REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuvoje pastaruoju metu dažnai girdime apie „tradicijas“, „tradicines vertybes“ ar „tautiška šeima“. Rusijoje šis judėjimas, ne be Kremliaus palaikymo, įgavo faktiškai neribotas galias. Tiesa, tik tiek, kiek tai naudinga valdančiajam režimui. Nepaisant iš pirmo žvilgsnio gerų ketinimų, niekas tiksliai negali paaiškinti, ką šios taurios sąvokos realiai reiškia, o po negailestingu teisinės sistemos volu rizikuoja patekti net ir patys „šeimos tradicijų“ gynėjai.

Lietuvoje pastaruoju metu dažnai girdime apie „tradicijas“, „tradicines vertybes“ ar „tautiška šeima“. Rusijoje šis judėjimas, ne be Kremliaus palaikymo, įgavo faktiškai neribotas galias. Tiesa, tik tiek, kiek tai naudinga valdančiajam režimui. Nepaisant iš pirmo žvilgsnio gerų ketinimų, niekas tiksliai negali paaiškinti, ką šios taurios sąvokos realiai reiškia, o po negailestingu teisinės sistemos volu rizikuoja patekti net ir patys „šeimos tradicijų“ gynėjai.

REKLAMA

„Tradicijos“, „tauta“ ir „patriotizmas“ – tai tokios sąvokos, dėl kurių vyksta pačios įnirtingiausios kovos ir toli gražu ne tik Lietuvoje: kiekvienam iš diskurso dalyvių yra būtina užsitikrinti „teisingą“ šių žodžių suvokimą. Tas, kam tai pavyksta, gali įvardinti kitų nuomones „melagingomis“, o tuomet jau „teisingosios“ sąvokos savininkui tinkamai susidėlioja jo paties pasaulėžiūra, portalui „Knife.media“ pasakojo Maskvos visuomeninių mokslų instituto kultūrologė Marija Gavrilova.

„Tradicija“ atsirado XVIII-XIX a.

„Tradicinių vertybių“ sąvoka vienu metu apeliuoja į tris dalykus – senovę, tęstinumą ir normalumą. Tai sukuria iliuziją, kad viskas, ką vadiname „tradiciniu“, visų pirma, yra akivaizdu ir natūralu, o antra, iš tiesų kyla iš gilios senovės ir yra patikrinta. Kartais dar pridedamas ir mentalitetas ar net genetinis kodas – tokiu atveju, viskas, ką suvokiame kaip tradiciją, dar ir biologizuojama, lyg mes, kaip tauta, paveldime kažką gero ne sociokultūrine, o medicinine prasme.

REKLAMA
REKLAMA

Tuo pačiu ir pati sąvoka „tradicijos“ turi savo istoriją, nors ne tokią ir senovinę, kaip būtų galima pagalvoti. Etimologiškai žodis „tradicija“ kyla iš lotyniškojo trādere, verčiamo kaip „perduoti“. Įdomu tai, kad istoriškai „perdavimas“ turėjo gana tiesioginę prasmę: Senovės Romoje žodis trāditiō („įteikimas“, „testamentas“) reiškė fizinį materialinių vertybių įteikimą. O „senovės išminties perdavimo“ reikšmę šis žodis įgijo gerokai vėliau.

REKLAMA

Panašia į šių dienų žodžio „tradicija“ reikšme žmonės pradėjo naudotis XVIII – XIX amžių sandūroje. Tam pasitarnavo ekonominės ir politinės priežastys: kaip tik tuomet prasidėjo nacionalinių valstybių kūrimasis, todėl tradicijos sąvoka tapo naudingu dalyku. Bet kurių tradicijų ypatumas yra tas, kad jos nebūna visuotinos – priešingai, jos visada priklauso kažkuriai konkrečiai grupei: šeimai, bendruomenei, vienminčių būreliui, konfesijai, nacijai ir t. t.

