Šiandien LNK žaidime „Vienas prieš visus“ ankstesnį laidos vedėją Arnoldą Lukošių keičia Algis Ramanauskas. Ta proga žymusis pramogų verslo atstovas davė interviu.
- Šiandien – „Vienas prieš visus“ premjera su nauju vedėju, tokiu Algiu Ramanausku. Ar nauja laida tavo gyvenime - vis dar įvykis, ar tik kasdienybė?
- Tai - beveik kasdienybė, kuri kartu yra ir malonus įvykis.
- Žiūrėsi pirmą laidą?
- Taip, žiūrėsiu. Tai būtina, kad pats pamatytum klaidas, apie kurias net draugai nepasako.
- Kuri „Vienas prieš visus“ dalis tau geresnė: kai uždavinėji klausimus ar kai dalini pinigus?
- Dalinti pinigus tenka kur kas rečiau negu klausinėti. Savaime suprantama, pinigų dalijimas dėl to yra malonesnis. Juo labiau, kad tie pinigai ne mano.
- Kaip tau patinka „Vienas prieš visus“ formatas?
- Tai laiko ir publikos patikrintas formatas, ir tuo viskas pasakyta.
- Jau nufilmuotos kelios laidos į priekį. Ko gero reikia laukti?
- Šiaip visos nufilmuotos laidos buvo pakankamai azartiškos. Vis tik išskirčiau Skaivos pasirodymą. Tiesiog būtina pasižiūrėt.
- Kaip apibūdintum save naujajame žaidime? Būsi draugiškas žaidėjams? Griežtas?
- Šiaip gyvenime vadovaujuosi gerumo prezumpcija, o tai reiškia, kad kiekvieną žmogų traktuoju ir sutinku kaip gerą, kol jis neįrodo esąs priešingas. Bet čia - televizija, ir net nemalonaus žaidėjo atveju turiu būti draugiškas. Kol kas tokių man dar nepasitaikė, o jei pasitaikys, tas nebus pastebima, bent jau iš mano elgesio. Taisyklės reikalauja, kad būčiau griežtas technine prasme, o kartu draugiškas būsiu dėl savo paties draugiško būdo.
- Per keliolika metų vedei, kūrei daug laidų. Kuri arčiausiai širdies?
- Pati pradžia – „Radijo Šou“. Taip pat – „Orbita“. Taip yra ne tik dėl to, kad tai buvo pradžia, bet ir dėl to, kad tai buvo mūsų autorinė produkcija. Bet mieli ir visi kiti projektai, kuriuose dalyvavau. Niekada nedirbau nemėgstamo darbo televizijoj. Išimtis – „Ragai“.
- Ar jauti krizę?
- Jaučiu, kaip ir visi. Sumažėjo renginių, tiesą sakant, jų visai nėra.
- Pastaruoju metu atrodai šiek tiek atsiribojęs nuo visų. Kodėl nepriimi žurnalistų į savo namus, neleidi fotografuoti savo šeimos?
- Tai - klaidingas įspūdis. Bet sutinku, kad tam yra šioks toks pagrindas. Matot, man pabodo amžini netesėti žurnalistų pažadai nekoreguoti mano kalbos. Sutari, kad taisys tik gramatiką ir skyrybą (visada atsakau tik raštu), jie duoda kelis ar keliolika garbės žodžių, po to matai, kad išspausdintame interviu kalbi vienuoliktoko rašinio formelėm, default'ukais. Kalbi neraštingos dogmatikės, „lietuvių kalbos stilistės“ štampukais. Todėl dabar duodu interviu tik tada, kai žurnalistas pasirašo sutartį. Aišku, yra leidinių ir žurnalistų, kurie garbingai laikosi duoto žodžio. Su jais bendrauju kaip ir anksčiau. Kai kuriuos žurnalistus į savo namus priimu, kai kurių - ne. Galima nesunkiai susirasti nuotraukų, kur mes kartu su Rasa. Niekas nesislapsto.
- Kaip auga tavo sūnus?
- Ačiū, geriau, negu buvo galima tikėtis. Auga terpėje, kur deminutyvai naudojami tiktai pagal paskirtį. Pienas pas mus nėra pienelis, o ranka nėra rankytė. Bet mašinėlė, aišku, yra mašinėlė, nes ji žaislinė.
Man atrodo, kad žmogus savo gyvenime turi dvi progas ar galimybes susiformuoti debilu: kai aplinkoje vien deminutyvai ir kai jam tenka išmokti pirmąją savo Salomėją Nėrį.
Gediminas Malaškevičius
