėliams šis procesas yra kiek kitoks: jie apsilanko klinikoje, paprašo recepto, jiems nėra suteikiama nuolaida, jie pateikia skundą, grįžta į kliniką ir dažnai gauna vaistų be raštiško recepto. Tačiau taip pacientas yra aprūpinamas tik laikinai“, – pasakojo teisininkė. 

REKLAMA
REKLAMA

Dabar sveikatos draudimą pabėgėliai gauna kartu su teise į laikiną prieglobstį. Ir už tai jie neturi atsisakyti Ukrainos paso. Pasak Olgos, prašymas gauti Rusijos pilietybę kartais net apsunkina reikalus: „Kol asmuo turi laikiną prieglobstį, jo vaistai yra padengiami iš federalinio biudžeto. Tačiau gavus pasą, atsakomybė už vaistų finansavimą tenka regionui. Kartais pacientai yra išvaromi iš poliklinikų, nes regiono biudžete neužtenka lėšų jų vaistams apmokėti. Pacientui tai turėtų nerūpėti, nes regionas gali paprašyti reikalingų lėšų. Tačiau, kai kuriais atvejais, regionai to daryti nenori. Tada reikiamą medicininę priežiūrą galima gauti tik pateikus skundą regioninei sveikatos agentūrai arba „Roszdravnadzor“ (Rusijos sveikatos priežiūros institucijai). Bėda ta, kad asmenys, kuriems reikalingi vaistai, serga ir yra sutrikę, negana to, jie atvyksta iš karo draskomos vietovės ir yra per daug išsekę, kad galėtų kovoti už savo teises. Daugybė jų susitaiko su savo likimu ir tyliai kenčia arba patiria nepakeliamą skausmą“.

Tačiau iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau. Geras to pavyzdys yra 65-erių metų Marijos Petrovnos (vardas pakeistas), kurią globoja tas pats fondas, atvejis. Ji sužinojo, kad serga ŽIV tik po tyrimo, kuris yra būtinas, norint gauti Rusijos pilietybę.

REKLAMA

Pagyvenusi moteris, nepriklausanti jokiai rizikos grupei, buvo šokiruota. Tačiau ji sulaukė vilties spindulėlio, kai viena privati Maskvos klinika jai dosniai paaukojo vaistų, kurių užteko trims mėnesiams.

Tačiau Rusijos paso ir sveikatos draudimo gavimas pasirodė esąs ilgesnis procesas. Gruodį ji kreipėsi į fondą, prašydama pagalbos. Jai padėjusi savanorė Ana minėjo, kad pagrindinis senyvo amžiaus moters rūpestis buvo antiretrovirusinio gydymo nutraukimas: „Pradėjus šį gydymą, jo nebegalima nutraukti. Tačiau popierizmas Rusijoje atima daug laiko. Mes gavome vaistų dar dviem mėnesiams. Per tą laiką Marija gavo pasą, bet ji vis tiek negalėjo gauti nemokamo gydymo Maskvoje, nes nebuvo čia registruota“.

Ši moteris kilusi iš Rytų Ukrainos regiono, kurį Rusija po aneksijos paskelbė nauja savo teritorija. Todėl Maskvos infekcinių ligų ligoninė bandė ją perkelti gydytis į jos „gyvenamąją vietą“. Pensininkė turėjo pateikti atskirą prašymą Maskvos sveikatos departamentui. Tik po mėnesio ji gavo jai priklausančius nemokamus vaistus.

Fondas turi savo privatų pokalbių medicininėmis temomis kambarį. Pažymėtina, kad beveik visi kiti pagalbos prašymai yra susiję su cukriniu diabetu. Naujausias pacientas yra šia liga sergantis 58-erių ukrainietis, kuris jau buvo netekęs kojų pirštų dėl komplikacijos, vadinamos „diabetine pėda“. Naujosios Maskvos rajono poliklinika jį nukreipė pas endokrinologą kitame mieste. Ir nors jo diagnozė buvo patvirtinta, vaistai jam nebuvo paskirti.

REKLAMA

Vietoje to, jam buvo patarta iš naujo kreiptis dėl negalios pagal Rusijos įstatymus. Šis procesas yra varginantis, o atsižvelgiant į jo amžių, kelionės į kitus miestus konsultacijoms yra gana sudėtingos. Šį vyrą prižiūrinti savanorė Katja kaip pagrindinę problemos priežastį nurodė biudžeto suvaržymus: „Neįgalieji turi teisę gauti apmokėjimą už diabeto gydymą iš federalinio biudžeto, o žmonės, kurie serga cukriniu diabetu, bet neturi negalios, yra remiami iš regioninio biudžeto. Teoriškai, regionas galėtų siekti finansavimo iš Donecko Sveikatos apsaugos ministerijos ir prašyti pervesti reikalingas lėšas į Maskvą. Tačiau aš nežinau nė vieno atvejo, kai šis metodas būtų pasiteisinęs“.

