Manau, kad neblogai pažįstu mūsų šalies vadovę kaip žmogų ir kaip viešąjį asmenį. Kažkada priėmiau ją į diplomatinę tarybą, keletą metų dirbome toje pačioje Užsienio reikalų ministerijoje. Žmogus paprastai labiausiai atsiskleidžia šeimoje, draugų rate ir savo darbinėje veikloje. Man geriau žinomos jos darbinės savybės, kurios, manau, per tuos keliolika metų, praėjusių po D. Grybauskaitės atėjimo į URM-ą, esmingai nepasikeitė. Antra vertus, darbo santykiai neegzistuoja vakuume. Dirbant kartu bent dalinai atsiskleidžia ir kitos asmeninės bendradarbio savybės.
Kaip ir tikino man ją rekomendavę žmonės, naujai paskirta URM-o Ekonomikos departamento vadovė užsirekomendavo kaip pareiginga, organizuota, gerai situacijas skaitanti, „netempianti gumos“, operatyviai sprendimus priimanti ministerijos vadovybės narė. Tačiau gana greitai paaiškėjo ir kitas jos asmeninių savybių rinkinys – siekimas dominuoti ir iš to kylantis negalėjimas dirbti komandoje ieškant geriausių šaliai ar šalies diplomatinei tarnybai sprendimų, nepriklausomai nuo to, kas – ministras, viceministras, departamento direktorius ar jaunas atašė – pasiūlo geriausią sprendimo variantą. Departamento direktorė, manau, instinktyviai, buvo labai linkusi iškelti savąjį „aš“.
Vadybos moksluose tokie vadovai vadinami autokratais: lietuviškai – patvaldžiais. „Pats valdau, nes niekas kitas geriau už mane to padaryti negali“ – toks ir yra svarbiausias autokratinio vadovavimo stiliaus požymis. Demokratinio stiliaus vadovai yra kitokie. Jie stengiasi lyderiauti taip, kad atsiskleistų pavaldinių gebėjimai ir tokiu būdu būtų gaunamas geresnis bendro veikimo rezultatas. Tuo metu URM-e buvo išpažįstami komandinio darbo principai. Todėl prie komandos D. Grybauskaitė nepritapo ir nemaža dalimi dėl to išvyko dirbti į Lietuvos ambasadą Vašingtone.
Po kurio laiko, 1996 metų pabaigoje, mūsų darbiniai santykiai nutrūko – perėjau į opoziciją, o dar po kelerių metų apskritai pasitraukiau iš politikos.
Tačiau kaip nuolatinis viešojo gyvenimo stebėtojas, vertintojas bei gana aktyvus jo, to gyvenimo, dalyvis sekiau tolesnę D. Grybauskaitės veiklą. Mačiau kaip įgijusi socialdemokratų lyderio A. Brazausko pasitikėjimą, ji tapo pradžioje finansų ministre, o vėliau Europos Sąjungos komisijos komisare. A.Brazauskas matė joje stiprią asmenybę, žmogų, turintį savo tvirtą nuomonę, mokantį siekti tikslo. Tokie žmonės jį imponavo. Kartu jis tokių žmonių privengė. Todėl jie, psichologiškai tvirti žmonės, jam galėjo daryti įtaką. Nebūtinai teigiamą.
Iš „socialdemokratinės“ D. Grybauskaitės biografijos dalies išskirčiau du paradoksalius dalykus. Pirma - socialdemokratų dominuojamos vyriausybės finansų ministrė Lietuvos viešuosius finansus pavertė vienais liberaliausių, t. y., ekonomine prasme vienais dešiniausių Europos Sąjungoje. Ji pati ne kartą, socialdemokratų lyderiams girdint, tai yra pabrėžusi – liberaliausia. Socialdemokratų paskirta finansų ministrė – dešiniausia ES!?
Brandžioje demokratinėje sistemoje tai būtų neįmanoma. Spauda, politologai, ekonomikos ekspertai užbadytų pirštais. Tačiau apkiautusioje, apatiškoje potarybinėje visuomenėje tai visai įmanoma.
Antras paradoksas susijęs su Europos komisarės laikysena prieš 2008 metų Seimo rinkimus. Pamiršusi visus moralinius skrupulus, ji pradėjo atvirai kritikuoti socialdemokratų vyriausybę ir palaikyti konservatorius. Trepsiai tie socdemai, buvo už ką juos kritikuoti, tačiau ciniškas perbėgimas į kitą politinių barikadų pusę turėjo būti mūsų žurnalistų, politologų ir pan. pastebėtas ir tinkamai įvertintas. Tačiau nei nežinantys, kas jie tokie, socdemai, nei likusi naujosios nomenklatūros dalis šio fakto neužfiksavo.