Tradicijos – tai, iš esmės ir yra kažkas, kas nustato, kokie žmonės patenka į tam tikrą grupę, o kurie yra iš jos išskiriami. Pavyzdžiui, kuomet tradicija buvo aptariama Apšvietos epochoje, buvo kalbama buvo apie klasių tradicijas, tai yra apie privilegijuotas socialines grupes.

REKLAMA
REKLAMA

Luomų privilegijas pakeitė tautų ar nacijų privilegijos

Ką mes darome, kuomet apeliuojame į tradicijas? Mes pažymime sąryšį su praeitimi. Mes tam tikra prasme į savo visuomenę priimame ne tik amžininkus, bet ir ankstesnes kartas. Ką tai suteikia? Visų pirma, tokiu būdu mes kaip ir laimime skaitlingumu: savo „šalininkais“ paversdami protėvius (kurie jau seniai mirė ir negali atsisakyti tokios garbės), mes padidiname  savo grupės skaitlingumą jeigu ne erdvėje, tai bent jau laike.

Antra, tradicijos padeda mums sukonstruoti mūsų grupei tam tikrą kolektyvinę kilmę. Kilmė – svarbus visuotinio prestižo elementas: ilgą laikotarpį tokią privilegiją turėjo tik aukščiausieji sluoksniai, kurių atstovai kildino save iš kokių nors pusdievių ar herojų. Būtent tuo ir buvo grindžiamos jų klasės tradicijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Europos švietimo epochos šviesuliai svajojo atšaukti nesąžiningas klasių privilegijas, todėl tradicijoms jie nepritarė. Vėlesnės intelektualų kartos vietoje luomų sugalvojo nacionalines tradicijas ir tokiu būdu kaip ir suteikė aristokratines privilegijas visai nacijai iš esmės.

Be to, tiek XVIII – XIX amžiais (o daug kur ir XX a. taip pat) valstybės ir etninės grupės visame pasaulyje susivokdavo esančios nacijos, o jų išsilavinę atstovai įsijungdavo į savo pačių „šaknų“ ir jas pagrindžiančių tradicijų paieškas. Ir kuo istoriškai nacija buvo jaunesnė, tuo ji šiuo klausimu aktyviau veikė.

Tradicijų sukūrimas, jeigu kažko trūksta ir vaistas nuo psichologinės įtampos

Rusijos imperija buvo viena iš šio proceso pradininkių, nors ankstyvi bandymai paskelbti nacionalines tradicijas baigdavosi ir kuriozinėmis situacijomis. Rusijos intelektualai, kaip ir likę europiečiai, ilgai suvokė „senovę“ kaip Graikijos ir Romos sinonimą (ne veltui juk senovę kalboje reiškiantis terminas „antikinis“ daugelyje šalių yra priskiriamas būtent Graikija su Roma), todėl nacionalinio identiteto paieškos atrodydavo kaip tiesioginių ryšių su senovės Graikija ar Romos imperija paieškos.

REKLAMA

Pavyzdžiui, „Rusų liaudies dainų balsu rinkinio“ (1790), vieno iš pirmųjų tautosakos rinkinių, pratarmėje buvo teigiama, kad rusų protėviai mėgdžiojo senovės Graikijos muziką – nes „paprasti žmonės negalėjo sukomponuoti tokių gražių dainų patys“.

Taip pat buvo galima, esant kažkokiems „trūkumams“, pabandyti savo „nacionalinėje praeityje“ surasti ką nors panašaus į tai, kas buvo tikrojoje antikoje. Pavyzdžiui, iškilus rusų kūrėjas Michailas Lomonosovas, gailėdamasis, kad rusai neturi savo dievų panteono, pats sugeneravo kažką panašaus rusų liaudžiai: Junona – Koliada, Neptūnas – jūrų caras, Venera – Lada, Marsas – Lelis, Cerera – poludnica, Plutonas – velnias, Marsas – Polkanas, nimfos – undinės ir t.t. Kai kurie iš šių personažų slavų mitologijoje niekada net neegzistavo, jie „užgimė“ klaidingų interpretacijų dėka.