Dėl to Katja turėjo visą mėnesį aprūpinti vyrą vaistais, insulino švirkštais ir testų juostelėmis. Visa tai kainavo 14 000 rublių (apie 173 eurus). Šiuos pinigus paaukojo fondas ir jie buvo išleisti priemonėms, kuriuos valstybė turėjo suteikti nemokamai.

Deja, tokių atvejų apstu. Diabetikams sunku įsigyti insulino, o žmonėms, kuriems yra paūmėjusios skrandžio opos, sunku atlikti gastroskopiją. Katja neseniai padėjo 70-mečiui vyrui iš vieno Rusijos neseniai aneksuotų regionų, kuris prarado regėjimą, kai buvo įstrigęs po griuvėsiais.

Katja daug laiko praleido ieškodama specialisto, kuris galėtų atlikti gana retą akių tyrimą: „Dalinausi jo istorija su visais, tikėdamasi, kad žmonės nuspręs padėti. Tačiau niekas nepasisiūlė pagelbėti neatlygintinai. Atlikę magnetinio rezonanso tyrimą, gydytojai nustatė „vykstantį insultą“, retą ligą, kurią gali būti sunku diagnozuoti anksti. Tuo metu buvome federaliniame neurologijos centre ir gydytojai pasiūlė išeiti į lauką ir iškviesti greitąją pagalbą. Buvo gruodis, oras šaltas ir lietingas, o mes likome su aklu pagyvenusiu vyru, kuris patyrė insultą ir buvo paprašytas palaukti. Nusprendėme sumokėti papildomus 3 000 rublių (33 eurus) už neurologo konsultaciją centre. Gydytoja mūsų pagailėjo ir iškvietė greitąją į savo kabinetą. Tačiau jei mano klientas būtų buvęs Rusijos pilietis, jis greičiausiai būtų buvęs priverstas išeiti į gatvę ir ten kviesti greitąją pagalbą“.

REKLAMA

Tiesiog Rusija

Kai kurie pabėgėliai liko be pagalbos ne dėl sudėtingo jų statuso, o vien dėl to, kad buvo Rusijoje. Daugelyje gyvenviečių, kuriose įsikūrė laikino apgyvendinimo centrai, gerų gydytojų buvo sunku rasti net prieš karą. Pavyzdžiui, reumatologė Irina turėjo vežti savo pacientą į Maskvą, kad jį apžiūrėtų kompetentingas neurologas.

Panašiai, pediatrė Jevgenija turėjo padengti jauno pabėgėlio psichiatro konsultacijų išlaidas: „Regionuose trūksta padorių vaikų psichiatrų, todėl vaikai, kuriems reikia pagalbos, susiduria su problemomis. Buvo atvejis, kai vaikui buvo suteikta nemokama pagalba, tačiau gydytoja nepagrįstai diagnozavo protinį atsilikimą, kurio vaikas akivaizdžiai neturėjo. Laimei, Maskvoje pavyko rasti gerą gydytoją, kuris pakeitė jo diagnozę į dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą. Tačiau ši problema būdinga ne tik pabėgėliams – su tokia pačia situacija gali susidurti ir vaikas iš rusų šeimos“.

Kita vertus, pasak Irinos, kai kurie vyresnio amžiaus žmonės iš mažų Ukrainos miestelių po ilgo laiko vėl gavo galimybę pasikonsultuoti su tinkamais gydytojais. Šiuos gydytojus surado ir už jų paslaugas sumokėjo savanoriai: „Žmonės nori susitvarkyti dantis, susitvarkyti regėjimą. Daug žmonių sako: „Anksčiau mes nevaikščiodavome pas gydytojus“. Neseniai surinkome 80 000 rublių (apie 900 eurų), kad galėtume sumokėti už moters dantų protezus. Ir tada ji parašė, kad nenori jų – ji nori kitokių, kurie kainuoja 12 000 rublių (136 eurais) daugiau“.

REKLAMA

Irina prisipažįsta, kad kai kurie jos globotiniai jai nepatinka. Dalis jų nebendradarbiauja ir yra nedėkingi medicinos specialistams, o kiti yra įsitikinę, kad „po trijų evakuacijos dienų taps Rusijos piliečiais“. Savanoriai, padedantys pabėgėliams, yra iš įvairių sluoksnių. Kai kurie jų netgi laikosi antikarinių pažiūrų. O daugybė į Rusiją atvykusių pabėgėlių laikosi prorusiškos pozicijos. Kai kurie pabėgėliai taip pat gali būti įžūlūs. Tačiau nepaisant šių skirtumų, savanoriai pripažįsta, kad daugelis pabėgėlių serga ir yra pažeidžiami, o pagalbą gali suteikti tik jie.

Irina tai paaiškina taip: „Taip, jie dažnai yra gana nemandagūs. Tačiau mes negalime jų atskirti. Padėdami jiems visiems, mes, savanoriai, padedame ir sau. Ateityje mūsų vaikai klaus mūsų, ką mes darėmė 2022-aisiais. Ką aš jiems pasakysiu kitaip?“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų