Dažnas lietuvis žino, kad apsilankymo kaimyninėje Baltarusijoje formalumai gali trukti kur kas ilgiau nei, tarkime, reikiamų dokumentų kelionei į tolimąjį Tailandą sutvarkymas. Ir nors vos už kelių dešimčių kilometrų nuo sostinės esantys gražūs kaimynų miestukai, atrodytų, yra pasiekiami ranka, norintiems ten pasisvečiuoti, teks apsišarvuoti kantrybe ir kruopščiai paisyti itin griežtų sienos kirtimo taisyklių.
Bet verta vargti pildant net kelių lapų informacines anketas ir kelias valandas laukti automobilių eilėje pasienyje, mat šiandien Baltarusija yra šalis, stovinti ant didžiųjų pokyčių slenksčio. Atvykus jus pasveikins svetingai ranką tiesiantis Vladimiras Iljyčius Leninas, bet miesto gatvėse kalbinti žmonės drąsiai kalba apie tai, kokią šalį norėtų matyti ir kokią ją kurią. Kaip tai seksis padaryti, parodys laikas.
Be bendros istorinės praeities, folkloro ir kaimyniškos meilės, lietuviai su baltarusiais turi ir dar vieną bendrą ir šiuo metu labai aktualią temą – tai atominių elekrinių statyba. Po rengto referendumo lietuviai aiškiai pasakė „ne“ atominės jėgainės statybai, bet kaimyninėje Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje plušama atsiraitojus rankoves. Jei Kaliningrado srityje kol kas naujos AE statybos kiek pristabdytos, tai Baltarusijos teritorijoje esančiame Astrave – pats statybų įkarštis.
Tuo galėjo įstinkinti ir naujienų portalo Balsas.lt žurnalistai, apsilankę „atominiu“ miestu netrukus tapsiančiame „Astrave“.
„Atominis rojus“ jau netrukus
Pats Astravo miestas atvykėlius pasitinka puikiai sutvarkytomis gatvėmis ir prižiūrėtais gėlynais, tačiau ne visi astraviškiai džiaugiasi būsima AE. Astravo bendruomenė pasidalijusi į dvi stovyklas – vieni yra kategoriškai prieš elektrinės statybas, o kiti tikisi, kad tai sukurs ekonominį rojų vietiniams.
Naujoji AE – Vilniaus pašonėje Naujoji AE turėtų išdygti 25 nuo Lietuvos sienos ir 53 km nuo mūsų sostinės Vilniaus, kuriame šiuo metu gyvena daugiau nei pusę milijono gyventojų. Ir nors lietuviai tokia kaimynyste, švelniai tariant, nėra patenkinti, anot Baltarusijos energetikos specialistų, planuojamos statybos nepažeidžia jokių ES nustatytų AE statybos reglamentų.
Vienas iš geležinių argumentų baltarusių yra tai, kad Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Belgijoje yra net kelios jėgainės, kurios yra pasienyje bei didelių miestų kaimynystėje. Būsimoje AE nuo Astravo miesto yra nutolusi apie dvidešimt kilometrų.
Tiesa, pačiame Astrave jau kyla naujas gyvenamųjų namų rajonas, kuriame įsikurs elektrinės darbuotojai. Šiuo metu AE statybos aikštelėje 1,5 tūkst. darbuotojų, dar trys šimtai darbuojasi gyvenamųjų namų statybos aikštelėje. „Kitais metais planuojama čia įdarbinti apie tris tūkstančius žmonių, o 2017-2018 metais, kai bus montuojami elektrinės reaktoriai, čia dirbs apie 8-9 tūkst. žmonių“, - kalbėjo vyriausiasis AE Kapitalinės statybos valdybos inžinierius Aleksandras Pozdniakovas.
Reaktorių gali būti daugiau nei du AE statybos bazė užima 200 hektarų plotą ir dar antra tiek užims pati elektrinė, kurioje bus sumontuoti du reaktoriai. Lietuvos žurnalistams paprašius pakomentuoti anksčiau Baltarusijos prezidento Aleksando Lukašenkos viešai pasakytą teiginį, kad reaktorių elektrinėje ateityje gali būti sumontuota ir daugiau, elektrinės statytojai tiesiai atsakyti į šį klausimą nepanoro. „Dabar mes statome du reaktorius, o ateityje – bus matyti“, - teigė vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas Vladimiras Gorinas. Astravo AE statybų kaina – 10 mlrd. JAV dolerių.
