Naujosios Vyriausybės programa, Lietuvos 2004-2007 m. konvergencijos programa, struktūrinių fondų lėšų panaudojimo klausimai ir t.t. - praktiškai kiekvienas didesnis valdžios ekonominės politikos veiksmas šiandien suvedamas į diskusijas apie mokesčių didinimą.
Dėmesį mokesčiams dar pakursto žiniasklaida, be gailesčio nukarpydama daugelį kitų svarbių šalies ekonominės politikos klausimų.
Visa tai primena anų laikų anekdotą. Politinės informacijos valandėlėje karininkas klausia kareivio, ką šis galvoja, kai mato plytą. Užuot kaip dera atsakęs, kad galvoja apie didžiąsias komunizmo statybas, šis atpylė, jog apie moteris. “Kodėl?” nustėro karininkas. “Tai kad aš visada apie jas galvoju”.
Taip ir su mūsiškiu ekonominės politikos diskursu. Jei kas palietė mokesčių klausimą, tai susilauks visuotino dėmesio. Ir pritarimo - jei siūlys mokesčius mažinti, arba pasmerkimo - jei to nepadarys.
Bet tokios vulgarios pseudodiskusijos bergždumas tampa akivaizdus. Juk negalima metai iš metų vieniems teigti, kad mokesčių valstybė gauna per mažai, o kitiems - kad mokesčių valstybė ima per daug.
Bergždumas dar pusė bėdos. Kai nėra jokio susikalbėjimo, abi pusės pasijunta visiškai laisvos. “Ką su jais beprasidėsi”, - pasako sau ir vieni, ir kiti. Taip ir liekame visoje Lietuvoje išsiskirstę - vieni toliau murma sau įprastines mantras apie mokesčių žalą, kiti daro taip, kaip sutarė nedideliame kabinete.
Kalbėti apie mokesčių sumažinimą yra truputį per vėlu. Vyriausybė, kurią suformavo mūsų rūpestingai ir uoliai išrinkti Seimo nariai, jau įsipareigojo 2005-2007 metais “patobulinti” mokesčius. Vargu ar šitą bendrą nuostatą kas nors gali pakeisti - juk išlaidų įsipareigojimai kyla kaip ant mielių.
Pirma, reikia didinti išlaidas investicijoms - nes tik taip gaunami ES biudžeto pinigai, liūto dalimi finansuojantys tas investicijas. Antra, reikia toliau mokėti kompensacijas už nekilnojamąjį turtą ir išmokėti atkurtas santaupas. Trečia, kol kas didėja dotacijos socialinio draudimo biudžetui, kuris šiame laikotarpyje, ėmus veikti pensijų reformai, praranda jam būtinas lėšas einamosioms pensijoms išmokėti. Ketvirta, didinama parama ūkininkams iš nacionalinių šaltinių (papildydama Bendrijos tik dalimi mokamas tiesiogines išmokas Lietuva savo lėšomis pakels tą dalį 2005 m. iki 60 proc. ES tiesioginių išmokų vidurkio).
O čia dar mokestinės įplaukos sumažėja - metų viduryje bus panaikintas kelių mokestis, atsirado įvairių gyventojų pajamų mokesčio lengvatų, liberalizuota - su nemažais nuostoliais, žinoma, PVM importo prekėms surinkimo tvarka.
Iš ES gaunamos lėšos biudžetą pereina tik tranzitu; tiesiogiai jas gauna ir jomis džiaugiasi ekonomika, o ne valstybės biudžetas.
Todėl Vyriausybė savo Konvergencijos programoje ir rašo - įvesim turto mokestį gyventojams, taip pat “su transporto priemonėmis susietą mokestį”, padidinsim turto mokestį įmonėms.
Vyriausybės duomenimis, 2003 metais vien iš mokesčių nacionalinis biudžetas surinko 19,9 proc. BVP dydžio sumą, o jau 2005 m. numato gauti 20,4 proc. BVP (2006 m. ši dalis jau žada nesikeisti, o 2007 m. tapti 20,5 proc.). Be socialinio draudimo įmokų.