REKLAMA

Vėliau, romantizmo epochos metu, daugeliui intelektualų atėjo savo kultūrų unikalumo suvokimas. Nuo tol tradicijų įsisavinimas tapo kur kas produktyvesniu dalyku – būtent tam turime dėkoti už nacionalinių literatūrų (įskaitant ir rusų) atsiradimą bei aktyviam nacionalinės istorijos ir kalbų vystymuisi. Iš čia kilo ir interesas folklorui bei liaudies papročiams. Tų laikų mokslininkai bei kultūros veikėjai ieškojo senovės pėdsakų ne tik rašytiniuose šaltiniuose ir artefaktuose, bet ir jų laikotarpio iš kartos į kartą perduodamoje liaudies kūryboje.

Nors tradicijos sąvokoje ir galima suprasti, kad mes kažką gauname kaip „galutinį produktą“ iš savo protėvių, o ne kuriame tai patys, iš tiesų tradicijos labai dažnai yra kuriamos „nuo nulio“. Kuomet praeityje trūksta ryškumo, senovės ir prestižo, imamasi perdėjimų, vienų faktų kūrimo iš kitų fragmentų, o kartais ir paprasčiausios falsifikacijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Chrestomatinis pavyzdys yra škotų kiltas, nebuvęs škotų kalnų gyventojų nacionaliniu drabužiu (jį 1727 metais sugalvojo britų pramonininkas Thomas Rawlinsonas), o „Osiano sakmės“ – poema, kurios autoriui Jamesui Macphersonui pavyko gana ilgai ją pateikti kaip škotų liaudies epinį kūrinį, yra iš esmės Homero „Iliados“ ir „Odisėjo“ kopija. Škotų nacionalistų netenkino, kad kultūrine prasme jų tėvynė ilgą laiką buvo laikoma airių užkaboriu, tai jie patys susikūrė sau pritrenkiančiai ryškią ir autentišką tradiciją, kuria mes visi tikime ir šiais laikais.

Tuo pat metu, aistringas potraukis sendinti ir spalvinti savo praeitį – tai ne tik instrumentas, tačiau ir simptomas. XVIII – XIX a. sankirtoje prasidėjo ne tik nacionalinis kūrimasis, tačiau ir industrializacija, o tai buvo gana traumuojantis visuomenę procesas. Staklės atiminėjo iš žmonių darbus, o gamyklose ir fabrikuose buvo siaubingos darbo sąlygos, keitėsi moraliniai įsitikinimai, dažnai ir ne į pačią geriausią pusę, – todėl nuokrypis į tradicijas, pasak anglų istoriko Erico Hobsbawmo, tapo socialine-psichologine reakcija į šį stresą.

REKLAMA

Apeliacija į didžią praeitį, riterių rūmų ir didvyrių žygių, kaimo platybių ir žemės ūkio darbo, mūsų protėvių aukštos moralės bei nuostabios ir nekaltos mūsų gamtos idealizavimas – ne kažkas kita, kaip vaistas nuo sunkios dabarties ir ateities baimės.

Tradicijai dabar labiausiai rūpi seksas

Tai kas yra tradicijos ir tradicinės vertybės? XVIII – XIX a. į šį titulą pretendavo tai, kas galėjo pasitarnauti kaip pagrindas konstruoti nacionalinį identitetą: papročiai, įstatymai, religija, mitai. Tačiau visi šiuolaikinių vertybių saugotojų interesai koncentruojasi į tradicines šeimas, tradicines vertybes, tradicinius seksualinius santykius (o tiksliau, labiau rūpi netradiciniai). Sprendžiant iš to, kas pastaruoju metu kelia labiausiai skausmingą reakciją tradicionalistams – vaivorykštės spalvų vėliavos, juvenalinė justicija, įstatymas dėl smurto namuose profilaktikos ir netgi jau primirštas filmas „Matilda“ (Rusijos filmas, kur caras Nikolajus II parodytas ne pavyzdiniu šeimos vyru), – labiausiai rūpimos temos yra seksas, santuoka ir vaikų gimdymas.

