Valstybės duomenų agentūros apie vidutinį savivaldybėse uždirbamą atlyginimą rodo, jog šiuo metu gyventojai mažiausiai uždirba Zarasų savivaldybėje – atskaičius individualias įmones, gyventojai čia uždirba 1372,6 euro. Po Zarasų rikiuojasi Lazdijų rajonas (1486,7 euro), Švenčionys (1494,7 euro), Šilalė (1501 eurai).
Palyginimui, daugiausiai gyventojai uždirba Vilniaus miesto savivaldybėje (2287,6 euro), Kauno mieste (2092,8 euro) ir Klaipėdoje (2008,7 euro).
Kaip matome, skirtumas tarp daugiausiai uždirbančių gyventojų Vilniuje ir mažiausiai uždirbančių gyventojų Zarasuose yra 915 eurų. Net ir įvertinus sumokamus mokesčius, gyventojai Zarasuose gaus 911 eurų į rankas, vilniečiai – kiek daugiau nei 1400 eurų į rankas.
Visos Europos problema
SEB vyriausiojo analitiko Tado Povilausko nuomone, Lietuvos tendencijos nėra išskirtinės – su panašiomis problemomis susiduria tiek kaimyninės Baltijos šalys, tiek likusi vakarų Europa.
„Tos regionų ir šalies centrų atskirties tendencijos yra problema visoje Europos Sąjungoje, visose šalyse, kurios patiria urbanizaciją. Žmonės dažniausiai koncentruojasi sostinėse, didžiausiuose miestuose. Mažesniuose regionuose kur istoriškai dominuodavo žemės ūkis ar kiti verslai, ten dirbančiųjų skaičius mažėja. Tai nėra unikali Lietuvos situacija – dauguma Europos šalių tai patyrė, tik turbūt anksčiau nei Lietuva“, – pastebėjo T. Povilauskas.
Jam antrino ir ekonomistas Romas Lazutka – pasak jo, su dideliu atotrūkiu tarp didžiųjų miestų ir regionų problema susiduria ir Europos šalys, pasižyminčios maža pajamų nelygybe.
„Normalumo kriterijų sunku rasti. Jeigu žiūrėtume ir į mažiausia ekonomine nelygybe (Norvegija, Suomija) pasižyminčias šalis Europoje – ten rasime tą pačią problemą. Didesnės šalys, tiesa, turi daugiau ekonominių centrų. Tai yra tipiška rinkos ekonomikoje“, – teigė R. Lazutka.
Padėtis – be aiškios išeities
T. Povilauskas taip pat pabrėžė, jog valstybės mokestinė politika negali išspręsti pamatinių demografinių problemų, lemiančių atskirtį šalies viduje – tokių kaip mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius, nulemiantis mažesnes galimybes pritraukti investicijas.
„Palikti savieigai nėra sprendimas. Valstybės sprendimai šiuo klausimu gali būti kaip skausmą mažinantys vaistai – sumažinti neigiamas pasekmes, bet pamatinių problemų nesprendžia. Ar tai būtų valstybinio sektoriaus darbo užmokesčio augimas, ar MMA augimas“, – sakė T. Povilauskas.
SEB analitiko teigimu, verslui retai apsimokės investuoti į mažuosius regionus, tad sėkmės pavyzdžių nėra daug.
„Labai sudėtinga su mažosiomis savivaldybėmis. Sėkmės pavyzdžių yra, bet labai dažnu atveju verslui neapsimoka.
Kam statyti gamyklą Kalvarijoje ar Vilkaviškyje, kai įmonė gali pastatyti gamyklą Marijampolėje, suteikti galimybę atsivežti darbuotojų tiek savo transportu iš Vilkaviškių, Kazlų Rūdos ar Kalvarijos? Suprantama, jog savivaldybės nori pritraukti investicijas, bet įmonėms tai neapsimoka“, – paaiškino T. Povilauskas.
Ekonomistas R. Lazutka taip pat atkreipė dėmesį ir į infrastruktūros klausimus regionuose – esą vien ilgos ir brangios kelionės automobiliu iki darbo vietos gali būti pakankama priežastis kraustytis į didmiestį, o savivaldybės retai nori investuoti į viešąjį transportą.
„Paprastai yra labai svarbu infrastruktūra, keliai ir kitos valstybės užtikrinamos paslaugos. Galiausiai tai yra būtinybė, nes viešasis transportas yra menkai palaikomas, nepatogus.
Mažiau uždirbantys žmonės į darbą automobiliu nevažiuos, o regionuose po kelioliką kilometrų važiuoti į darbą viešuoju transportu yra nepatogu ar neįmanoma. Tad gyventojai, o ypač jaunimas kraustosi į didžiuosius miestus, net jei neplanuoja studijuoti“, – pasakojo R. Lazutka.
