Didžiausia kliūtis geriems Lietuvos ir Rusijos santykiams yra ne abiejų šalių valdžios užsispyrimas ar skirtingas požiūris į demokratiją. Ir net ne Jungtinės Valstijos, kurias įprasta kaltinti dėl visų pasaulio bėdų. Labiausiai Lietuvą ir Rusiją skiria kardinaliai priešingos istorinių įvykių interpretacijos.
Tokios mintys kyla perskaičius rusiškame žurnale „Meždunarodnaja žiznj“ išspausdintą Aleksandro Fomenkos straipsnį „Rytų Baltijos šalys kaip Rusijos problema“.
Pamokėlė rusų diplomatams
Prieš aptariant šio straipsnio turinį, reikia pasakyti keletą žodžių apie patį žurnalą „Meždunarodnaja žiznj“, leidžiamą nuo 1954 metų. Jį galima laikyti oficialiu Rusijos užsienio reikalų ministerijos ruporu, nes į redaktorių tarybą yra įtraukti visi aukščiausias pareigas užimantys Rusijos diplomatai, pradedant užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu ir baigiant nuolatiniu atstovu Jungtinėse Tautose Vitalijumi Čiurkinu.
Patys rusai lygina „Meždunarodnaja žiznj“ su įtakingu JAV leidžiamu žurnalu „Foreign Affairs“. Abiem leidiniams būdinga tai, kad juose spausdinami ne grynai akademiniai straipsniai, o su politikos formavimu sietini rašiniai. Be to, tarp straipsnių autorių dažnai pasitaiko ir politikos praktikų, įskaitant aukščiausius valstybių vadovus, pavardžių.
Žurnalo „Meždunarodnaja žiznj“ skaitytojus galima skirstyti į du pagrindinius segmentus. Pirma, leidinys skirtas Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto (MGIMO) studentams, būsimiems Rusijos diplomatams. Antra, angliška šio žurnalo versija „International Affairs“, kurią platina JAV bendrovė „East View Information Services“, siekia supažindinti užsienio skaitytojus su Rusijos požiūriu į aktualius tarptautinės politikos klausimus. Turbūt net nereikia sakyti, kad tokiame žurnale spausdinami tik „ideologiškai teisingi“ straipsniai, atitinkantys oficialiąją Maskvos liniją. Ir štai šiame leidinyje pasirodė A. Fomenkos straipsnis, kuriame pasakojama ir komentuojama Baltijos šalių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) istorija nuo XI a. iki šių dienų. Svarbiausia yra tai, kad šis straipsnis galbūt formuos būsimųjų Rusijos diplomatų supratimą apie regiono istoriją.
Iškraipyta Baltijos šalių istorija
Šiek tiek rašytojas ir šiek tiek politikas A. Fomenka straipsnio pradžioje pareiškia, kad rusai turi kur kas daugiau argumentų bet kokiame istoriniame ginče su „naujaisiais europiečiais“ iš Baltijos šalių. Toliau autorius savaip lanksto Baltijos šalių istorijos lapą, palikdamas daug aštrių kampų.
Skaitydami straipsnį sužinome „įdomių“ dalykų. Pavyzdžiui, kad XVIII a. pabaigos Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimai vyko laikantis demokratinių procedūrų. Autoriaus teigimu, šie padalijimai istoriniu ir teisiniu požiūriu labiau pateisinami negu šiuolaikinis Serbijos padalijimas atplėšiant Kosovo provinciją.
A. Fomenka savo straipsnyje taip pat paaiškina, kad 1830 ir 1863 m. lenkai ir lietuviai prieš carinę valdžia sukilo dėl to, kad ši buvusi labai jau liberali, palyginti su Prūsija (kuri irgi buvo atsirėžusi gabalą buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės).
Ypač „įdomiai“ autorius interpretuoja nepriklausomų Baltijos respublikų susikūrimą po Pirmojo pasaulinio karo. Pasirodo, estų, latvių ir lietuvių noras atsiskirti nuo Rusijos ir siekti nepriklausomybės buvo susijęs „beveik išskirtinai“ su bolševikų baime. Kitaip tariant, A. Fomenka tikina, kad Baltijos šalys savo valstybingumą sukūrė tik todėl, kad jautėsi nepajėgsiančios priešintis bolševikams visos Rusijos imperijos mastu.
Straipsnyje galima aptikti ir dar keletą istorinių „perliukų“. Pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusį Molotovo–Ribentropo paktą A. Fomenka be jokios ironijos vadina „to meto diplomatijos šedevru“. Be to, autorius nuolat pabrėžia abejonę dėl Baltijos šalių priklausymo Europos Sąjungai, vadindamas jas visateisėmis narėmis kabutėse.
Kaip „pribaltai“ virto vergvaldžiais
Savaip „išlankstęs“ Baltijos šalių istoriją A. Fomenka savo straipsnyje ima šmeižti estų, latvių ir lietuvių tautas. Jis įrodinėja, kad nepriklausomybės periodus šios pagrindinės tautos tradiciškai išnaudodavo etniniams valymams.
Pasak autoriaus, tarpukariu nuo „pribaltų“ labiausiai nukentėjo Baltijos šalyse gyvenę vokiečiai, nes po žemės reformų jie neteko savo valdų. O subyrėjus Sovietų Sąjungai estai, latviai ir lietuviai esą ėmė engti šiose šalyse gyvenančius etninius rusus.
A. Fomenka tvirtina, kad „pribaltai“ taip elgiasi kamuojami kompleksų. Jie esą stengiasi kenkti kultūriniu atžvilgiu pranašesnėms tautoms – vokiečiams ir rusams. A. Fomenkos manymu, estus, latvius ir lietuvius kamuoja savotiškas vergo sindromas: laisvę atgavęs vergas vergvaldžiu tampa lengviau negu laisvu piliečiu.
Pavojingas demagogijos virusas
Skirtingos istorinės interpretacijos turi teisę egzistuoti. Natūralu, kad visos tautos yra linkusios pasakoti savo istoriją sutirštintomis spalvomis, kai ką pagražindamos, kai ką nutylėdamos. Bet tam ir reikalingi istorikai, kad tyrinėtų, kur yra ribos tarp patriotiniam ugdymui skirtų mitų ir objektyvių istorinių faktų.
Aptartasis A. Fomenkos rašinys negali būti laikomas istorikų diskusijos dalimi. Jis panašesnis į kaimynines tautas žeminančią pseudomokslinę propagandą. A. Fomenkos straipsnyje estai, latviai ir lietuviai vaizduojami kaip visiškai necivilizuotos tautos, negerbiančios žmogaus teisių. Tarp „pribaltų“ autoriaus simpatijų ir pagyrimų nusipelno tik vienintelės sovietinio kino, literatūros ir scenos žvaigždės, nesistengiančios atsiriboti nuo Maskvos.
Kiekvienos vyriausybės pareiga turėtų būti slopinti tokias tautinę neapykantą kurstančias istorijos interpretacijas. Todėl tenka tik apgailestauti, kad A. Fomenkos straipsnis buvo išspausdintas su Rusijos užsienio reikalų ministerijos palaiminimu.
Deja, reikia pripažinti, kad ir į Lietuvos viešąją erdvę kartais prasismelkia nepagrįstas rusų, kaip barbarų tautos, vaizdinys. Ypač tai krinta į akis skaitant anoniminius komentarus internete.
Su svetima (ir todėl bloga) demagogija neverta kovoti skleidžiant savo (ir todėl gerą) demagogiją. Tai sakinys, kurį, kad ir kaip būtų paradoksalu, galima rasti tame pačiame A. Fomenkos straipsnyje. Nors pats autorius šią išmintingą mintį pamiršta jau kitoje pastraipoje, telieka tikėtis, kad kaip tik ja, o ne straipsnyje pateikta istorine „tiesa“, vadovausis būsimi Rusijos diplomatai. Taip pat telieka tikėtis, kad kritikuodamas Kremlių nė vienas lietuvis neims demonizuoti visos rusų tautos.
Povilas Žielys