Bet jeigu tokie moralinio nenuoseklumo faktai lieka nepastebėti, nelieka prasmės rypauti apie politinės etikos nuosmukius ir pripažinti – moralė nėra ne tik, kaip sakė Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas, bankininkystės, bet ir politinės tikrovės dimensija. Pagal šią logiką politika negali būti švari iš principo. Nors viešai deklaruojama, jog moralė mūsų diduomenei svarbi, nebyliai pripažįstama, taikstomasi su amoralia politine tikrove. Mazochistiškai nusiteikusi mūsų visuomenės viršūnėlė, žiniasklaida pati diegia tokį negatyvų ir, drįstu teigti, netikslų požiūrį į politiką. Veikiant savipildės pranašystės režimams mūsų politika ir yra tokia purvina. Jei tikima, kad politika negali būti švari, ji ir nėra švari.
Net jei moralinius vertinimus atidėtume į šalį, lieka dar vienas, taip pat labai svarbus D. Grybauskaitės biografijos zigzagas. Ji per rinkimus, paremdama dešiniuosius, o po rinkimų – A. Kubiliaus inicijuotas ekonomines perturbacijas, jau oficialiai tapo neoliberalios, ortodoksalios ekonominės stovyklos nare.
Įdomios metamarfozės: ortodoksalios marksistinės doktrinos aukštojoje partinėje mokykloje pasekėja – socialdemokratų vyriausybės narė – kraštutinių neoliberalių ekonominių pažiūrų politikė . Iš vieno kraštutinumo į kitą. Tarpinė stadija - dalyvavimas vertybinę orientaciją praradusioje socialdemokratų vyriausybėje. Tapusi valstybės vadove, D.Grybauskaitė tvirtai laikėsi po reinkarnacijos priimto ekonominio tikėjimo.
Po didžiosios revoliucijos potarybinėje erdvėje, daugelis žmonių, taip pat ir šių eilučių autorius, patyrė tam tikras vertybines ir koncepcines transformacijas. Tačiau vieni tai darė atsargiai, lėtai, apgalvotai perkratydami savo pažintinį bei vertybinį bagažą, kiti – akimirksniu, visiškai pamiršdami tai, kuo iki tol buvo, ir perimdami naujus ideologinius užkeikimus, naujus šūkius, naują frazeologiją bei retoriką. D. Grybauskaitė priklauso antrajai žmonių kategorijai. Bėda ne ta, kad žmogus keičia savo požiūrį į visuomeninį gyvenimą. Kaip sakoma, tik kvailiai ir numirėliai nereaguoja į aplinką. Nuogąstavimą kelia tai, kad tokios ortodoksalios, neoliberalios nuostatos yra rinkos fundamentalizmo apraiška. Ir jeigu rinkos fundamentalizmo principais vadovaujasi į dominavimą linkusi valstybės vadovė, tai atneša didelę viešąją žalą šaliai. Mat rinkos fundamentalistai nesuvokia viešųjų poreikių, bendrojo gėrio svarbos, vadinasi, ir pačios valstybės svarbos. Jie privatų interesą yra linkę iškelti virš viešojo. Bet politikos priedermė yra atstovauti viešą- nacionalinį ar bendruomeninį- interesą. Priešingu atveju ji tampa antipolitika - kenkimu respublikai, t.y., viešiesiems reikalams.
Pora pavyzdžių. Kai Lietuvą apėmė krizė ir gamyba krito nuo skardžio, reikėjo žūt būt palaikyti visuminę paklausą. Kadangi ir G.Kirkilas, ir A.Kubilius pridarė klaidų ir bendras vidaus produktas drastiškai (15% vien 2009 m.) sumažėjo, nebuvo galima apsieiti be skolinimosi. Ką tada pareiškė prezidentė? Pirma, mes turime mažinti vartojimą ir, antra, - mes nedemonstruosime pasauliui savo ekonominės impotencijos ir nesiskolinsime iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) - sakė ji. Bet pasaulio spauda rašė ir visi žinojo , kad Baltijos šalis ištiko gili krizė. Taigi slėpti nebuvo ko. Antra vertus, Lietuva vis tiek skolinosi. Negalėjo nesiskolinti. Tačiau skolinosi ne iš TVF, kaip latviai, bet iš komercinių bankų. Didele dalimi iš Lietuvoje veikiančių užsienio bankų. Latvija mokėjo apytikriai 3% palūkanų, o mes kartais trigubai daugiau. Kodėl prezidentė palaikė tokį brangų skolinimąsi, dėl kurio biudžetas prarado dešimtis, jei ne šimtus milijonų litų? Nei žurnalistai, nei analitikai iki šiol rimtai nekelia šio klausimo. Tas praradimas, beje, didino mūsų skolą ir tos skolos aptarnavimo išlaidas. Taigi, ydingas skolinimosi ratas pradėjo suktis greičiau nei normalios reakcijos į situaciją atveju. Ar Jūs, mielas Skaitytojau, manote, kad šioje istorijoje prezidentė gynė viešąjį interesą kovodama už viešųjų finansų tvarumą? O gal ji padėjo komerciniams bankams? Juk pastariesiems žymiai naudingiau ir saugiau skolinti valstybei nei krizės pakirstam verslui ar paliegusiam namų ūkiui…
Kitas pavyzdys - Snoro banko bankrotas. Jis šaliai atnešė keletą milijardų litų žalos. Šioje istorijoje prezidentė kaip ekonomistė ir kovotoja už skaidrią ekonomiką taip pat, švelniai tariant, nesublizgėjo. Primenu, kad bankų sferoje prezidentė turi daugiau galių nei viešuosiuose finansuose - pastarojoje sferoje didžiausią formalią atsakomybę turi vyriausybė. Prezidentės teikimu skiriamas centrinio banko vadovas, kurio pareiga ginti viešąjį interesą bankininkystėje, dalyvauti palaikant makroekonominį efektyvumą šalyje.
Šalies vadovė labai rizikavo į šį postą paskirdama ne tvirtą ekonomistą, o savo žmogų - jos rinkimų štabui vadovavusį teisininką Vitą Vasiliauską. Tiesa, pastarasis buvo dirbęs Finansų ministerijoje, tačiau ką nors nutuokiančiam apie valstybės ekonomiką akivaizdu, kad biudžetas ir bankininkystė yra skirtingos ekonomikos sritys, reikalaujančios specifinių žinių ir patyrimo. Moralinės LB vadovo savybės taip pat labai svarbios- juk jis gindamas nacionalinį interesą turi nepasiduoti galingų komercinių bankų bei kitų privačių interesų grupių, o taip pat politinių jėgų įtakoms. Bet moralė, kaip netyčia, bet nuoširdžiai išsidavė LB vadovas, nėra finansų pasaulio dimensija… Snoro epopėjos metu ypač greitai paaiškėjo, kad žinių, patyrimo ir moralinio potencialo stygius centrinėje bankininkystėje yra didelis viešasis blogis, atnešantis milžinišką žalą šaliai.
Snoro bankrotas į Lietuvos istoriją įeis kaip vienas tamsiausių epizodų ne tik ekonomine, bet ir teisine bei moraline prasme. Ir šiandien lieka neaiškios politinės, ekonominės ir teisinės skaudaus bankroto aplinkybės. Ir šioje situacijoje - tai tapo dėsningumu - prezidentė elgiasi lyg būtų „ne prie ko“. O juk iš tikrųjų ji yra prie to - ji skyrė Lietuvos banko vadovą. Be to, daug kas taip mano, ji pati dalyvavo aptariamo banko likvidavimo epopėjoje.
Žmonės D.Grybauskaitę į prezidentes rinko ne tik dėl jos tvirto būdo, ne tik todėl, kad ji buvo iš Briuselio, bet ir dėl to , kad ji buvo laikoma gera ekonomiste. Deja, ji kaip ekonomistė, naujaisiais laikais sistemiškai nepersimokė ir lengvai komunistinę pasaulėžiūrą bei retoriką iškeitė į liberalią. Didelė dalis žinomų tarybinio laikotarpio veikėjų, čia ypač išskirčiau komjaunuolišką aktyvą, atliko tokį ideologinį salto. D.Grybauskaitė būtų geras vadovėlinis vertybinio persivertimo, persikrikštijimo pavyzdys.
Lietuvos prezidentas neturi didelių konstitucinių galių lemti šalies ekonominės raidos kryptį ir pobūdį. Tačiau, būdama valdinga, ji tas savo galias yra praplėtusi parlamentinės respublikos sąskaita. Vadinasi, ji tautos ūkį, dažniausiai iš užkulisių, įtakoja daugiau nei Lietuvoje konstituciškai leista. Tai įvyko iš dalies dėl to, kad daugelio partijų lyderiai yra psichologiškai ir vertybiniu požiūriu silpni. Kiti taikstosi su situacija, nes jų ir prezidentės ekonominių problemų suvokimas yra panašus ar net identiškas.
Jeigu Lietuva turėtų vadovę, kurios ekonominės pažiūros ir asmenybė būtų labiau subalansuotos, ji savo racionaliais veiksmais bei protinga ekonomine retorika galėtų nemažai prisidėti prie tvarios, subalansuotos, efektyvios bei teisingos ekonominės plėtros. Deja, dėl savo pažiūrų ir politinio elgesio defektų, ji atlieka greičiau neigiamo nei teigiamo ekonominio aktoriaus vaidmenį, prisideda prie antiekonomikos, viešųjų ir privačių blogybių vešėjimo. Prezidentė turi prisiimti bent jau dalį atsakomybės už masinę emigraciją, periferijos ekonominį nykimą, vis dar didelį nedarbą, deformuotą darbo rinką, neteisingą turto paskirstymą tarp darbo ir kapitalo, tarp viešojo ir privataus sektorių ir t.t.
Apibendrinant galima teigti – D.Grybauskaitė gamtos ir auklėjimo užprogramuota kaip stipri asmenybė. Deja, kaip individualistinės mąstysenos atstovė, autokratė ir bendrąjį gėrį, viešuosius reikalus – respubliką nuvertinanti politikė, ji prastai atlieka valstybės vadovės funkcijas.
Povilas Gylys