Misija – pragyventi už 300 litų
Vaisių kioskelyje dirbanti Marija apie gyvenimą Baltarusijoje kalbėjo optimistiškai. Paklausta apie tai, ar lyginant atlyginimus ir kainas pavyksta pragyventi, sakė: „Kol kas negaliu sakyti, kad labai alkstame. Daugiau dirbsi – daugiau ir uždirbsi. Nedarbo Astrave nėra – kas tikrai darbo ieško – randa.“
Kita miesto gatvėje sutikta ir vardo Balsas.lt žurnalistams nepanorusi pasakyti pašnekovė sakė, kad jei AE Astrave statoma, vadinasi jos reikia: „Jei tai daroma, vadinasi, mūsų vyriausybei to reikia, tuomet to reikia ir mums. Mes laukiame naujų darbo vietų, juk žmonės nori ir gali dirbti.“
Moteris teigė, kad darbo rinkoje atsigavimas jau dabar jaučiamas. Kaip teigia elektrinės statytojai, šiuo metu AE statybos aikštelėje darbuojasi apie 1,5 tūkst. darbininkų, o ateityje planuojama, kad elektrinėje dirbs 8 tūkst. darbininkų. Vietinė valdžia jau spėjo pasigirti, kad kvalifikuotų AE darbuotojų atlyginimai sieks iki 3,5 tūkst. litų. Kalbinta moteris prasitarė, kad AE statybos gerokai paveikė ir vietinių gyventojų atlyginimus – jie sumažėjo.
Pašnekovė teigianti, kad veikiausiai mažinamas finansavimas kitose valstybinio sektoriaus srityse ir kaupiamos lėšos statybai. „Niekas mums nieko nepaaiškino, atlyginimai tiesiog sumažėjo, mums sakoma, kad sovietmetis baigėsi. Kokie čia atlyginimai, pasidomėkite, kiek iš tiesų uždirba mokytojas. Mokyklos virėjos atlyginimas yra 1 000 400 rublių (apie 292 litai – aut. pastaba). Už tokius pinigus viena žmogus neišgyventų, o reikia vaikus išlaikyti, už komunalines paslaugas mokėti“, - situacija piktinosi pašnekovė.
Černobylis pasivijo Astrave
Yra ir kategoriškai nepritariančių AE statybai astraviškių. Viena iš jų – Galina. Tuo metu, kai 1986-ųjų gegužės pabaigoje sprogo Černobylio atominės elektrinės reaktorius Ukrainoje, visa jos šeima gyveno Pripetėje. ,,Aš iš tos zonos čia atvažiavau. Mes iš ten atbėgome į Astravą po avarijos. Namas prapuolė, viskas, kas buvo užgyventa, prapuolė. Atvažiavome be nieko, kaip stovime. Teko viską pradėti nuo nulio“, - pasakojo ji balsas.lt žurnalistams, atvykusiems pasidomėti, kaip Baltarusijos gyventojai vertina savo šalies valdžios planus pastatyti atominę jėgainę.
Moteris su vyru, dirbusiu atominėje elektrinėje, buvo ką tik susituokę. Deja, nuo gautos apšvitos dozės, jis netrukus susirgo, greitai prarado sveikatą, o prieš trejus metus pasimirė. Dėl Černobylio tragedijos moteris neteko ir tėvų – kai jauna šeima bėgo nuo radiacijos, jie atsisakė palikti savo namus pavojingoje zonoje, todėl nuo išvykimo vieni su kitais taip nė karto ir nesusitiko. O po kelerių metų tėvai mirė. Jauna pora vaikų taip ir nesusilaukė. Todėl dabar, prisimindama, kaip atvykusi į Astravą šeima neturėjo nei drabužių pamainos, nei namų apyvokos daiktų, nes viskas, kas buvo tėvų ir jų užgyventa, liko anapus ribos - namuose, kurie iš kadaise jaukių tapo mirtinai pavojingi, Galina su neslepiama nuoskauda sakė dabar likusi visai viena. O Černobylis, nuo kurio jie bėgo 1986-aisiais, ją pasivijo čia. Net keliomis prasmėmis.
