Pokalbio pradžioje B. Tiškevič atsivėrė apie tai, ką dar visai neseniai teko patirti gyvenant Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai Kaliforniją nusiaubė pragariški gaisrai. Įdomu tai, kad situacijos rimtumą ten gyvenantys žmonės, Beatos teigimu, suprato tik palaipsniui.
Susidūrė su tikru košmaru
„Mane nustebino tai, kad tas suvokimas ateina palaipsniui. Tu iškart nesupranti, kokia rimta yra ši situacija ir kad ji eskaluosis. Atrodo: ai, tai čia praeis, dega, tai tuoj užgesins. Buvo sukurta speciali programėlė, kad didėja tie plotai. Bet ką tada daro žmonės? Mes pradedame neigti tą realybę. Tai yra vienas iš gynybos mechanizmų – mes sakome sau, kad čia toli nuo mūsų, kad mūsų zona dar saugi.
Vis atrodo, kad tą pavojų nukėlinėji ir įtikinėji save, kad viskas gerai, nors, pavyzdžiui, mes sėdėjome namuose, praktiškai dusome, kosėjome, skaudėjo galvas, nors buvome užsidarę langus. Tas kvapas, tamsa, neturėjome elektros, vanduo buvo dingęs... 12 valanda dienos, o mes sėdime namuose aklinoje tamsoje dėl dūmų ir sakome: ne, tai praeis“, – prisiminimais dalijosi B. Tiškevič.
Pasak Beatos, žmonės į situaciją reagavo neadekvačiai – ji prisiminė, kad tąkart atėjusi kaimynė dar pasiūlė išeiti į lauką ir suvalgyti ledų.
„Užsirezervavome kambarį toliau nuo Los Andželo, susikrovėme daiktus. Atvykus ten, aš pažiūrėjau, kokius daiktus susikroviau, ir supratau, kad buvau labai neadekvati. Sudėjau gal penkiolika megztinių, nors atvažiavome į labai šiltą orą. Įsidėjau storą knygą – kodėl? Nei vieno šampūno ar kremo, bet kojinių – dvidešimt.
Labai matosi, kad žmogus buvo strese. Išvykome, važiuojame, ir draugai sako: baikite, čia tuoj praeis. Mes gyvenome Rytų Holivude ir atrodo, vos tik išvažiavome truputį toliau, prasidėjo gaisras arti mūsų kaimynystės. Eina šiurpai prisiminimus, man tai buvo labai stresinė situacija, reikėjo laiko atsigauti“, – pasakojo ji.
Šie išgyvenimai paskatino Beatą giliau mąstyti apie pasiruošimą ne tik tokioms ekstremalioms situacijoms, bet ir kasdienėms krizėms, kurios dažnai ateina visai netikėtai. B. Tiškevič teigimu, žmonėms reikėtų nebūti naiviems ir ruoštis ne tik gražioms dienoms.
„Pakeičiau požiūrį į tai, kad reikia būti pasiruošus. Dažnai žmonės nemėgsta galvoti apie blogas situacijas, dažnai sako: aš bandžiau išsiaiškinti, kaip braižyti eismo įvykio planą – niekada nesu braižiusi. Ir žmonės sako: tai, va, išmoksi ir nutiks. Bet jeigu esi nepasiruošęs, tai tarsi neįvyks tie blogi dalykai. Taip pat ir neva nereikia vedybinių sutarčių, nes išsiskirsi. Bet tada poros išsiskiria ir susiduria su kalnu nemalonumų.
Gal geriau iš anksto aptarti tas dienas X, tuos nemalonius atvejus ir turėti planą, kad galėtum konstruktyviai elgtis, kai tavo psichika bus aptemdyta stresinių reakcijų. Tuo metu jau bus per vėlu kažką labai protingo sugalvoti, jeigu tu iš anksto nepasiruošei. Aš esu ir už priešvedybines sutartis, pokalbį su artimaisiais, kas bus, jei kas nors numirs, testamentų sudarymą – nes tada tampi labiau pasiruošęs, pasirūpini savimi į ateitį“, – teigė laidos viešnia.
Viešumas atėmė brangiausią dalyką
Beata nenori slėpti ir kitų gyvenimo pamokų, kurias jai pateikė viešumas ir karjeros iššūkiai. Iš jaunystės ji išsinešė suvokimą, kad dėmesys, dovanos ir žinomumas nėra tas, kas iš tikrųjų prisideda prie gero vidinio jausmo.
