Džiugu, kad apie šeimos instituciją, jos dabartinę situaciją bei valstybės šeimos politiką rašoma pirmuosiuose dienraščių puslapiuose, į šiuos klausimus gilinasi žymūs ir autoritetingi apžvalgininkai. Pirmadienį (07.7) “Lietuvos ryte” pasirodęs Rimvydo Valatkos komentaras yra svarbus vien jau tuo, kad atkreipia dėmesį į alternatyvų paiešką dabartinei socialinei politikai.
Tai, kad alternatyva dabartiniam chaosui šioje srityje būtina, akivaizdu. Išleidžiame daugybę pinigų “gaisrų gesinimui”, tačiau iš tiesų tik dauginame socialinių problemų židinius. Mėgstame kalbėti apie kitų valstybių patirtį. Tad pažvelkime į pokyčius JAV socialinėje politikoje. Dabartinė JAV administracija, atlikusi išsamius tyrimus, turėjo pripažinti, kad vien tik pašalpų seikėjimas didina visuomenėje asocialių žmonių skaičių. Užuot padėjusi žmogui pačiam susidoroti su kasdienėmis problemomis, valstybė užaugina pasyvius išlaikytinius. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į glaudų ryšį tarp šeimos institucijos stiprumo ir nusikalstamumo lygio, socialinio pakrikimo.
JAV administracija šeimos institucijos padėties svarstymus, atrodo, suvokia kaip rūpinimąsi bendra valstybės gėrove, o ne kaip moralizavimą. Deja, Lietuvoje tapo įprasta žmones, ginančius savo vertybes, nesutinkančius su marksistų pamėgtu tvirtinimu, jog vertybės tėra ekonominės situacijos atspindys, kaltinti davatkiškumu, primityvumu, fanatizmu.
Suprantu, kad liberalių pažiūrų komentatorius gali nepritarti Tėvynės sąjungos, Irenos Degutienės iniciatyvoms, tačiau jų viešas išplūdimas geriausiu atveju reiškia nenorą gilintis į socialinės politikos problematiką, blogiausiu atveju, liberalizmo supainiojimą su cinizmu. Tuo labiau kad, neabejoju, ponas R. Valatka pritaria tam, kad šiuo metu didžioji dalis socialinės politikos lėšų yra panaudojamos neveiksmingai. Kaip keisti dabartinę situaciją? Tėvynės sąjunga pirmiausia siūlo įsisąmoninti šeimos institucijos svarbą visuomenės gyvenime. Taip pat valstybei siūloma įsipareigoti darniai šeimai, aiškiai įvardyti, kad šeimos institucijos stiprėjimas yra svarbus valstybės tikslas. Deja, iki šiol valstybė į šeimą dėmesį atkreipdavo tik tuomet, kai ši jau byrėdavo, nykdavo.
Valstybės įsipareigojimas darniai šeimai jokiu būdu nereiškia žmonių vertybinių nuostatų kontrolės. Kiekvienas vyras ir moteris savo valia renkasi, kaip tvarkyti tarpusavio santykius. Tačiau valstybė socialinėje politikoje turėtų aiškiai skirti šeimą kaip socialinę instituciją ir teisiškai neapibrėžtus asmenų santykius. Civilinė santuoka nėra vien antspaudas pase, kaip tvirtina ponas R. Valatka, tai svarbus socialinis įsipareigojimas auginti vaikus, jaučiančius tiek motinos, tiek tėvo rūpestį. Valstybė, rūpindamasi tokio įsipareigojimo stiprinimu, jokiu būdu nebando skirstyti vaikų į “kokybiškus” ir “nekokybiškus”. Priešingai, kartu siekiama išvengti manipuliacijų vaiku, kaip priemone gauti pašalpą, puoselėti tėvų atsakomybę bei solidarumą.
R. Valatkos komentaras atskleidžia prietarus, su kuriais tenka susidurti, svarstant šeimos problemas nūdienos Lietuvoje. Kita vertus, gal ir geriau, kai šie prietarai išsakomi viešai. Tada galima vieša diskusija, o ne tik “davatkų medžioklė”.