Valstybinė mokesčių inspekcija paskelbė, kad jos užsakymu atliktos apklausos rodo, kad sąžiningai ir laiku mokesčius moka 93 proc. įmonių ir gyventojų. Likusius 7 proc. inspekcija sučiumpa už rankos ir “paprašo” taip pat sumokėti. Taigi proporcija nėra itin gėdinga.
Visuomenėje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad jei nulipom nuo medžių ir geidžiam civilizuoto gyvenimo, tai mokesčių neišvengsim.
Visas klausimas - kiek jų ir kaip ta bendra pareiga paskirstyta.
Apie “kiek” Lietuvoje daug šnekėti neišeis - bendra mokesčių našta mūsų valstybėje palyginti saikinga ir apie apmokestinimo lygio mažinimą kalbėti galima tik teorinėse pratybose.
Bet apie “kaip”, t.y. apie mokesčių paskirstymo politiką, jau yra kas diskutuoti.
Pirma, mokesčius Lietuvoje moka palyginti mažiau žmonių nei daugelyje kitų valstybių - nes turime daug silpnutėlių ūkininkų, didžiulę armiją patentininkų, porą divizijų bedarbių, nemenką šešėlinę ekonomiką ir šiek tiek “apsukrių”, kaip jie save vis dar vadina, mažiukų ir ne tik verslininkų. Klausimą - “ar imti mokesčius tik iš tų, kurie sąžiningai rodo savo pajamas, ar iš visų gaunančių pajamas”, mūsų Vyriausybės tebesprendžia su kūdikišku bejėgiškumu.
Antra, didžiausius mokesčius Lietuvoje moka tie, kurie tyli. Jei jūs dirbdamas samdomąjį darbą uždirbote šimtu litų daugiau nei tie neapmokestinami 290 litų - valdžia mokesčiais pasiims 33 litus. Bet jei gavote tą šimtinę kaip dividendus (nes išsikasėte senelės paslėptą lobį, investavote jį į akcijas ir štai - pinigėliai plaukia) - tai tada valdžia bus švelnesnė, paims tik 15 proc. O jei tiesiog sukrovėte tai, ką negalite suvartoti, į banką ir gaunate palūkanas - tai už tokias pajamas išvis nereikia mokėti jokių mokesčių.
Kitaip tariant, apmokestinama pagal pastangas išgyventi. Jei tau sunkiai einasi, lobio neišsikasei ar kitaip stambiau pinigų nesutelkei, prakaituoji samdydamasis - tai mokėk daugiausiai. Jei pinigai eina į rankas lengviau, nes turi jų daugėliau ir tau jau pinigai daro pinigus - tai iš tavęs mažesni mokesčiai.
Juk tikriausiai žinote socialdemokratų (na, ne visų) nuostatą: jei kas neturtingas - tai tas kvailas ir į Seimą neturi būti renkamas, nes bus potencialus kyšininkas.
Net TVF neteko kantrybės ir savo išvadoje, parašytoje apsilankius Lietuvoje pereitų metų gruodžio mėnesį, konstatavo “atviru tekstu”: “[gyventojų pajamų] mokesčio struktūra gali leisti progresyvumą - taip, kad labiau pasiturintieji mokėtų pagal didesnius mokesčio tarifus”.
Todėl ir išvada: bendras mokesčių lygis nėra pats svarbiausias dalykas Lietuvoje. Daug svarbesnis klausimas yra apie tai, kaip tie mokesčiai paskirstyti įvairiems ūkio dalyviams ir kaip jais surenkamos lėšos išleidžiamos. Mokesčių tematikoje seniai laikas pereiti prie, pirma, apmokestinimo teisingumo ir, antra, valstybės išlaidų skaidrumo ir pagrįstumo reikalų.
