Ji savo aukų nesirenka pagal lytį, amžių, išsilavinimą ar intelekto lygį. Ji gali kirsti ir vyrui, ir moteriai. Ir kiemsargiui, ir profesoriui, ir jaunam, ir vyresniam. „Jei šioj žemėj yra pragaras, aš jame jau buvau“,- sako vieną iš penkių AA grupių Panevėžyje lankantis 45 metų vadybininkas Andrius.
- Kada supratote, kad esate alkoholikas?
- Kad esu alkoholikas, žinojo visi aplinkui, tik ne aš. Taigi, apie tai sužinojau paskutinis, kai supratau, jog pasiekiau „dugną“. O tai suvokiau tarsi per klaidą, atsitiktinai…
Esu kilęs iš Radviliškio rajono. Panevėžyje gyvenu 25 metus. Po armijos apsigyvenau, 22 metų vedžiau, su žmona susilaukėme dukros. Iš pradžių išgerdavau rečiau, vėliau išgertuvės dažnėjo. Septynerius metus su žmona lipdėme gyvenimą, tačiau jis vis labiau byrėjo. Išmokau gauti išgerti ir neturėdamas pinigų. Dievulis davė arklišką sveikatą, todėl darbas gerti netrukdė. Specialiai įsidarbinau statybose, kad galėčiau tai daryti. Būdamas kuklus, bijantis išsakyti nuomonę, išgėręs tarsi atgydavau – atsipalaiduodavau, rodės, kad visos svajonės jau pildosi. Kavinėse gerdavau vienas, bet tai neigdavau, nes aplinkui visada būdavo žmonių. Esu kasdien gėręs net trejus metus.
- Ką tuomet sakydavo artimieji, matydami nuolat girtą šeimos narį?
- Mane daug kartų sesuo, žmona ragino vykti užsikoduoti į Vilnių. Duodavo pinigų. Nuvažiuodavau, pragerdavau pinigus ir grįždavau namo. Vieną kartą artimųjų buvau nugabentas į sostinę ir už parankių įvestas į salę, kurioje buvo susirinkę apie 20 alkoholikų. Sesuo, žmona laukė pastato kieme. Po susirinkimo pacientai ėjo konsultuotis pas specialistus, o aš pabėgau. Užsukau į kavinę, išlenkiau vieną kitą taurelę, po to likusius pinigus susikišau į kojinę ir sugrįžau pas manęs laukusius artimuosius. Toks buvo tas pirmas mano „kodavimasis“ nuo alkoholio. Paklaustas, kodėl iš mano burnos sklinda alkoholio kvapas, atrėžiau, kad man kažkokios bjaurasties papurškė į burną.
- Nejau ir toliau gėrėte?
- Taip, kol pragėriau turėtus pinigus. Tačiau jau tada ėmė kankinti mintis: negi taip sudėtinga, negi negaliu negert? Sukandęs dantis be jokio alkoholio lašo ištvėriau devynis mėnesius. Tačiau alkoholį pirkau ir nešiau namo butelį po butelio. Kroviau į barą, o kad nuo svorio nesulūžtų lentyna, ją parėmiau knygomis. Viską aukštyn kojomis apvertė konfliktas su žmona. Susirinkau butelius ir taksi automobiliu išvažiavau gert. Po to dar gėriau ir gėriau. Dirbau ir gėriau. Žmona manęs yra paklaususi, kam aš dirbu, jei pinigus prageriu. Atsakiau: „Ot durna boba, dirbu, kad turėčiau pinigų gert.“ Vieną gražią dieną pabučiavau į buto pakeistą spyną ir grįžau pas tėvus į kaimą. Ten vėl ėmiausi statybos darbų, o rytais, per pietus ir vakarais liejosi degtinė. Visą vasarą. Ne viską ir prisimindavau. Tiesa, neištikimybe manęs apkaltint žmona negalėjo – nemesdavau gėrimo dėl panų. Kažkas yra sakęs, kad yra skanaus vyno, brendžio ar likerio. Man braškės su pienu yra skanu, o alkoholis tebuvo priemonė, kaip aš tada mąsčiau, pabėgti nuo kasdienybės, užsimiršti. Tačiau atėjo laikas, kai suvokiau, kad jau peržengiau visas ribas, o kelio atgal nėra...
- Kas turėjo nutikti, kad tai suvoktumėte?
- Kol laukiau stebuklo, bet pats nedariau jokių žingsnių, gyvenimas tęsėsi sena vaga. Žmonai jau buvau nebereikalingas. Daugumai draugų – irgi. Gėda jiems buvo neprognozuojamą girtuoklį kviestis į vakarėlius, varžybas. Tik sesuo dar nenuleido rankų. Vis ragino vėl vykti į Vilnių, kur esą pagal kažkokią programą išgydomi alkoholikai. Davė man pinigų. Tačiau vėl gėriau ten, o grįžęs į Panevėžį – dar tris dienas pas vieną šalia miesto gyvenusį draugą. 21 butelį tada išlakėme, o užkanda tebuvo svogūnų laiškai ir vanduo. Kai atsikvošėjau, gydymo programa jau buvo pasibaigusi, tad Vilniaus ligoninėje buvau paguldytas į Detoksikacijos skyrių. Ten skyriaus personalo paprotintas ėmiau lankyti AA grupę. Tačiau iš pradžių nieko nesupratau. Atrodė, kad kiekvienas iš alkoholikų pasakoja mano gyvenimo istoriją. Apie tai prasitariau palatos sanitarui Antanui. Šis man atkirto: „99 kartus nunešk savo sėdimąją į susirinkimą, o šimtąjį kartą ir protas ateis.“ Prisirinkau brošiūrų, pasidomėjau kontaktais. Radau ir panevėžiečių telefonų numerių. Grįžęs iš ligoninės vienu juo paskambinau ir buvau pakviestas į miesto mokyklą, kur kiekvieną ketvirtadienį vykdavo vienintelės tuomet Panevėžyje AA grupės susirinkimai.
- Nuėjote? Kaip Jums ten sekėsi?
- Nuėjau ne kartą, bet į besirinkdavusius žmones žiūrėjau tik iš tolo, užsilipęs ant tvoros. Savo mieste buvo nedrąsu – o jei sutiksiu kokį pažįstamą? Viduje lyg koks velniūkštis šokinėjo, kad aš vis tiek geresnis už anuos alkoholikus. Ir vieną kartą iš tiesų susitikau pažįstamą žmogų. „Tai ką, jau pas mus?“ – paklausė, ir to pakako.
- Kiek jau metų blaiviai žiūrite į gyvenimą?
- Spalio 13 dieną bus 17 metų. Esu gimęs gegužę, o ana data – antrasis mano gimtadienis. Šiandien žinau, kad alkoholizmas yra kūno, proto ir sielos liga. Kūną medikai gali „palopyti“, protą nuslopinti medikamentais, o sielą? Nuo gyvenimo tablečių nėra. Žinau, kad esu alkoholikas iki gyvenimo pabaigos. Šią diagnozę konstatavo ne medikai, ne artimieji, o aš pats. Tačiau labai džiaugiuosi blaiviai žvelgdamas į gyvenimą būtent šiandien. Kaip bus rytoj, nežinau. Pasikeitė mano pasaulėžiūra, mąstymas, vertybės. Didžiausia – blaivybė. Šeima – man tik antroji vertybė. Pabandžiau ją sukurt antrą kartą. Su antrąja žmona auginu 12 metų dukrą. Esu laimingas. Labai norėčiau padėti visiems, kurie kenčia eidami mano takais ir galbūt nė nenujaučia, kaip gera gyventi kitaip. Aš jiems patariu atsiversti interneto portalą www.anonalko.puslapiai.lt . Ten visa informacija apie mus – anoniminius alkoholikus. Būkime savo gyvenimo šeimininkais.
Komentaras:
Vilniaus priklausomybės ligų centro vadovas Emilis Subata:
- Alkoholizmas – lėtinė liga, kaip, tarkim, hipertenzija ar cukrinis diabetas. Ji irgi turi tokią savybę, kaip ligonio būklės pagerėjimas arba ligos paūmėjimas. Vadinasi, gydymas turi būti tęstinis, o tikslas – imtis visų priemonių, kad ligos recidyvas (paūmėjimas) įvyktų kaip galima vėliau ir, jei įvyktų, - su kuo mažesnėmis neigiamomis pasekmėmis. Gydant šią priklausomybės ligą, atsakomybę dalinasi pacientas su gydytoju. Pastarasis turi pritaikyti efektyvų gydymą – vaistus, konsultacijas, o pacientas turi pakeisti savo gyvenimo būdą, laikytis tam tikro režimo. Sergantieji privalo vengti alkoholinių gėrimų bei rizikingų situacijų, kuriose gali neatsispirti potraukiui pavartoti alkoholį. Taip pat jie turi sekti savo emocinę būseną. Liga gali paūmėti, kai ligonis piktas, susinervinęs, pavargęs ir pan. Todėl būtina išmokti tam tikrų savireguliacijos dalykų. Reziumuodamas visa tai norėčiau pasakyti, kad anoniminių alkoholikų grupių pagalbos resursai ir gydytojų profesionalumas yra labai gražus vienas kitą papildantis tandemas. Jam veikiant galima tikėtis gerų arba bent jau geresnių rezultatų.
Tarp kitko:
Anoniminių alkoholikų (AA) judėjimas 1935 metais prasidėjo Amerikoje, o vėliau paplito visame pasaulyje. Lietuvoje – 1988 metais. Tais metais AA atstovai iš JAV atvyko į mūsų šalį, atvežė literatūros bei paaiškino pagrindines šio judėjimo taisykles. Dabar pasaulyje yra daugiau nei 104 tūkstančiai AA grupių, jose - apie 2 milijonus narių. AA nekovoja su alkoholizmu, bet padeda juo sergantiems žmonėms sveikti. Šis procesas turi vykti labai nuosekliai – visą alkoholiko gyvenimą.
Audronė Filimanavičienė
