Pratęsiant diskusiją apie abortų leidimus, draudimus, neigiamus ir teigiamus šio veiksmo poveikius ir su pačia diskusija susijusius aspektus tenka pripažinti, jog pokalbis išėjo prognozuotai absurdiškas. Viešojoje erdvėje buvo apsiriaumota (nerandu tikslesnio žodžio) į abi puses.
Tai nėra keista ar netikėta – net daug ilgesnius metus ir dešimtmečius panašių diskusijų tradicijas menančiose visuomenėse šiuo klausimu diskutuojama nesirenkant žodžių. Kaip buvo pailiustruota viename iš straipsnių, motyvai, skatinantys pasisakyti už tokią „išeitį“ esti ne visuomet tokie jau progresyvūs, net ir tokioje demokratijos citadelėje, kaip JAV.
Tačiau palikime tą „supuvusią kapitalistinę Ameriką“ ir grįžkime į „provincialiai katalikišką“ Marijos žemę. Pradėkime nuo faktų. Per pastarąjį nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį yra įvykdyta apie pusė milijono abortų. Daug tai ar mažai? Galima ginčytis. Galima daug sykių perskaičiuoti, kiek tai sutvarkė ar sugadino karjerų, biznio planų ar “išgelbėjo” kažką nuo vaikų namų realybės, o svarbiausia – išgelbėjo mamų gyvybių. Privalu pasakyti ir apie tai – kiek daug skolinga Lietuvos valstybė mamoms ir vaikams. Ne pro šalį prisiminti ir tų, kas nūnai pasiruošę svarstyti “abortų klausimą” Seime nuopelnus ir niekšybes, kaip tai daro visi iniciatyvos kritikai. Visi aspektai turi savo prasmę ir vertę, kai kurie – absoliučią ir neginčijamą.
Ar verta apie tai šnekėti? Tikrai demokratinėje viešojoje erdvėje – taip. Lietuvoje – kažin. Deja, agresyvaus „politcorrecto“ ir jo pagimdytos „naujakalbės“ persunktoje Lietuvos viešojoje erdvėje tai galima tik tiems, kurie yra „pašvęsti“ į „viešųjų intelektualų“ klubą. Būtų gerai gauti jo galutinį sąrašą, nes kartais, kaip buvo su ponais „valstybininkais“, gali paaiškėti, kad jie nebeprisipažįsta esą, nors pradžioje ir skelbė save didžiausiu nacionaliniu turtu. Jiems negalima taikyti jų pačių naudojamų instrumentų – piešti jų pačių idėjinių karikatūrų, nes jie yra JIE. Dar daug ko negalima daryti su šiomis jautriomis personomis... Na, bet tiek to, grįžkime prie temos.
Jau ne kartą mokslininkų (ar „davatkų“ (?)) išaiškinta, jog nauja gyvybė nėra moters kūno dalis arba auglys, nes pradėjimo momentu atsiranda gyvybė, kuri turi savo atskirą DNR. Mokslo, o ne kažkokios bažnyčios yra įrodyta, kad nuo pirmosios prasidėjimo akimirkos sukuriama programa, kokia bus ši gyva būtybė. Neturiu nė menkiausio supratimo, koks vienuolynas ar kurio popiežiaus enciklika išugdė „davatką“, „tamsuolį“ ir „fanatiką“, kuriam – kokio nors religinio transo metu – „apsireiškė“ echoskopas. Tačiau esu jam labai dėkingas, mat savo dukterį, kuriai dabar pusantrų metukų, pamačiau vos kelių savaičių ir nė kiek nesuabejojau, kad iš šio „gemalo“ gali išaugti kas nors „nežmoniško“.
Būtent už galimybę pašnekėti apie tokias smulkmenas su „pašvęstaisiais“, ir ne tik su jais, ir esu dėkingas įstatymo, kuris, beje, nedraustų, o reglamentuotų abortų atlikimo atvejus, iniciatoriams, tarp kurių – kokia keistenybė – nėra nė vieno kunigo ar vienuolio. Deja, kaip minėjau, išėjo nei šis – nei tas. Echoskope matantys daugiau nei faktą iniciatoriai buvo iškoneveikti „davatkomis“, o anoniminėje interneto komentarų erdvėje abi pusės nusirideno „slidžia nuokalne“ taip toli, kad iš ten nebeišsikapstysi: nuo „raganų laužų“ iki infanticido.
O visgi, nei kiek netikėdamas, kad minėtas įstatymas gali būti priimtas, netgi manydamas, kad tą suvokia ir visus oponentus „davatkomis“ bei „iškrypėliais“ pakrikštijusi pusė, siūlau dar kartą pasiskaityti ir pagalvoti apie kitką. Kartoju, ką rašiau praeitame tekste, tik pridedu sakinio gale klaustuką – gal kai kam padės.
Negi taip baisu būtų, jei “lytinis švietimas” reikštų ne tik prezervatyvų maustymą ant agurkų per pamokas? Baisu būtų ir tuomet, jei “moters pavergimo” klausimą besvarstant paaiškėtų, jog atsakomybės jausmo pertekliumi nesiskundžiančiam vyrui tokia “išeitis” yra visai priimtinas sprendimais? Ar etiniai “kovos už laisvę, pažangą ir moterį” rezultatai gali pasirodyti kiek paradoksalūs?