REKLAMA

Toks išaugęs tradicionalistų interesas signalizuoja, kad būtent šioje  visuomenės gyvenimo sferoje šiuo metu vyksta tam tikri tektoniniai pokyčiai. Nors seksualinė revoliucija, kartu su antruoju demografiniu šuoliu buvo dar dabartinės kartos promočiučių pasiekimu, Rusija eina savo nelengvu keliu, ir gana trivialios idėjos vis dar ieško kelių į rusų širdis.

Rusijoje taip pat, kaip ir Lietuvoje, dažnai painiojamos sąvokos, feminizmas priskiriamas prie LGBT, sąvoka „gender“ – prie transgenderizmo ir pan., o visa tai suvokiama kaip nusikalstama veikla pagal baudžiamąjį kodeksą.

Akivaizdu, kad šiuo metu priešais mus vyksta eiliniai fundamentalūs pokyčiai lyčių ir šeimos santykių srityje. Pavyzdžiui, Rusijoje pastaraisiais metais kilę priekabiavimo skandalai rodo, kad keičiasi visuomenės spaudimo objektas: jeigu anksčiau socialinės normos vertė kontroliuoti savo elgesį moterį (kad ši nepakliūtų į atitinkamas situacijas ar, jei jau pateko, kaltintų save), tai dabar jau yra reikalaujama save riboti vyrą (kad tokių situacijų išvis nekiltų).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Savaime suprantama, yra nemažai tokių, kurie į tai reaguoja priešiškai, pasitelkiant ir kviečiamas į pagalbą tradicines vertybes. Šiuo atveju tradicijos tampa kovos įrankiu: užsitikrinus nieko apie tai nenutuokiančių protėvių palaikymą, tradicionalistai pasisavina normalumo sąvoką, kad išvadintų „iškrypėliais“ visus likusius.

Įvairios „naujovės“ – pradedant idėja, kad vaikai nėra tėvų nuosavybė, ir baigiant idėja, kad intymūs santykiai gali būti aptariami viešai, – gali nepatikti žmonėms dėl įvairių priežasčių. Daugelis jų gina savo tėviškas ar „stipriosios lyties“ atstovų privilegijas (dažnai tai darant netgi nesąmoningai). Daugelį valdo emocijos: žmonės iš principo patiria stresą dėl permainų, nes viskas, kas yra nauja – nepažįstama, o tai reiškia, kad ir baisu.

REKLAMA

Tradicinė visuomenė – tai tokia visuomenė, kurioje niekada niekas nesikeičia, o tai reiškia, kad nesikeičia ir į blogąją pusę. Pasirinkdami tradicines vertybes, žmonės gelbėjasi idealizuotoje praeityje nuo šiandienos diskomforto ir gąsdinančio rytojaus.  

Tačiau šiuo atveju protėviai, kurių šaukiasi į pagalbą tradicionalistai, daugeliu atvejų yra įsivaizduojami. Istorinė praeitis jiems yra svarbi tik tiek, kad tradicijos yra supriešinamos tam, kas žmonėms nepatinka dabar. Būtent todėl tradicinių vertybių sąvoka ir yra itin miglota: ji ne tiek remiasi faktais, kiek maitinasi emocijomis.

Reikalavimas nelįsti į šeimos reikalus, ar tai liestų smurtą prieš vaikus, ar skiepijimą

Tokio pobūdžio abstrakčių frazių iškilimas gali kelti ir pavojų – kai tik įstatymų leidėjai su tuo užsižaidžia. Pavyzdžiui, Rusijoje veikiantis įstatymas „Dėl vaikų apsaugos nuo jų sveikatai ir vystymuisi žalingos informacijos“ draudžia neigti „šeimos vertybes“ matant vaikams. Kadangi visiškai nėra aišku, ką konkrečiai reiškia šis žodžių žaismas, teoriškai šis įstatymas leidžia nuteisti ką nori ir už ką nori, įskaitant ir patį tradicionalistą – jeigu jis, tarkim, užsiima atsiskyrimo vienuolyne ar gyvenimo nesusituokus idėjų sklaida.

