Karo grėsmė reali
Nors gyvenimas šalia nuolat keistus sapnus sapnuojančio milžino niekada nebūdavo ramus, šiemet turbūt pirmą kartą per visus nepriklausomybės metus Lietuvos gyventojai pajuto, kad karo grėsmė mūsų valstybei yra visiškai reali. Kaip turėtume elgtis jos akivaizdoje? Ar mūsų tauta vis dar pasiryžusi priešintis? O gal patriotinės kalbos liks tik tuščiais žodžiais, jei gyvenimas pareikalaus patvirtinti jas savo kraujo ar gyvybės kaina? Norintiesiems ieškoti atsakymų į šiuos klausimus turėtų padėti neseniai visuomenės nuomonės ir tyrimų centro „Vilmorus“ Baltijos pažangių technologijų instituto užsakymu atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa. Glaustai šį visuomenės nuomonės tyrimą būtų galima apibūdinti taip: ar lietuviai, kilus pavojui, eitų ginti tėvynės?
Kas slypi už procentų
Pasak „Vilmorus“ direktoriaus Vlado Gaidžio, tokio pobūdžio tyrimą jo vadovaujamas visuomenės nuomonės tyrimo centras atliko pirmą kartą. Pagrindinis ir įdomiausias respondentams pateiktas klausimas, anot jo, yra paskutinis: „Ar pats eitumėte ginti Lietuvos, jei prasidėtų karas?“. Sociologo teigimu, ši formuluotė yra korektiška ir pakankamai vienareikšmiškai interpretuotina. „Rezultatas toks: „Taip ir greičiau taip“ – 42 proc., „Ne ir greičiau ne“ – 43 proc. Tai suminis rezultatas. Pagyvenę žmonės gal ir nemato savęs su šautuvu ar kasant apkasą, o jaunesnių, iki 50 metų, grupėje daugiau yra tų, kurie eitų ginti vienokia ar kitokia forma“, – sakė V.Gaidys. 15 proc. respondentų nebuvo apsisprendę, kaip elgtųsi tokiu atveju.
42 proc. – tai daug ar mažai? Sociologas spėjo, kad jei tokia apklausa būtų surengta, pavyzdžiui, Izraelyje, jos rezultatai turbūt būtų visiškai kitokie. Jo manymu, teigiamai būtų atsakiusi apklaustųjų dauguma. Tačiau Lietuva – ne Izraelis, nors abi šalys ir dydžiu, ir gyventojų skaičiumi itin smarkiai nesiskiria.
V.Gaidžio manymu, viena iš priežasčių, kodėl apklausos rezultatai yra būtent tokie, galėtų būti ta, jog formuluotė „eiti kariauti, ginti tėvynės“ yra palyginti nauja. „Prieš 20 metų ir anksčiau Lietuvoje buvo plėtojama kita doktrina – taikaus pasipriešinimo. Idealus tokio taikingo pasipriešinimo triumfas buvo 1991-ieji. Ši doktrina ilgai dominavo, pasikeitimas įvyko visai neseniai, po įvykių Ukrainoje“, – sakė pašnekovas. Be to, pasak sociologo, Lietuvoje ilgai buvo pabrėžiama profesionalios kariuomenės svarba, šauktinių kariuomenė tapo lyg ir primiršta. Trečias dalykas – didžiulis NATO vaidmens akcentavimas. „Aš pats dalyvavau susitikime su JAV prezidentu G.W.Bushu, kai jis pasakė, kad Lietuvos priešas bus ir Amerikos priešas. Taigi, atrodytų, ar mums lygintis su tokiomis karinėmis galybėmis. Atrodė, kad jau lyg gyvenome kitoje epochoje: su karo profesionalais, kitokia psichologija, mūšiai jau vyko ne apkasuose, o kažkokiose interneto erdvėse. Matyt, tokia nuotaika ir atsispindi rezultatuose. Jei dominuos kitokios nuotaikos, turbūt bus kitokie rezultatai“, – pastebėjo „Vilmorus“ vadovas.
