Lietuvos institucijos užsienyje atlieka svarbias funkcijas – jos ne tik reprezentuoja šalį, bet ir, veikdamos kitos šalies terpėje, perima jos veiklos modelius, šablonus, o kartais ir ne visai teigiamus įpročius. Tokių institucijų – o būtent ambasadų – veikimu ir jo trūkumais galėjo įsitikinti Briuselyje viešėjusi Lietuvos delegacija. Kelionės atgal metu patirti nemalonumai atskleidė ambasados veiklos trūkumus ir nekoordinuotumą.
Visų pirma, 31 lietuvio delegaciją sudarė įvairaus rango šalies valdininkai, teisėsaugos atstovai, meno veikėjai (pavyzdžiui, garsus kino režisierius Audrius Juzėnas, kurio juostą „Vilniaus getas“ buvo numatyta rodyti Europarlamento nariams). Tinkamas priėmimas ir pasirūpinimas atitinkamo rango asmenimis – etiketo ir pagarbos požymis.
Antra, bet kokios institucijos veikla, remiantis viešojo administravimo teorijomis, turi būti paremta efektyvumo siekiu. Na, o tą efektyvumą galima suprasti dvejopai – kaip veiksmingumą (efficacy, priemonių panaudojimo efektyvumą) arba produktyvumą (efficiency, pagamintą „produkciją“). Veiksmingumas šiuo atveju yra ne tik tai, kaip panaudojami ambasadai skiriami finansai, tačiau ir į ją besikreipiančiųjų pasitenkinimas suteiktomis paslaugomis.
Formaliai apibrėžtas ambasadų, kaip diplomatinių atstovybių, tikslas – atstovauti valstybei, palaikyti su ja oficialius santykius ir vykdyti užsienio politikos uždavinius. Funkcijų priskaičiuojama daug ir įvairių – derėtis su valstybės Vyriausybe; ginti valstybės, jos piliečių, įmonių, kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus; teisėtais būdais rinkti ir perduoti Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie valstybės politinį, ekonominį gyvenimą bei įvykius; skatinti draugiškus santykius ir bendradarbiavimą įvairiose srityse (pvz., ekonomikos, kultūros, mokslo); užsiimti valstybės „reklama“ – platinti informaciją apie valstybę, jos papročius, kultūrą, ekonomiką, politiką.
Savaime suprantama, kad Lietuvos atstovybė užsienyje turi sąlyginai ribotas galimybes – pavyzdžiui, negali teikti banko ar pašto paslaugų, skolinti pinigų, apmokėti besikreipiančiojo sąskaitų, tarpininkauti dėl įsidarbinimo, atlikti nusikaltimo tyrimo ir panašiai. Ambasada gali (ir jums pageidaujant, privalo!) nelaimės atveju susisiekti su policija ar sveikatos priežiūros tarnybomis, informuoti apie organizacijas, galinčias suteikti materialinę ar finansinę pagalbą.
Lietuvių delegacija šiuo atveju į ambasadą kreipėsi dėl dviejų dalykų – galimybės balsuoti, jei nespės grįžti į Lietuvą iki Seimo rinkimų, ir techninės pagalbos transporto priemonei. Keistokai nuskambėjo ambasados darbuotojų pareiškimas, jog greitkelyje įstrigusių ir jau kelias valandas lūkuriuojančių lietuvių asmens duomenis reikėjo pranešti iš anksto. Vėliau patikslinta, kad juos galima perduoti ir elektroniniu paštu.
Lietuvos ambasados Briuselyje teigimu, informacija dėl galimybės remontuoti autobusą buvo suteikta. Tačiau tuo „bendradarbiavimas“ ir baigėsi. Aukšto rango Briuselio svečius išgelbėjo Lietuvos nuolatinės atstovybės ES darbuotojai. Jiems, skirtingai nei diplomatinei atstovybei, pakako sužinoti žmonių, įstrigusių kelyje, skaičių, ir bemat jų paimti buvo išsiųsti mikroautobusai.
Žinoma, dėl tokios susidariusios padėties galima kaltinti žmogiškąjį faktorių – nepakankamus profesinius įgūdžius, nuolat eskaluojamą institucinį sustabarėjimą, nerangumą ir lėtapėdiškumą. Pasirodo, jis egzistuoja ne tik Lietuvoje esančiose valstybinėse institucijose, bet ir užsienio atstovybėse, kuriose, kaip įprasta manyti, veiklos efektyvumui kelią palengvina statusas ir mažesnis darbuotojų skaičius.
Tačiau ką gi byloja faktai, kai šioje situacijoje greitą ir profesionalų sprendimą pasiūlo būtent su ta organizacija, kuri nuolat kaltinama pernelyg dideliu biurokratiškumu ir sraigės spartumo apsisukimais – Europos Sąjunga – politiškai susijusi įstaiga?.. Ar tik nuolatinė Lietuvos atstovybė ES į savo uždavinį – „ES institucijose atstovauti ir ginti Lietuvos Respublikos, jos piliečių, verslo ir kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus” – nežvelgia atsakingiau?
Tai retorinis klausimas, tačiau svarbus. Neneigtinas faktas, jog mūsų šalies ambasados užsienyje atlieka (ar turėtų atlikti) svarbų svetur apsistojusių lietuvių būrimo darbą, savotišką „socialinių klijų“ funkciją. Štai D. Britanijos Lietuvos ambasados darbuotojos Rasmos Ramoškaitės teigimu, ambasada daug dėmesio kreipė į išeivių skatinimą balsuoti Seimo rinkimuose. Surengta netradicinė akcija „Kur jūsų rankos?“, kurios tikslai – skatinti lietuvių norą balsuoti ir informuoti, kaip tai padaryti. Neoficialiais duomenimis, Senojoje Karalystėje gyvena apie 200 tūkstančių lietuvių. Tačiau „juodu ant balto“ – ambasados sąraše – yra tik 2 500 rinkėjų.
Lietuvių delegacijos nuotykiai Briuselio keliuose ir nesusišnekėjimas su ambasados darbuotojais parodė, kad, paprastai tariant, ambasadų veikloje ne viskas auksu žiba. Žinoma, iš vieno incidento spręsti apie jų visų veiklos efektyvumą nepriimtina, tačiau tylių ar garsesnių nusiskundimų biurokratizuota sistema ar nekompetentingumu pasigirsta ne vienas ir ne du.
Viešosios įstaigos efektyvumo įvertinimas – pernelyg klampus ir galvaskausmį įvarantis uždavinys. Tuomet galbūt vertėtų dažniau prisiminti gana retai administravimo studentų vadovėliuose figūruojantį žmogiškumo, geranoriškumo faktorių – jis, kaip kiekvienas savo kailiu esame patyrę, dažnai gelbsti.
