REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dar anksčiau skaitydamas liudijimus apie Sokratą esu pastebėjęs, jog šis atėnietis, šlovingas senovės vyras, tokios disciplinos kaip etika pradininkas dorovės teorijos plėtotėje dažniausiai operuodavo drąsos ir teisingumo pavyzdžiais, taigi jam, yra pagrindas taip manyti, visų pirma rūpėjo atskleisti šias dorybes nurodančių sąvokų turinį. Kartas nuo karto vis pagalvodavau, jog tokiam dėmesio fokusavimui, prioritetų išryškinimui ne mažos reikšmės turėjo rūsčios, karo žygių išbandymams įpareigojančios epochos ypatybės. Kita vertus, tas pats Sokratas labai aiškiai pažymi, jog drąsa taikos metu yra ne mažiau reikalinga kaip karo žygiuose.

REKLAMA
REKLAMA

Prie Sokrato pavyzdžio, regis, turėsime progą sugrįžti kiek vėliau, tuo tarpu jau dabar prisipažinsiu, jog pakalbėti apie drąsą paskatino prieškalėdinės savaitės įvykiai, o ypač plačiai nuskambėjęs, dėmesį prikaustęs, beveik visuotinio pritarimo susilaukęs Jurgos Šeduikytės poelgis apdovanojimų Vilniaus savivaldybėje metu. Kita vertus, kaip ir Vytautui Rubavičiui, kuris šį įvykį vertina jau kiek kitaip, man labai panašiai jaunos estrados dainininkės sukelto šurmulio eigoje pačiu keisčiausiu dalyku pasirodė dainininkės pretenzijos atstovauti elitiniam menui. Vengdamas įsivelti į painius apibrėžimus, vis tik kviečiu pabandyti įsivaizduoti tai, ką bendro gali turėti Jurgos Šeduikytės ir Algirdo Paleckio apsižodžiavimas su paradigminius meno pavyzdžius pateikusių žmonių (Alfonsas Nyka-Niliūnas, Tomas Venclova, Eimuntas Nekrošius, Šarūnas Sauka ir kt.) išpažįstamomis vertybėmis, apsisprendimais, ieškojimais. Žinoma, klausiu retoriškai, su negatyvia intonacija Kaip atrodo, kontrastas čia akivaizdus, iš tiesų bandėme įsižiūrėti į tobulai prasilenkiančių krypčių pavyzdį. Taigi neapleidžia įspūdis, jog nutikimas savivaldybėje yra tikrovės falsifikacijos atvejis, įdomus visų pirma imitacijų fenomenologijos požiūriu. Gali būti, jog čia kalbame dar ir apie beskonybės tipažą, kai bandoma prisimatuoti pernelyg didelę mažai gražiai galvutei kepurę. Tačiau išvis nustebino komentatoriai, ne kartą nurodę į šį Šeduikytės. akibrokštą kaip į drąsos etaloną. Atsipeikėkite, ponai! Simpatiškoji Jurga susilaukė liaupsių tvano (vienintelė iškilusi jai grėsmė: nenuskęsti panegirikose), į sceną krito gėlės iš visų kampų, tiek iš kairiosios, tiek iš dešiniosios pusės, reveransus rodė visi svarbiausieji galios centrai, nusilenkė pagrindiniai šiandienos gladiatoriai. Taigi, apie kokią drąsą čia kalbame? Galbūt operetės meną mes visi čia nepastebimai sumaišėme su tikrove? Galbūt čia vis tik tiksliau būtų minėti ne dorybės pavyzdį, bet vadybos sėkmę, nes ir pati Šeduikytė interviu prasitarė, jog dėl minėtojo įvykio tarėsi su savo vadybininku. Kita vertus, štai, pavyzdžiui, man atrodo, jog totalinę nesėkmę ši istorija iliustruoja taip pat ir vadybiniu požiūriu, nes kalbame čia apie popsinės vadybos atvejį, kai populiarumą siekiama užtikrinti visomis, net ir neatpažintomis priemonėmis (todėl gaunasi išties taip, jog vinį bandoma įkalti su mikroskopo pagalba). Taigi kaip labai svarbus iš tolimiausios praeities mus pasiekia Sokrato pastebėjimas, jog prieš tai, kol vieną ar kitą poelgį pavadinsime drąsiu, būtina pasiaiškinti – kas tai yra drąsa kaip tokia. Būtina pajausti ir suvokti tokios galimybės turinį, išlukštenti šio žodžio tikrovišką reljefą. Sokrato pavyzdys moko, jog nuolat būtina tikslinti žodžių reikšmes. Toks nusitaikymas į žodžio reikšmės nuolatinį patikslinimą, į sąvokos turinio visapusišką atskleidimą yra geriausias priešnuodis prieš įvairiausio plauko falsifikacijas.