Pasak ekonomisto, kitos savivaldybių taikomos priemonės – kaip ministerijų perkėlimas ar jaunimo būsto programos, didelės įtakos neturėjo.
„Kai kurias ministerijas buvo bandoma perkelti į regionus, sunku pasakyti, ar tai nors kiek padėjo.
Tą patį pasakyčiau ir apie savivaldybėse taikomą jaunimo būsto programą – jos įtaka minimali“, – teigė R. Lazutka.
Prarają padės išlyginti didėjantys atlyginimai valstybiniame sektoriuje
Pagal patvirtintą kitų metų biudžetą, kitąmet augs tiek vidutinės pensijos dydis, tiek minimali mėnesio alga (MMA). Minimalus atlyginimas augs nuo 840 iki 924 eurų prieš mokesčius, vidutinė senatvės pensija – nuo 530 iki 605 eurų. Teoriškai šie pokyčiai turėtų teigiamai atsiliepti regionams – ten gyvena daugiau vyresnio amžiaus gyventojų, bei asmenų, dirbančių už minimalų darbo užmokestį.
T. Povilausko nuomone, didesnę įtaką regionams turės ne minimalaus darbo užmokesčio kilimas, o algų didėjimas valstybinio sektoriaus darbuotojams.
„Aš manau, kad kitais metais ne MMA didėjimas bus svarbiausia, o tai, kad valstybinio sektoriaus darbuotojų algos didės sparčiau, nei privataus sektoriaus. Valstybiniame sektoriuje alga augs apie 10 proc., daugiau augs švietimo sektoriuje, nemažas augimas bus ir sveikatos sektoriuje. Labai tikėtina, kad bent procentiškai žiūrint, algų augimas regionuose bus didesnis nei privačiame sektoriuje, negu trijuose didžiausiuose miestuose. Bet vėlgi, tas skirtumas nebus didelis“, – teigė T. Povilauskas.
Panašią nuomonę išsakė ir R. Lazutka – pasak jo, didėjantis MMA didelės įtakos atskirties mažinimui neturės.
„Didėjanti minimali alga gali šiek tiek sumažinti pajamų nelygybę, bet tai nebus esminis faktorius, mažinant nelygybę. To didėjimo išraiška eurais bus nedidelė“, – pabrėžė R. Lazutka.
Pajamų atskirties santykis mažėja, tačiau gyventojai to nepajaučia
Valstybės duomenų agentūros duomenimis vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2023 m. trečiąjį ketvirtį Vilniaus regione buvo 2. 218,1 Eur ir, palyginti su 2023 m. antruoju ketvirčiu, sumažėjo 0,1%, o Vidurio ir vakarų Lietuvos regione bruto darbo užmokestis buvo 1.852,3 Eur ir per ketvirtį išaugo 1,8%.
Nepaisant to, lygiai prieš metus Vilniaus kraštą ir visą likusią Lietuvą skyrė 195 eurai į rankas, o šiemet tą patį ketvirtį jau 205 eurai.
Pasak T. Povilausko, menkai tikėtina, jog pajamos mažesniuose regionuose padidės tiek, kad pradėtų mažėti atotrūkis nuo didžiųjų miestų pinigine išraiška, o procentinis pajamų mažėjimas lyginant savivaldybes dar nereiškia, jog gyventojai pajus mažėjančią atskirtį.
„Jeigu skirtumas tarp Vilniaus ir Zarasų yra 40 proc., tai Zarasų vidutinio atlyginimo procentinis augimas turėtų būti gerokai didesnis, kad Zarasų atotrūkis pinigine išraiška sumažėtų bent keliais eurais. Ką mes matėme per kelis paskutinius metus – santykis tarp šių dviejų savivaldybių gal ir mažėja, bet skirtumas eurais didėja ir plečiasi ir žiūrint į kitus metus, irgi taip bus“, – sakė T. Povilauskas.
Kaip teigė T. Povilauskas, gyventojai nėra linkę lyginti savivaldybių procentaliai – jiems rūpi į rankas gaunamų pinigų suma. O skirtumai tarp savivaldybių bado akis.
„Tas 500 eurų skirtumas bado akis. Tada Vilniečiai bando sakyti, kad pas mus yra brangesnės paslaugos, brangesnis būstas.
Tai iš dalies yra tiesa. Bet tai ką standartinis Vilniaus gyventojas perka ir vartoja gerokai skiriasi nuo to, ką perka ir vartoja eilinis Zarasų gyventojas. Vilnietis dažnu atveju galvoja kaip įsigyti naują būstą, o Zarasuose to naujo būsto jo yra mažuma, tik kas sugeba namus pastatyti. Vilniaus gyventojas skundžiasi, kad jam yra brangus automobilio lizingas, Zarasų gyventojas turbūt apie tai negalvoja. Tai kuria dvi Lietuvas“, – svarstė T. Povilauskas.