„Kai buvau jaunesnė, įsisiūbavo tas žinomumas, daug dėmesio, visokie prekės ženklai siuntė dovanas. Ir kažkuriuo momentu aš apsidariau virtuvėje, vonioje ir supratau, kad čia viskas yra atsiųsta – niekas nėra mano pasirinkta. Rūbai nėra mano pasirinkti. Tada aš sustabdžiau daug šitų dalykų, pasakiau „ne“, susitaikiau su gerokai žemesnėmis pajamomis, bet su gyvenimu, kurį aš pasirinkau. Dėl reitingų dabar kažką darant aš savęs neįsivaizduoju, nes baisiau yra pamesti save. Visa kita – pinigai uždirbami, žmonės, jei kažkuo nepatinki, išeis ir ateis kiti“, – kalbėjo ji.
Viešas gyvenimas turi savo kainą – kartais tai reiškia prisiimti dalį atsakomybės net už tai, ko tu nepadarei. Šį jausmą puikiai žino Beata, kuri pokalbio metu prisiminė vieną tokią situaciją, stipriai paveikusią jos emocinę sveikatą.
„Buvo didelė komunikacinė krizė – mano vedamoje laidoje vienas svečias nusprendė pasveikinti Hitlerį. Buvo lavina kritikos – man irgi, nors to nedariau, bet buvau laidos vedėja. Kažkiek dalinuosi atsakomybe su tais, kurie yra toje patalpoje. Buvo daug rūpesčių ir tai paveikė mano emocinę sveikatą. Gal ši dalis mano pasirinkimo būti mažiau viešai yra dėl to, kad nenoriu taip kentėti“, – atviravo B. Tiškevič.
Beatos patirtis atskleidžia ir tai, kaip socialiniai tinklai formuoja iškreiptą įspūdį apie žmones, o ypač viešus asmenis.
„Viešumas atėmė patį brangiausią – ryšį su žmonėmis. Man dabar daug sunkiau megzti ryšį su žmonėmis, nes kartais jaučiuosi taip, lyg ant manęs šviečia projektorius ir žmogus net manęs nemato, kaip tą akimirką esu su juo. Kažkas vyksta. Kai kuriems žmonėms gal iškyla pavydas, kažkokios projekcijos, kiti dalykai ir nėra lengva įveikti. Todėl man atrodo ryšyje su manimi išlieka tik stipriausi, kurie sugeba atidėti tą mano viešumo dalį, tai, ką mato socialiniuose tinkluose.
Yra buvę situacijų, kai žmonės sako: aš galvojau, kad tu esi kitokia. Tas įspūdis, kurį susidarai iš socialinių tinklų nėra realybė – tai mūsų projekcija. Aš turiu aštrų, rajoninį humorą, nemažai keikiuosi. To socialiniuose tinkluose aš privengiu. Bet jeigu susitiktumėme sodyboje prie ežero – aš kartais esu visiškas marozas, esu iš Pašilaičių rajono“, – juokėsi ji.
Tiki nuobodžios meilės idėja
Kalbėdama apie meilę, Beata taip pat meta iššūkį romantizuotoms idėjoms. Ji ragina vertinti kasdienybę – „nuobodžią“, bet tikrą meilę, kuris glūdi ne fejerverkuose, o paprastuose, kasdieniuose veiksmuose ir pasitikėjime.
„Nuobodi meilė – tai lėti, kasdieniai žingsniai, kurie atneša didžiausius pokyčius gyvenime. Filmuose ar socialiniuose tinkluose meilė dažnai vaizduojama dramatiškai, bet aš galvoju, kad faina sutikti žmogų, kuris paprašytas nupirkti tris pomidorus – nupirks. Kuris paprašytas atvažiuoti septintą valandą, taip ir atvažiuos. Tai yra nuostabu.
Visas gyvenimas nėra fejerverkai ar kelionės į Maldyvus – fejerverkai yra viena trys šimtai šešiasdešimt penktoji dienos dalis, o likusios dienos yra buitis. Reikia rinktis tokį žmogų, su kuriuo faina nueiti į parduotuvę, kuris palydės tave į polikliniką ir kuris ateis su tais pomidorais septintą valandą vakaro“, – įsitikinusi B. Tiškevič.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