Lengva prarasti, sunku atgauti
40 proc. apklausos dalyvių, teigiamai atsakiusių į pagrindinį šios „Vilmorus“ apklausos klausimą, yra gana daug, mano M.Romerio universiteto politologas Alvydas Medalinskas. Jo teigimu, toks klausimas yra labai rimtas, ir reikia tikėtis, kad žmonės į jį rimtai ir atsakinėjo. O tokiu atveju esą kiekvienas galvoja apie du pagrindinius dalykus: apie save, savo sveikatą ir gyvybę, savo šeimą, ir apie savo valstybę. Pasak politologo, anksčiau karas lietuviams atrodė labai tolimas, vykstantis kur nors Afrikoje, Azijoje ar Artimuosiuose Rytuose, o Rusijos ir jos remiamų separatistų sukeltas karas Ukrainoje mūsų sąmonėje iš karto jį priartino.
„Bet yra ir kita ne mažiau rimta problema. Kai žmogus jaučia, kad ta valstybė yra tavo, tai pasirinkimas ją ginti yra kur kas stipresnis. Labai norėčiau, kad žmonės gintų savo valstybę, nepaisydami to, patinka ar nepatinka kokia nors valdžia su visa savo korupcija ir akla teisėsauga, kuri tos korupcijos dažniausiai nemato. Nes, kaip rodo istorija, valstybę atgauti yra labai sunku. Ją praradus ankstesnėms kartoms teko ją ginti miškuose ir faktiškai beviltiškomis sąlygomis. Norėčiau tikėti, kad jų padaugės, nes dalis galbūt iš tikrųjų pagalvojo: „Kam aš tą valstybę ginsiu, geriau emigruosiu ar ramiai pastovėsiu po medžiu ir pažiūrėsiu, kaip čia viskas baigsis.“ Norėčiau tikėti, kad žmonės gintų Lietuvą kaip savo valstybę“, – sakė politologas.
Ar eitų ginti savo skurdo?
Filosofas ir kultūrologas Vytautas Rubavičius pastebėjo, kad tokie tyrimai galbūt rodo tam tikras bendro vaizdo detales. „Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie yra pasiruošę besąlygiškai ginti tėvynę. Tik manau, kad realiai tas procentas būtų mažesnis. Nedaug, bet vis dėlto mažesnis“, – sakė pašnekovas.
V.Rubavičiaus teigimu, Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį iš esmės nekūrė jokios patriotinės, su tėvyne, gimtine susijusios programos. Nebuvo ir valstybingumo tvirtinimo programos. „Juk lietuviams netgi buvo diegiama tokia ideologija, kad emigracija yra vos ne gėris, reikia gyventi ten, kur geriau, kad visur mes galime išlaikyti lietuvybę. Tad ką čia ginti, jeigu nestiprinamos prigimtinės žmonių šaknys su gimtine? Visuomenė neauklėjama patriotiškai, o patriotizmas nėra šiaip jau tokia paprasta ideologija, kurią užsinorėjus galima paimti ir įdiegti. Jis kyla iš natūralaus žmogaus saistymosi su savo tautiečiais ir gimtąja žeme“, – pabrėžė V.Rubavičius.
Pasak jo, vadinamoji „antireferenduminė ideologija“ atskleidė, kad gimtoji žemė, pasirodo, yra tik prekė. Tada kyla klausimas, koks čia patriotizmas ginti prekę. Ir apskritai jei tai yra prekė, vadinasi, ji – kažkieno nuosavybė, tai kodėl tau reikėtų ginti nuosavybę?
Filosofo manymu, skurdo Lietuvoje rodiklis (beveik trečdalis lietuvių gyvena ties skurdo riba) patikslintų pasiryžusiųjų eiti ginti tėvynę skaičių. „Nuskurdusiems žmonėms tas patriotizmas daugeliu atvejų yra labai išblėsęs, nes eiti ginti savo skurdo yra juokinga. Bet iš tiesų koks turi būti tokios didelės žmonių dalies saistymasis su savo valstybe, kurioje jie taip skurdžiai gyvena, o ta valstybė yra visiškai į juos nusispjovusi?“– klausė pašnekovas.