REKLAMA

Kitas svarbus šiuolaikinio atsivertimo į tradicines vertybes aspektas primena apie nacionalinių valstybių vystytojų patosą ir motyvus: tai kova už šeimos suverenitetą – tai yra už neribotą valdžią prieš namų ūkius. Apeliacija į tradicines vertybes – tai šūksnis „Nelįsk!“ tiems, kas už jų ribų, ir „Neišlįsk!“ tiems, kas yra šeimos viduje. Dabar valdžia ir šeimos suverenitetas yra grindžiami kraujo ryšiu.

Tradicionalistai iš esmės yra labai susirūpinę biologija: biologine kilme ir biologine lytimi, ir tai, rodytųsi, palaiko Rusijos valdžia (galima priminti apie neseniai kilusias įstatymų leidėjų iniciatyvas dėl faktinio draudimo kurti šeimas tiems žmonėms, kurių biologinė lytis gimimo metu skiriasi nuo jų socialinės lyties, o taip pat prioritetines kraujo ryšiais siejamų giminaičių teisės į vaikus). Tie, kas tiek daug dėmesio skiria biologijai ir kraujo ryšiams, netiki kitais nei genais pagrįstais solidarumo būdais. O ir iš artimųjų jie taip pat nuolat laukia pakištos kiaulės – juk, tradicionalistų manymu, įstatymo dėl smurto namuose profilaktikos negalima priimti todėl, kad žmona ir vaikai gali bet kuriuo metu apkaltinti savo šeimos maitintoją smurtavimu, apiplėšti ir išmesti į šaltį, ir tik įstatymiškai apsaugotas šeimos suverenitetas gali sulaikyti juos nuo kažko panašaus.

REKLAMA
REKLAMA

Iš pirmo žvilgsnio, šeimos suverenitetas gerai sugyvena su nacionaliniu. Bent jau Vladimiras Putinas savo žymiojoje 2012-ųjų kalboje apie „dvasines vertybes“ faktiškai nustatė tiesioginį ryšį tarp vaikų gimdymo ir nacionalinės gynybos. Charakterizuodamas situaciją Rusijoje kaip „demografinę ir vertybinę katastrofą“, jis pareiškė, kad „nacija negebės savęs apsaugoti ir daugintis, jeigu kiekvienas pilietis skubiai nepradės „kurti didelės ir stiprios šeimos, auginti daug vaikų“.

Tiesa, kažkuriuo metu valstybinis ir šeimos suverenitetai pradeda ryškiai vienas kitam prieštarauti. Tradicinės pasaulėžiūros pasaulyje pavojingi ne tik užsieniečiai ir tarptautinės organizacijos, tačiau ir gimtoji valstybė, kuri, tikėtina, taip pat užgrobta kažkokių priešų – kitaip, kam ji lenda su savo vakcinacija ir siunčia vaikus į nuotolinį mokymą?

Tradicinių vertybių pasekėjai yra ne patys patikimiausi jokios valstybės, kur ji bebūtų, šalininkai.

Istorikai, kultūrologai ir folkloro specialistai žino, kad institutai ir praktikos tampa „paveldu“ ir visiems parūpsta kaip tik tuo metu, kai jų iš esmės jau nebelieka. Tai, kas gyva ir yra normalu, to nereikia ginti ir šlovinti. Netgi atvirkščiai: gyvąją tradiciją dažnai kritikuoja – pavyzdžiui, kuomet epų ir pasakų atlikėjus buvo galima sutikti ant kiekvieno žingsnio, tai daugeliui rodėsi, kad tai nevykę ir kvaili žanrai, pilni melų ir neturintys jokios meninės vertės.

Kuomet kažkas idealizuojama, reikalaujama „išsaugoti“ ar „atgaminti“ – reiškia, kad jau viskas, traukinys nuvažiavo – tradicija pamesta. Kaip ir visais kitais panašiais atvejais, kilęs triukšmas dėl seksualinių ir šeimyninių santykių – tai beviltiškas bandymas sulaikyti tai, kas yra neišvengiama ir tam tikras atitinkamo gyvenimo būdo ir vertybių sistemos atsisveikinimo fejerverkas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų