REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Atrodo, kad augant Lietuvos ekonomikai priėjome vieną gana netikėtą ribą - investuotojams apsimoka griauti senus pastatus vien tam, kad išlaisvintų sklypus eiliniam “statau ir parduodu” ciklui. Nuo sovietinės epochos tam tikrą laimėjimą pasiekėme - griauti senamiesčio beveik niekam nekyla ranka. Tačiau XX amžiaus antrosios pusės architektūrai kyla rimtas pavojus.

REKLAMA
REKLAMA

“Žalgirio” baseinas Vilniuje išnyko meistriškai išvengus bet kokios visuomeninės diskusijos. Ginantis nuo tokios praktikos, tenka bandyti užbėgti jai už akių. Šįkart jau aidi “pijarinės” Sporto rūmų teritorijos “paruošimo” kanonados. Todėl, kol dar nevėlu, visuomenei reikėtų pačiai išsiaiškinti, kokia gi šio architektūros kūrinio vertė ir kas leistina su juo daryti.

REKLAMA

Kadangi Sporto rūmų (1971 m.) autoriai (Zigmantas Liandzbergis, Jonas Kriukelis, Eduardas Chlomauskas) jau negali apginti savo kūrinio, nutarėme paieškoti objektyvaus architektūros eksperto. Tam tikro požiūrio iš šalies. Taigi skaitytojų dėmesiui - pokalbis su pasaulio architektūros metru iš Romos, lietuvių kilmės italų architektu Massimilianu Fuksu.

Žinau, kad pakankamai gerai susipažinote su Vilniaus architektūra. Kokį įspūdį jums paliko Sporto rūmai?

REKLAMA
REKLAMA

Tai palyginti artimos praeities dalis. Iš tiesų nemažai senų pastatų atrodo elementarūs ir įprasti, tačiau kai kuriuose objektuose ryškiai akcentuotos simboliškos, embleminės praeities idėjos. Manau, kad Vilniaus sporto rūmai - vienas geriausių Lietuvoje tokios sėkmės pavyzdžių. Istorija ne visuomet būna graži. Vis dėlto architektūra neturi bijoti jos sąžiningai atspindėti.

Reikia pripažinti, kad esama įvairių skonių, galima įvairiai suvokti, kas vyko vienu ar kitu istoriniu periodu. Taigi Sporto rūmus išskiria originali, įdomi konstrukcinė sistema, pastatymo būdas, taip pat išskirtinė vieta. Kodėl ši vieta turėtų prarasti šį objektą?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Objektas labai įdomus ir mastelio požiūriu - panašu į tai, ką mes Italijoje statėme prie Mussolini, - kaip ir sovietmečiu, siekiant parodyti tam tikrą galią ir ideologiją. Dabartiniais laikais ideologija nebėra tiek svarbi. Tačiau po kurio laiko įsitikinsime, kad tai yra savitas praeities indėlis.

Romoje nemaža pastatų, iškilusių iš Mussolini valdymo laikotarpio. Mes jų negriauname - tai mūsų praeities dalis, o dažnai - ir labai gera architektūra. Kaip ir Vilniaus sporto rūmai. Mano manymu, tai labiausiai tarptautinę dvasią atitinkantis šio laikotarpio Vilniaus pastatas.

REKLAMA

Vienas iš svarbių architektūros aspektų yra stilius. Kokį stilių, jūsų nuomone, reprezentuoja Vilniaus sporto rūmai?

Tai siejasi su brutalizmu, su tarptautine brutalizmo kultūra. Man regis, iš praeities mes turime išsaugoti bent kai kuriuos tokius įdomius objektus. Vis dėlto žvelgiant į ateitį nereikėtų galvoti apie stilius. Stilius - tai praeities koncepcija. Dabar kur kas svarbesnės globalizacijos perspektyvos. Nėra stilių - lietuviško, vokiško ar amerikietiško. Manau, dabartiniame kelyje svarbiau komunikacija, bendravimas tarp daugelio architektų, ryšiai tarp daugelio pasaulio kultūrų. Nereikėtų gailėtis, jei prarandame truputį tapatybės, įdiegdami kai kurias globalias idėjas, atneštas, tarkim, kinų, pietų amerikiečių ar afrikiečių. Mes turime būti šio tūkstantmečio architektais, investuotojais ir valdytojais.

REKLAMA

Kaip jums atrodo, ar galima sovietinio laikotarpio Lietuvos architektūrą laikyti Europos architektūros tradicijos dalimi? Ir ar galima Vilniaus sporto rūmus lyginti su kitais panašiais objektais?

Manyčiau, architektūra nėra tokia skirtinga, kaip galėtų pasirodyti. Prancūzijoje esama nemažai pastatų, kurie smarkiai panašūs į sovietinius, su panašiu autoritarizmo, totalitarizmo atspalviu. Be abejo, 7-8-asis dešimtmetis kiek skyrėsi nuo stalinizmo. Pastarojo laikotarpio architektūroje pernelyg akivaizdžiai išreikštas totalitarizmas - tiesiog jaučiamas Stalino buvimas visur. O Sporto rūmai - daugiau tarptautinis pastatas. Betono naudojimas, brutalizmas yra viena iš pamatinių XX amžiaus Europos kultūros dalių. Mano manymu, Vilniaus sporto rūmai - europietiškas pastatas ir jo architektai nebuvo nutolę nuo Europos kultūros konteksto.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lyginant galima paminėti pirmuosius Jameso Stirlingo pastatus, nors šie 7-8-ojo dešimtmečio objektai nėra pernelyg įspūdingi. Taip pat galima rasti sąsajų ir su Rusijos meno muziejumi Maskvoje, su objektais, kuriuos galima pamatyti Paryžiuje, kai kuriuose Prancūzijos priemiesčiuose. Tai betoniniai, atsparūs, išraiškingos plastikos objektai.

Prašom palyginti Lietuvos ir kitų buvusių sovietinio bloko šalių architektūrą.

Nelengva užduotis... Manau, kad kitur būta daugiau sovietinės įtakos nei Vilniuje. Sakyčiau, Lietuvoje architektūra tam tikra prasme buvo pozityviai konservatyvesnė. Svarbų vaidmenį vaidino kraštovaizdžio identitetas, urbanistinis veidas, taip pat kalba, žmonės ir visa kita. Tad negalima lyginti su kitais kraštais, kur aiškiau jautėsi Maskvos įtaka. Maskva, be abejonės, norėjo įsodinti Lietuvą į savo valtį, tačiau iš esmės Lietuvai architektūrine prasme pavyko likti nepriklausomai.

REKLAMA

Kaip pakomentuotumėte nuomonę, esą sovietmečio architektūra galinti būti įdomi tiktai užsieniečiams - kaip egzotika, o Lietuvos gyventojams neturinti jokios reikšmės?

Būtina galvoti, kaip tokio pobūdžio architektūrai surasti naujus naudotojus. Pastatas negali būti paminklu. Nemanau, kad architektūra gali išgyventi tik kaip paminklas. Ji gali likti įdomi ir kaip paminklas, tačiau su naudotojais, su viduje būnančiais žmonėmis. Tad reikia rasti naują paskirtį. Galbūt valdžia turėtų įdėti pinigų, kad suteiktų objektui naują užduotį, naują prasmę.

REKLAMA

Man, kaip užsieniečiui, atrodo, kad Vilniaus sporto rūmai galėtų būti skirti Europos reikalams, panaudoti Europos ir Lietuvos valdžios struktūroms. Mano manymu, itin svarbi yra komunikacija. Ateityje didės Europos Sąjungos reikšmė, prireiks naujų erdvių. Kodėl šio pastato nepanaudojus Europos reikalams? Tai galėtų būti europietiška erdvė. Būtų įdomu - tai visiškai kontrastuotų su Tarybų Sąjungos idėja. Pastatas gali išlaikyti tokį pasikeitimą, tapti visiškai kitoks.

Ką atsakytumėte į argumentą, kad sovietmečio architektūra esą buvusi politiškai angažuota ir kaip svetimos jėgos simbolis ji esanti nereikalinga šiuolaikinei Lietuvai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Manau, žinote, kad Italijoje nemaža pastatų, pilių, kurias pastatė prancūzai ar ispanai, kai jie valdė mūsų šalį. Bet mes nesiruošiame viso to nugriauti. Svarbu ne savininkas, ne tuo metu dominavusi jėga. Manyčiau, svarbiausia yra pamatyti, suprasti, ar pastatas įdomus - tada mes jį “laikome”, ar nieko vertas - tada “išmetame” lauk.

Jei grįšime prie Sporto rūmų - manau, kad tai įdomus objektas. Tai nebėra simbolinis pastatas, bet jis vis tiek architektūriškai įdomus. Tai architektūra, kuri tiesiog padeda suprasti buvusią epochą. Nesaugojant šių pastatų gali atsitikti taip, kad liks tik senosios praeities ir šiuolaikiniai objektai. O viduryje liks XX amžiaus tuštuma. Tai būtų ir juokinga, ir liūdna. Žinoma, nereiškia, kad turi būti specialiai renkami sovietinio laikotarpio pastatai. Tiesiog tai miesto dalis.

REKLAMA

Kaip manote, ar sovietmečio architektūra išliks architektūrine, istorine vertybe ir vėliau?

Be jokios abejonės. Prieš keletą mėnesių buvau Maskvoje. Ten taip pat kovojau, kad būtų išsaugoti kai kurie sovietmečio pastatai, nes norima sunaikinti visus meto pastatus. Tai visiškas pamišimas. Tiesa, yra keletas intelektualų, kurie siekia išsaugoti įdomiausius pastatus. Manau, šio periodo statinių vertės reikia žiūrėti visų pirma pagal architektūrą, ir tik po to prisiminti, kokios jėgos juos pastatė. Pastatyti Koliziejų liepė Romos imperatorius. Žinoma, kad jis buvo tironas, tačiau šiandien nėra taip labai svarbu. Pats Koliziejus kur kas įdomesnis nei imperatorius. Galima sakyti, kad architektūra turi pakankamai galios, kad galėtų pasipriešinti istorijai.

REKLAMA

Ar Italijoje būna panašių problemų su XX amžiaus vidurio ir antrosios pusės architektūra?

Taip, tačiau mes stengiamės išlaikyti daugelį 6-7-ojo dešimtmečio pastatų. Dabar Vakarų Europoje ryški nauja tendencija - saugoti po Antrojo pasaulinio karo pastatytus objektus. Šio laikotarpio architektūra tampa tikra mūsų šalies vertybe. Pavyzdžiui, mes dabar restauruojame - pabrėžiu - restauruojame Pirelli bokštą Milane. Ir tai ne senovinis, o 6-ojo dešimtmečio pastatas. Visuomenė priima šį pastatą kaip to meto mūsų architektūros šedevrą.

Manau, kad dabar tai jau bendros visos Europos vertybės. O jūs dabar taip pat esate Europos dalimi...

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vaidas Petrulis

“Statybų pilotas”

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų