„Gal todėl per visą gyvenimą neturėjau priešų ir didžiulės nelaimės aplenkė – Dievulis mylėjo ir saugojo“, – sako stambų, sėkmingą ūkį Kėdainių krašte sukūręs Zigmas, dėmesį ir pagalbą bendruomenei, kurioje gyvena, laikantis vienu iš nepajudinamų savo prioritetų.
Kol Staselė ant stalo dėlioja elegantiškus puodelius kavai, jos vyras atverčia Lietuvos šimtmečiui 2018-aisiais išleistą knygą „Kelmės kraštas. Žymūs žmonės“. Čia – beveik visas puslapis skirtas pačiam Zigmui, į Kėdainių rajoną iš gimtosios Žemaitijos su šeima persikėlusiam dar sovietiniais metais. Knygoje publikuojamoje nuotraukoje jis užfiksuotas kone iki horizonto nusidriekusiame savo kviečių lauke.
Akivaizdu – vietą Zigmo širdyje jo žavingajai žmonai Staselei dalintis tenka su kita ūkininko meile – meile žemei. „Kai pavasarį išvažiuoju dirbti dirvų, ta žemė man taip kvepia… – prisiminęs nusišypso ir akimirkai net užsimerkia Zigmas. – Pamatau pavasarį parlėkusį gandrą ar varnėną ir taip norisi gyventi…“
Su Zigmu ir Stasele sukame gyvenimo ratą atgal. Pirmiausia stabtelime judviejų tėviškėse – vaizdingame Dubysos upės slėnyje ir Kuršėnų krašto apylinkėse. Kas gi du žemaičius atviliojo į Lietuvos vidurį ir kaip atvykėliams sekėsi įleisti šaknis šiame lygumų krašte?
Tėviškės stebuklai
Zigmas ir Staselė pabrėžia jų porą jungiantį itin svarbų bendrą vardiklį, kuris padeda vienam kitą suprasti kartais net be žodžių. Juodu užaugę kaime, todėl abiejų širdžiai rojus ten, kur karaliauja gamta. Nors Zigmo gimtuosiuose Darbučiuose sodybų nebėra ir net pavadinimas kaimo jau išnykęs, bet jų šeima šios vietos neapleidžia.
„Į tą vietą prie Dubysos upės važiuojame po kelis kartus per metus, – pasakoja pora. – Ten labai gražu. Anksčiau su giminėmis susirinkdavome ir su palapinėmis. Gali žvejoti, klausytis gegučių, prisirinkti čiobrelių, raudonėlių, prisiskinti Dubysos šlaituose gausiai sirpstančių laukinių braškių.“
„Zigmai, o koks jausmas grįžti į gimtinę, kai ten tuščia – kai viskas tik prisiminimuose?“ – pasiteirauju įžvelgusi liūdesį Staselės vyro veide.
„Sunku jam…“ – taria žmona, kol Zigmas ieško tinkamų žodžių. „Kai pamatau tėviškę, man rankos, kojos dreba ir ašaros byra, kad jos nebėra. Ten širdį labai traukia, – atskleidžia jis ir, nenorėdamas dar labiau susigraudinti, pasuka kalbą apie magišką žvejybą Dubysos vandenyse. – Kokie stebuklai! Kai nuvažiuoju į tėviškę, einu žvejoti į tas pačias vietas, kur žvejodavau būdamas vaikas. O svarbiausia – žuvies upėje nesimato, bet man kimba! Kaip aš tėviškę mėgstu…“
Trys solidūs jubiliejai
Klausydamasi jautrių atsivėrimų, dirsteliu tai į Zigmą, tai į Staselę – jiedu tarsi vienas kito veidrodis. Žmona vyro širdgėlą jaučia lyg savą – abiejų žvilgsniai nukrypsta į tolį ir po kelių akimirkų vėl susitinka.
Balandžio 12-ąją pora sulaukė auksinių vestuvių. Mano akims jie taip puikiai kartu žiūrisi, kad imu pritarti romantikų teorijai apie kiekvienam likimo skirtą antrąją pusę. Aštroką humorą mėgstantis Zigmas juokauja: „Su žmona nugyvenom gražų gyvenimą – nesimušėm. Kaimynai mūsų kieme niekad nematė nei policijos, nei greitosios.“
Pusę amžiaus kartu praleidę Ričkai ypatingą jubiliejų paminėjo kukliai – tik artimųjų rate. Temperamentingam Zigmo būdui tai neįprasta, o štai Staselei tokios šventės – prie širdies.
„Zigmas buvo užsimanęs grandiozinį balių daryti, bet aš pristabdžiau, – paaiškina žmona ir pasidalina, kokios dvi solidžios progos jų šeimos laukia jau netrukus. – Mudu su Zigmu vienmečiai – abiem bus po 75 metus: Zigmo gimtadienis spalio 11-ąją, o mano – lapkritį.
Aš savo gimtadienių nemėgstu ir niekada nešvenčiu – jaunesnioji dukra irgi tokia. O Zigmas, kaip ir vyresnioji dukra, išprotėjęs su tais gimtadieniais – kiekvienais metais balius turi būti, – ranka net mosteli Staselė, bet tuoj pat savo miela šypsena pasaldina priekaištingą toną. – Žinau tą Zigmo ligą, tad neprieštarauju – tegul darosi tuos balius. Šiemet, kaip ir 70-ąjį Zigmo gimtadienį, švęsime Zarembų dvare.“
Likimo dovana – svajonių moteris
Zigmas – ugnis, Staselė – vanduo, bet jei likimo nuspręsta – tokia pora žvelgs viena gyvenimo kryptimi. Zigmas irgi sutinka, kad Staselę jam Dievas paskyrė.
„Mes abu kaimo vaikai: jinai prie ežero užaugusi, aš – prie Dubysos. Abu mokam žvejoti – ji man sliekus užmauna, žuvį nuima“, – skambiai nusijuokia Zigmas, išvardijęs auksines žmonos savybes.
„Tiesiog svajonių moteris“, – reziumuoju aš. O Staselė, pratusi prie vyro juokų, nė kiek nepykteli. „Jei nori kartu gyventi, turi būti kažkas bendro. Visą gyvenimą žmogus gi neprasibučiuoji – būtų labai neįdomu, – sako Staselė. – Reikia mokėti ir vienam prie kito prisitaikyti. Dabar kai kurios poros net atostogauja atskirai. Kokia šeima, jei tas savas žmogus taip pabodo, kad net per atostogas norisi bėgti į skirtingas puses? – stebisi moteris. – Mudu per gyvenimą gražiai sutarėme, labai daug dirbome, nes norėjome turėti, vaikus aprūpinti.“
Zigmas antrina žmonai: „Jei susiženijai, tai gyvenime turi siekti kokio nors tikslo kartu. Mes su žmona turėjome tikslą – gyventi geriau: ne sukombinuoti kažką, bet prasigyventi savo darbu. Ir prasigyvenome, tačiau tik savo juodu darbu. Variau kaip arklys ir kolchoze gaudavau didžiausias premijas – net šešių mėnesių atlyginimo dydžio. Taip ir pasenom bedirbdami.“
„Savų gyvulių irgi labai daug laikydavome. Vienu metu net keturias melžiamas karves turėjome, – prisimena Staselė. – Ryte keliesi penktą valandą ir eini prie gyvulių, grįžti per pietų pertrauką darbe – irgi pirma prie gyvulių, vakare vėl tas pats.“
„Stasele, o ar miesto ponia pabūti niekad nesinorėjo?“ – juokais provokuoju ūkininko nuotaką. „Žinokit, ne. Vyras prie gyvulių lėkdavo kartu. Turėjo motociklą su lopšiuku. Tai mes motociklu su kibirais, miltais pas karves ir važiuodavom, – pasakoja Staselė. – Turbūt toks tėvų santykių pavyzdys lėmė ir dukrų gyvenimą: vyresnioji su vyru kartu jau 30 metų, jaunesnioji – daugiau kaip 20.“
Tarnybinis romanas
Staselė ir Zigmas susipažino dirbdami tame pačiame – Žalpių kolūkyje, netoli Viduklės. Čia tarp kolūkio buhalterės ir iš kariuomenės grįžusio agronomo ėmė kibirkščiuoti meilė.
„Tarnybiniu romanu kvepia“ – remiu prie sienos besijuokiančią porą. „O galėjom ir nesusitikti, – prasitaria Staselė. – Zigmas, kariuomenėje baigęs aviacijos mokyklą – radistas, norėjo įsidarbinti Šiaulių televizorių gamykloje, bet viskas pasisuko taip, kad tapo agronomu ir 1973 m. atėjo dirbti į tą patį kolūkį, kur jau dirbau aš.“
Po dvejų metų pora susituokė ir liko Žalpiuose. Zigmas mylėjo žemę, tad agronomauti jam sekėsi. Visus septynerius Žalpių kolūkyje praleistus metus jam buvo patikėtos ir profsąjungos pirmininko pareigos. Staselė gyvenimą Žalpiuose irgi prisimena su šypsena.
„Gyvenome labai smagiai. Buvo daug jaunimo, turėjome puikią kultūros namų direktorę. Kiekvieną vakarą po darbų susirinkdavome žaisti tinklinį. Mūsų moterų komanda rajone yra net pirmą vietą laimėjusi. Nurungėme technikumo dėstytojus! – pasiekimais dalijasi Staselė. – Sportavau dar mokykloje: ir su slidėmis šliuožiau, ir stalo tenisą žaidžiau – visur dalyvavau. Zigmas irgi buvo labai sportiškas.“
„Buvau bėgikas, o šaudymo varžybose Kelmės rajone ir pirmą vietą esu pelnęs, – pasakoja jis. – Buvau kolchozo fizruku. Mūsų – kaimo vyrų – komanda virvės traukime anais laikais užėmė trečią vietą Lietuvoje!“
Teko išsikraustyti
Bičiuliškas, veiklus ir uolus Zigmo būdas kai kam vis tik kliuvo – kolūkio pirmininko žmona nesiliovė ieškojusi priekabių, kol galiausiai Staselė ėmė kalbinti vyrą kraustytis į ramesnę vietą – kur niekas nekurstytų intrigų.
„Kelmės kraštą palikome ne savo noru – mielai būtume ten gyvenę. Turėjome gerą namą, jau augo pirmagimė dukra, laukiausi antrosios“, – sako Staselė. „Su pačiu kolūkio pirmininku sutarėme labai gerai. Kaimynystėje gyvenome.
Bet pirmininkienė buvo sudėtingo charakterio – vis rasdavo ko prikibti. Ne aš vienas jai kliūdavau“, – paaiškina Zigmas, kurį, kaip gerą agronomą parekomendavo į Žalpius atvykusiam Kėdainių rajono Salomėjos Nėries kolūkio pirmininkui. Šis Zigmą ir pasikvietė dirbti į vidurio Lietuvą. S. Nėries kolūkio vyriausiuoju agronomu jis buvo 10 metų.
„Su šio kolūkio pirmininku ir dabar bendraujame. Jam 92-eji. Gyvena netoliese, tad visada padedu, jeigu reikia. O jo sūnus – mūsų kaimynas“, – pasidalina Zigmas.
1981-ųjų gegužės 1-ąją Ričkų šeima vertė naują gyvenimo puslapį – paliko Žalpius ir atsikraustė į Pelutavą. Čia viską reikėjo susikurti iš naujo. Kūrė Ričkai ne tik savo naujus namus – Zigmui teko ant kojų pastatyti ir kolūkį.
„Kai atėjau, jie net savo pašarų gyvuliams neturėjo. Sunkiai vertėsi, – prisimena Zigmas. – Pirmininkui pasakiau: jei pakeliu kolchozą – duodi man paskyrą mašinai. Tada tai buvo didelis dalykas. Be to, Kelmėje rudenį jau buvau gavęs automobilį, o pavasarį turėjau išeiti.
Išdirbęs pusantrų metų mašiną gavau ir čia, o dar – vyriausybinį apdovanojimą, – šypsosi atkaklusis agronomas. – Bet pelnytai – žemės ūkį stipriai pakėliau. Žinoma, dirbti teko labai daug: penktą valandą ryto visi dar miega, o aš jau po laukus duoduosi.“
Nerimauja dėl nykstančio kaimo
Zigmas giria ir svetingais namais jo šeimai tapusią Pelutavą, ir šio kaimo žmones.
„Žmonės čia labai geri, – sako 44 metus Pelutavoje praleidęs ūkininkas. – Tik gaila, kad šis kaimas taip stipriai nyksta. Kai čia atsikraustėme, gyveno daugiau kaip 500 žmonių – veikė vidurinė mokykla, kurioje buvo per 300 mokinių.“
Prieš penkerius metus Zigmas mintyse ėmėsi Pelutavos gyventojų surašymo – suskaičiavo, jog anuomet klestėjusiame kaime beliko apie 174 gyventojus.
„Senukai, senukai… Kolūkio laikais pas mus dirbo 38 traktorininkai, iš jų gyvų beliko du. Jau ir vaikai jų paseno. Kaimas pasikeitė juodai. Nors dalį sodybų nuperka kauniečiai, bet jie Pelutavos neišgelbės. Bijau pagalvoti, kas čia bus po 10 metų“, – nerimauja Zigmas.
Žemės ūkiui visą sielą atidavusiam pelutaviškiui kraujas užverda, kai išgirsta su pašaipa ar netgi panieka kalbant apie kaimo žmogų.
„Jeigu jau esi kaimietis, tai, vadinasi, geriau patylėk, nes neva nieko neišmanai, – girdėtomis replikomis dalijasi Zigmas. – Aš daug pasiekiau – ir viskas sąžiningu darbu.
O labiausiai pykstu, kai kaimo žmones vagimis vadina. Neva kaimas kolūkio laikais vogė, – akimis net žaibuoja ir atitaisyti teisybę stengiasi pašnekovas. – Kad melžėja savo gyvuliukui parsinešdavo pusę kilogramo miltų? Juk ne parduoti. Tai ar čia vagimas? Mieste dabar milijonais vagia. Skaudu man dėl kaimo žmonių – kad mus prastesniais laiko.“
Įžvelgė, kas laukia
Darbščiam ir savojo sąžinės balso ištikimai klausiusiam Zigmui pavyko sėkmingai pragyventi permainų laikus – kai griuvo sovietinė santvarka ir Lietuva atgavo nepriklausomybę.
„Savo laiku aš kolchozą pakėliau, bet paskui jį ir išardžiau, – sako pašnekovas. – Kai prasidėjo svyravimai, aš kaip tik neakivaizdiniu būdu baigiau Lietuvos žemės ūkio akademiją. Daug kas tuo metu nesuprato, kas bus ir kaip elgtis.
O man buvo aišku, nes akademijoje turėjome protingų profesorių. Labai gerai su jais sutikau. Jie man paruošė verslo planą, kaip išeiti iš kolchozo, kaip išgyventi vienus kitus metus. 1991 m. tapau žemės ūkio bendrovės vadovu.“
„Tada mums sakė: pasiėmėt fermas, tai susirinkit ir senius iš visų vienkiemių. O tie seni žmonės turėjo didžiulius pajus, – pasakoja Staselė. – Zigmas ir pasiėmė.“
„Aš buvau sąžiningas žmogus, todėl senukai nebijojo pas mane ateiti. Visiems žmonėms išmokėjau tiek, kiek priklauso – niekada niekam skolingas nebuvau. Vieną kartą mašinai lizingą banke esu ėmęs, o daugiau banke skolintis niekada nebuvau“, – principinę poziciją pabrėžia Zigmas.
1999-aisiais bendrovę nuspręsta ardyti. Turto buvo užgyventa nemažai. Jį dalintis reikėjo 14-kai žmonių. Kad viskas būtų sąžininga, dalybos tapo loterija.
„Viską surašėme ant lapelių ir traukėme burtus: ką ištraukei – tokia tavo laimė, – paaiškina Staselė. – Vienas traktorininkas naują traktorių išsitraukė. Nebuvo taip, kad Zigmas vadovavo, tai ir ėmė, ką pats nusprendė. Po tokių turto dalybų nebuvo jokių pykčių.“ „Rajone net stebėjosi, kad jokio skundo dėl turto dalybų mano adresu nėra“, – tarė Zigmas.
Įkūrė ūkį
Pasižadėjo Zigmas žemei jaunystėje ir neturėjo minčių priesaiką laužyti nei iširus kolūkiui, nei nebelikus bendrovės. Tais pačiais 1999-aisiais jis ėmėsi ūkininkauti ir jau 2001-aisiais Kėdainių rajono konkurse „Metų ūkis“ pelnė pirmosios vietos laurus. Kitąmet pelutaviškis sulaukė apdovanojimo už pažangų ūkininkavimą, o 2004-aisiais – už ilgametį darbą pienininkystės versle.
Įvairių apdovanojimų ir padėkų Zigmas gaudavo kone kasmet – vienos už ūkininkavimą, o antratiek jų – už paramą vietos menininkų saviveiklai bei nuolatinę paramą Pernaravos seniūnijos ir Pelutavos bendruomenėms.
Nepastebėtas neliko ir Zigmo indėlis į visuomeninę veiklą. Ričkų šeima netgi buvo įkūrusi savą kapelą, supirkę instrumentus. Šis ansamblis yra pasirodęs ir populiariojoje liaudies muzikos laidoje „Duokim garo“.
O 2006-aisiais už pažangų ūkininkavimą ir paramą kaimo bendruomenei Zigmui padėką įteikė net tuometinė žemės ūkio ministrė.
Atsisakė karvių
Įkūręs ūkį Zigmas susitelkė į dvi kryptis – augalininkystę ir pienininkystę. Pieno supirkimo kainoms kritus į neregėtas žemumas ir šiai situacijai nė kiek nesitaisant, galiausiai prieš dvejus metus ūkininkas nusprendė išparduoti melžiamas karves.
„Kai nusprendėme atsisakyti pienininkystės, labiausiai gaila buvo žmonių – kad jiems teks ieškotis kito darbo, – susirūpinusi kalba Staselė. – Turėjome tris melžėjas: dvi buvo jau pensinio amžiaus, o kita dar jauna moteris.“
Dabar Zigmas verčiasi tik augalininkyste. Daugiau kaip 100 hektarų dirba anūkas, o apie 700 – pats Zigmas.
„Ūkis laikosi gerai, tik pajamos, palyginti, tarkime, su 2015 metais, pastebimai pasikeitė. Prieš aštuonerius metus galėjau per metus sutaupyti naujam „John Deere“ traktoriui, dabar tokiam pirkiniui iš ūkio pajamų taupyti turiu trejus metus, – pavyzdį pateikia Zigmas. – Ūkininkų užauginamos produkcijos kainos krenta, o trąšų – kyla.
Auga ir minimalus darbo užmokestis. Nors aš savo darbuotojams tokių mažų algų nemoku. Žiemą, kai dirbti nereikia nė dienos, moku nuo 1 250 eurų. Juk gyventi žmogui reikia, o kaime darbų nėra. Vasarą traktorininkų atlyginimai siekia 3 000 ir daugiau. Akmenis renkantys darbininkai gauna po 50 eurų per dieną.
Visi mūsų darbuotojai – vietiniai gyventojai. Dabar jų turime šešis, anksčiau, kai buvo karvės, turėdavome 14–16 žmonių. Visada visi buvo įdarbinti oficialiai, kad turėtų socialines garantijas, gautų ligos išmokas ar pensijas, – akcentuoja Zigmas. – Visi pas mus dirbę ir iki šiol dirbantys žmonės be galo geri. Jau 30 metų kasmet visus vežu į ekskursijas. Samdome autobusą, gidą, užsakau nakvynę, restoraną – viską apmoku. Atsieina apie 6 000 eurų, bet tokiems žmonėms negaila. Labai patiko Latvija, todėl jau dvejus metus važiavome ten.“
Keliauti visą gyvenimą mėgo tiek Zigmas, tiek Staselė. Dusyk per metus į svečius kraštus pora išsiruošia ir dabar – dažniausiai su dukromis ir jų šeimomis. Ričkai aplankė kone visus žemynus: nuo egzotiškosios Pietų Amerikos, Meksikos ar Jamaikos iki Šri Lankos bei Vietnamo.
Mano dėmesį patraukia Zigmo pirštą puošiantis masyvus, išskirtinio dizaino auksinis žiedas. Tai Staselės dovana, kurią ji vyrui parvežė iš Egipto. „Ant šio žiedo egiptietiškais hieroglifais išgraviruotas Zigmo vardas“, – kuo šis papuošalas unikalus, atskleidžia žmona.
Tikisi perduoti anūkams
Ričkai džiaugiasi keturiais anūkais, o pats Zigmas labai tikisi, kad jie perims senelio išpuoselėtą ūkį.
„Vyriausias anūkas Vilniaus universitete baigė ekonomikos vadybos studijas. Prišnekinau jį ūkininkauti. Tai ant širdies jau lengviau. Gal ir išeis ūkininkas, – šypsosi Zigmas. – Kitas anūkas dabar dvyliktokas. Kalbiname, kad stotų į Žemės ūkio akademiją. Vasaras leidžia čia – mato ūkio gyvenimą. Kol kas jam ši idėja visai patinka.
Labai norėčiau, kad anūkai perimtų ūkį. Juk toks ūkis – viskas vietoje, viskas padaryta, visur tvarka. Mažai Lietuvoje tokių ūkių. Žinoma, galėtume parduoti ir nupirktų labai greitai, bet gaila – tiek darbo įdėta, – graudindamasis kalba pelutaviškis. – Tai visas mano gyvenimas.“
„Zigmai, o ar galėtumėte imti ir išeiti į pensiją?“ – pasiteirauju. „Tada jis turėtų išvažiuoti iš šito krašto, kad nematytų savos žemės“, – kol Zigmas mąstydamas tyli, vyro balsu tampa Staselė. „Negalėčiau… – po pauzės savo žodį taria ir Zigmas. – Žemė man baisiai patiko ir patinka iki šiol.“
Teksto autorė: Akvilė Kupčinskaitė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
