Alvydas Lukys. Būtasis tęstinis: fotografijos. – Kaunas: Kitos knygos, 2008. - 143 p.
Alvydo Lukio knygos „Būtasis tęstinis“ fotografijos yra padarytos mobiliu telefonu ir jų vaizdinė estetika artima pasąmonės „užfiksuotam“ vaizdui. Fotografijose – niekuo ypatingu neišsiskiriančios kasdieniškos situacijos, tačiau autoriaus aptikti asociatyvūs ženklai turi subjektyvumo ir tuo pačiu universalumo sąryšį. Tai – būtasis tęstinis laikas, kurio kodinė sistema artima déjà vu fenomenui. Menininkas, sąmoningai ignoruodamas technologinį savitikslingumą, siekė tam tikro poetinio „kalbėjimo“ išraiškos.
Knygą sudaro mobiliuoju telefonu „MotorollaV547“, fotoaparatu „Nikon“ darytos nuotraukos, SMS žinutės, impresijos ir poetinės reminiscencijos. Pirmoji Your browser may not support display of this image.nuotrauka nufotografuota 2005-ųjų pabaigoje Vilniuje, paskutinė – 2007 m. Paryžiuje, o pati idėja išsigrynino tarp šių dviejų datų Niujorke. „Būtasis tęstinis“ – ne fotoalbumas, bet hipertekstas, kuriame susipina vaizdiniai ir tekstiniai failai. Pirminio knygos pavadinimo „Déjà vu“ atsisakyta dėl paties déjà vu efekto – toks pavadinimas būtų pernelyg kažkur kažkada matytas“.
Kaip teigia fotomenininkas, „žinoma, psichinis išgyvenimas nenufotografuojamas, tačiau šioje knygoje siekiau apčiuopti ir pakylėti kasdienybės išgyvenimą. Dar vienas svarbus aspektas - tam tikro poetinio ..kalbėjimo" būdo iškėlimas virš technologinio savitikslingumo. Ne milijonuose pikselių slypi vaizdo įtaiga, o susilietime su paprastais kasdieniškais stebuklais, kuriuos tereikia pastebėti“.
Alvydas Lukys gimė 1958 m. lapkričio 4 d. Šiauliuose. 1984 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Gedimino technikos universitetas). Nuo 1990 m. dirba Vilniaus dailės akademijos dėstytoju, nuo 1997 m. – Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros (iki 2000 m. Fotografijos ir videomeno katedra) vedėju, nuo 2007 m. -– profesorius. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys (nuo 1984 m.). Gyvena ir kuria Vilniuje. Autorius, pradėjęs kūrybą XX a. devintajame dešimtmetyje, eksperimentuoja su įvairiomis medijos meno priemonėmis, tiria šviesos ir fotografinės medžiagos sąveiką bei jos kaitą, apmąsto laiko dimensijos išraišką kūrinyje.
„Kita fotografija“ – dokumentalistų, modernizmo klasikų, avangardo pradininkų ir šiandien kuriančių menininkų darbai. Autoriai įtaigiai reaguoja į laiką, atskleisdami jų fotografiškai „apgyvendintas" erdves ir ne visada pataikydami ar įtikdami vyraujančiai sociokultūros bei meno ideologijai, sukeliantys disonansą šiandien ir vakar, slaptai ir viešai, sąmoningai ir nesąmoningai, nepastebėtai ir įtakingai.
Margarita Matulytė
Déjà vu - jausmas, lyg būtum buvęs ateity. Tai psichikos fenomeno terminas, kuriuo prancūzų mokslininkas Emile Boirac kreipia mūsų dėmesįį praeitį. Nors maža minties dalis apie déjà vu, yra susijusi su dabartyje išgyvenama praeitimi visiškai susijusia su subjekto patyrimu. Dar viena š io fenomeno pusė – neaiškumas, susitikus ateitį. Tokiais atvejais mes klausiame savęs – argi aš jau skaičiau šią knygą? Arba, pavyzdžiui – aš niekad nebuvau šitam mieste, bet ši vieta man begalo pažįstama... Kodėl fotografija? Ko gero ne apskritai fotografija, o tam tikros rūšies fotografija. Vis tik déjà vu vaizdai pasižymi tam tikrais specifiniais bruožais. Tai daugiausia iš pažiūros niekuo neypatingas kasdieniškas vaizdas, turintis labai stiprų ir keistą subjektyvumo ir tuo pačiu universalumo sąryšį. Šiuo metu fotografinių vaizdų apsuptis siekia tokį lygį, kad galvoti apie savotiškąžanrinę tipologiją yra visiškai natūralu. Taigi kokia kodinė sistema būdinga déjà vu „žanrui“? Žinoma čia déjà vu terminas naudojamas kaip metafora, nes psichinis išgyvenimas nenufotografuojamas. Svarbesnis čia yra kasdienybės išgyvenimo pakylėjimas.
Alvydas Lukys