REKLAMA

Tikrai nesu didelis Algirdo Paleckio gerbėjas. Ką jau padarysi, esu toks, koks esu. Kita vertus, apie tokius kaip A.Paleckis mano kaime sakoma: nei durnas, nei protingas. Tarsi ir negalima labai protingu vadinti žmogaus, kuris labai dažnai kalba kvailystes. Tačiau tas pats Paleckis kontroversiškais savo posakiais neretai įsiutina stambiausius žiniasklaidos magnatus, tokiu būdu užsitikrindamas nenuslūgstamą dėmesį ir nemokamą reklamą. Taigi ne toks jis, regis, durnas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, jeigu, tarkime, erzindamas kitus, pats išties drauge turės tokią ,,kietą skūrą“, kuri padės atlaikyti milžinišką spaudimą. Vis tik kyla klausimas, ar nepervertina politikos naujokas savo jėgų. Gali būti, jog anksčiau ar vėliau toks Paleckio pasipūtimas subliūkš, žmogus bus nuleistas su trenksmu ant žemės. Tačiau ne Paleckis kaip tam tikras žmogaus tipas čia mus domina, bet tos dūmų užtvaros, kurios siejamos su anojo vardu. Šeduikytės rankų grąžymo istorija, regis, yra įvykis iš tokių mistifikacijų serijos.

REKLAMA
REKLAMA

Kai Lietuvoje ,,užsukama“ eilinė afera, o mūsų gudručiai jau pradeda didelių pinigų dalybas, kaip taisyklė šioje situacijoje tautiečiams iškišami pompastiški reginiai su egzaltuotos retorikos elementais. Kartu padaugėja didaktikos išlydžių. Paslaptingu būdu susisiejami tokie įvykiai mūsuose nurodo vienas į kitą. Štai metai iš metų girdėjome skundus apie tai, jog trūksta keliasdešimt tūkstančių litų Čiurlionio muziejaus stogo remontui. Buvo kalbama apie apverktiną, katastrofišką padėtį, keliančią pavojų muziejau eksponatams, sunkiai dejuojama dėl lėšų trūkumo. Tačiau, žiūrėkite, su kokiu užmoju ir entuziazmu suinteresuoti asmenys prabilo apie labai savotiškos paskirties muziejaus statybą, kuri kainuotų tik kažkokius 300 milijonų litų. Lengva ranka šie milijonai yra žadami iš mūsų kišenės. Drįstantys suabejoti tokios ,,amžiaus statybos“ reikalingumu yra vadinami neūžaugomis arba menkystomis, kurios nesupranta elitinio meno. Galų gale bandoma pamažėliais įpiršti nuomonę, jog ir pats Čiurlionis yra nelyg koks atgyvena, o Lietuvos elitiniam menui esą atstovauja tie eksponatai, kuriuos ruošiasi už nemažus pinigus perleisti brangiajam muziejui mūsų tautiečiai užsienyje. Labiausiai žemina šioje situacijoje žmonių, kuriems ne kartą buvo parodyta didžiulė pagarba, požiūris į Lietuvos piliečius kaip į laukinę, neišprususią raudonodžių indėnų gentį. Tokie neva yra visi autochtonai. Būtent tokį požiūrį išduoda minėtų asmenų kalbos apie estetines vertybes ir meno pavyzdžių hierarchiją, nors, tiesą sakant, tiksliai nežinau, į ką čia labiau apeliuojama: į liaudies kvailumą ar intelektualų bailumą? Gal iš tiesų siekiama išgąsdinti visus, nepatingėjus kiekvienam naivuoliui parodyti, jog diskusijos dėl muziejaus statybos gali būti pavojingos. Esą protingas žmogus nepanorės įsivelti į tokias neaiškias diskusijas, bijos būti sugeltas širšinų spiečiaus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Toliau kitas, bet giminingas pavyzdys apie mutavusią drąsos sampratą. Galima drąsiai sakyti, jog Leonidas Donskis yra labiausiai universali, renesansiško tipo intelektualinės kultūros asmenybė Lietuvoje. Šiuo požiūriu lyginti Donskį įmanoma, regis, tik su Gintaru Beresnevičiumi. Didžiuojuosi savo karta, kuri turi tokius vėliavnešius. Tačiau, kaip atrodo man (leiskite būti subjektyviu), būtent Donskio teikiamas drąsos pavyzdys yra klaidinantis orientyras. Galima apie tokį dalyką kaip ši vyriškumo dorybė čia kalbėti todėl, jog gerbiamas Leonidas ne tik rašo vienu ar kitu klausimu, ne tik išsako savo požiūrį, bet ir skatina išpažinti pozityvias vertybes, padeda įkrauti valią tam tikra ritmika. Kita vertus, net ir pasidavus Leonido didingai sugestijai, retkarčiais pasitaikys nusivilti. Štai garsusis kultūrologas daug ir įdomiai rašo apie rusų tautos disidentus, apie susitikimų ir bendravimo su šiais drąsiais žmonėmis patirtį. Gali susidaryti įspūdis, jog kultūrologas kalba apie savo bendražygius, apie žmones, su kuriais dalijosi likimu. Įsivaizduoju, jog noro suklaidinti skaitytoją čia nėra, paprasčiausiai gyvos vaizduotės rašytojas įsijaučia ir nevalingai susitapatina. Tačiau toks retrospektyvus susitapatinimas neturi nieko bendro su liūtiškos (Leo!) drąsos puoselėjimu, šitai labiau primena nepateisinamą familiarumą.

Dar daugiau, - kaip atrodo, daug bet kuria proga kalbantis apie drąsą, ypač išaukštinęs minėtąjį Šeduikytės pasirinkimą, pats Donskis yra linkęs nerizikuoti. Žinoma, čia skaitytojas užpyks ant manęs ir primins plačiai aprašytą spaudoje atvejį, kai šis profesorius išsakė daug karčios tiesos pačiam universiteto rektoriui tiesiai į akis. Iš tiesų, laikraščiai plačiai ir iškilmingai aprašė šį įvykį, apie nutikimą su herojiniu patosu buvo skelbiama visais įmanomais ruporais. Priminsiu dabar tik tai, jog šios istorijos antiherojui rektoriui iki kadencijos pabaigos buvo likusios tik kelios savaitės. Taigi kalbame apie vargšą žmogelį, kurio dainelė jau buvo suvis sudainuota. Kita vertus, man, pavyzdžiui, ypač nesimpatiškai atrodo pats bandymas būti teatrališku spardant nudvėsusį liūtą. Šiaip ar taip, ši istorija pasakoja apie tai, jog reikia žinoti vietą ir laiką, kada saugiai galima būti drąsiu. Nesijuokiu iš to, nesišaipau. neturiu teisės, labiau dėl to liūdžiu. Siekiant tikslumo, leiskite pasakyti vienos poetės žodžiais: iš tiesų juokas smaugia mane, bet tas juokas, kurio nemoku juoktis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų